Žaliuojančios pievos, žmonių pilni paplūdimiai, saulės vonios, malonūs pasikapstymai sode, savame darže nuskintas prinokęs pomidoras, grilio vakarėliai ir pramogos po atviru dangumi. Vos tris mėnesius trunkanti vasara – laikas atsipalaiduoti!
Jai įsibėgėjus panevėžiečių klausiame, o kokia jų mėgstamiausia vasariška pramoga?
Valė BILIENĖ
Panevėžio trečiojo amžiaus universiteto kuratorė
Gyvenu Panevėžio centre, netoli Laisvės aikštės, tad tarp mano vasaros pomėgių – „Susitikime penktadienį“ renginių lankymas.
Ir aš buvau tarp tų, kurių žodis buvo išklausytas prieš pradedant organizuoti šiuos penktadieninius renginius.
Kiekvieną penktadienį pietų metu Laisvės aikštėje skamba gyva muzika, o aš einu jos klausytis. Užsisakau kavos, susitinku draugių ir mes jau nuo pat penktadienio popietės pajuntame, kad į Panevėžį atėjo savaitgalis, o su juo – šventė. Ir kaip smagu, kad šventėmis tampa visi miesto savaitgaliai.
Aš jau ketvirtadieniais imu žvalgytis į „Susitikime penktadienį“ programą.
Paprastai nepraleidžiu gyvos muzikos koncerto ne tik dieną, bet penktadienio vakarais einu ir į Dailės galerijos kiemelį klausytis pučiamųjų orkestrų. Juos pamėgę tiek daug panevėžiečių, kad ne visada būna ir laisvų kėdžių atsisėsti.
Man smagu, kad penktadieniais Panevėžio centras atgyja, džiaugiuosi renginius lankančiais jaunais žmonėmis, o ypač džiugina tėvų ar senelių atsivesti vaikai. Dabar Laisvės aikštė pritaikyta ir jiems, mažyliai turi kur pažaisti ar pasiausti.
Nors grojančio, šokančio, šviečiančio, vaizdus mainančio Panevėžio Senvagės fontano programą esu mačiusi ne vieną kartą, man smagu penktadienių vakarais ir vėl juo pasigėrėti, pamatyti ir kitų nuostabą ir džiaugsmą žvelgiant į išskirtinius fontanų vaizdus.
Esu dėkinga, kad Panevėžys turi tikrai įdomų, turiningą projektą „Susitikime penktadienį“.
Vitalija NAVICKAITĖ
Keliautoja, verslo vystymo vadovė „Lukla – patogiai kelionei“
Mano gyvenimas neįsivaizduojamas be kelionių. O vasara ypač palankus laikas joms. Labiausiai žavi žygiai pėsčiomis. Susikraunu visus namus ant pečių ir kulniuoju, kur akys mato.
O jos dažniausiai mato kalnus, jų slėnius, upes ir ežerus, snieguotas smailes, visą paletę spalvų.
Toli nuo miestų šurmulio ir kasdienio gyvenimo rėmų išsilaisvinu dvasiškai. Neįtikėtina suvokti, kad viskas, ko žmogui reikia, sutelpa į kuprinę.
Žygiavimo ir pažinties su kalnais pradžioje būta klaidų dėl žinių ir patyrimo stokos.
Kam šautų į galvą perkant avalynę pirkti ją vienu dydžiu per didelę? Žinoma, patyrusiam žygeiviui, kuris supranta, jog sukorus ne vieną dešimtį kilometrų pėdos ištinsta, o nupirkti batai „kaip tik“ tampa spąstais ir didžiulio skausmo priežastimi.
Kuprinę reikia rinktis ne pagal patikusią spalvą, bet pagal savo kūno sudėjimą ir kelionės tikslą. Daiktai į kuprinę kraunami taip pat pagal atitinkamą tvarką. Tada žygiuojant jautiesi komfortiškai ir saugiai.
Neseniai atradau hamakus, kurie ne tik mano kiemo puošmena, bet prireikus atstoja palapinę ir leidžia saldžiai pailsėti prieš kitos dienos nuotykius.
Kadaise keliavau nuo Aliaskos iki Meksikos. Bandžiau išsirinkti miegmaišį, kuris tiktų visai kelionei. Galiausiai Aliaskoje, miegant palapinėje naktį, kai temperatūra gerokai nukrenta, kalenau dantimis, apsivilkau visus drabužius, kiek turėjau, o stovyklaujant Meksikoje ar Arkų nacionaliniame parke JAV devyni prakaitai mušė: be miegmaišio – nepatogu miegoti, su juo – per karšta.
Dabar turiu jų kelis skirtingus ir visada perku tik beveik iki galo atsegamus, nes kritiniu atveju temperatūrą galima valdyti miegmaišį pavertus užklotu.
Šiuo metu intensyviai domiuosi snieguotų viršūnių šturmo ypatumais ir viliuosi, kad jau kitais metais išsiruošiu į kelionę, kuri, tikiu, pakeis mano gyvenimą. Atradimo džiaugsmui pabaigos nėra.
Egidijus ŽUKAUSKAS
Panevėžio dailės galerijos direktorius
Džiaugiuosi, kad turime Lietuvoje keturis metų laikus.
Vasaros visuomet laukiu. Ji ne tik poilsiui, bet ir darbui. Dar vaikystėje vasaras su broliu ir pusbroliu leisdavome kaime. Bent mėnesį net mus, berniūkščius, tik baigusius ketvirtą klasę, įdarbindavo kolūkis – žymėdavome bulvių laukus ir rinkdavome kolorado vabalus. Taip užsidirbdavome kapeikų ledams ir saldainiams.
Studentų laikais visos vasaros irgi prabėgdavo darbo būriuose. Pamenu, vienais metais dirbome prie Mažeikių naftos gamyklos statybų, kitais metais Jakutijoje betonavome anglies gamyklos grindis. Vėliau teko garbė dirbti statybinio būrio vadu – vienais metais Salantuose remontavome mokyklą, o dar kitą vasarą tuometėje Čekoslovakijoje dirbau tarptautinio studentų darbo būrio vadu.
Tais metais pamačiau, koks gyvenimas gali būti gražus, bet kartu ir trapus. Išėjome pasivaikščioti į Tatrų kalnus su basutėmis ir lengvais vasariškais drabužiais, kai mus netikėtai užklupo audra: pakilo stiprus vėjas, pradėjo snigti.
Vos spėjome pasiekti slidinėjimo bazės namelį, bet du būrio nariai netikėtai atsiliko. Visa laimė, kad tame namelyje buvo ir alpinistai, turintys specialią įrangą, jie ir parvedė paklydėlius.
Jau po pusvalandžio galinga stichija nurimo, tarsi nieko nebūtų buvę. Nors užlipome tik į dviejų su puse kilometrų aukštį, bet kalnai yra kalnai. Pora savaičių prieš šią audrą toje vietoje žuvo trys alpinistai. Ačiū Dievui, mums viskas baigėsi laimingai, bet to įvykio iki šiol nepamiršau.
Net ir baigus studijas praktiškai visos mano vasaros darbinės. Daugiausia metų dirbau Panevėžio stiklo fabrike. Vasara būdavo tas metas, kai vykdavo stiklo krosnių remontai. Tai buvo ne šiaip krosnys, kur močiutės kepdavo bandeles, o inžinerinis statinys, talpinantis dešimtis tūkstančių stiklo dirbinių.
Per vasarą tekdavo šias krosnis išardyti ir pastatyti naujas, dirbdavo šimtai žmonių. Nors vasara man būdavo pats darbymetis, bet laisvesnėmis dienomis su šeima ištrūkdavome į Palangą – tuo metu Stiklo fabrikas turėjo savo poilsiavietę. Nors mūsų jūra ir šaltoka, bet lietuviškas pajūris visais laikais nuostabus.
Dabar mano vasaros vėl kitokios, dažniausiai ūkinės, bet jas labai mėgstu.
Paprastai sukamės trikampiu – Panevėžys, Karsakiškis, Biržai.
Labai smagu ištrūkti į sodą prie Karsakiškio ar pailsėti Biržuose, turinčiuose išskirtinę dvasią – ten žmonos giminės turi sodybą.
Mėgstu pasimaudyti, pažvejoti ar padėti prie ūkio darbų. Teko ir šieną grėbti, ir mėšlą mėžti. Visą laiką judesyje.
Kartais mėgstame nuvažiuoti į Vilnių ar rudeniop – į lietuvišką pajūrį.
Vasaros kažkuo panašios, bet kartu ir skirtingos, dėl to jas labai ir myliu.
Jokūbas LEIPUS
Buriuotojas, Panevėžio savivaldybės Miesto plėtros skyriaus vadovas
Nenustebinsiu pasakydamas, kad didžiausia mano vasaros pramoga yra buriavimas.
Beveik pusę gyvenimo tą darau. Šis pomėgis yra tarsi kartų tęstinumas – mano senelis buriuotojas, tėtis taip pat.
Buriuoti galima įvairiose vietovėse, kur tik yra vandens – netgi „Ekrano“ marios tam tinkamos. Galbūt čia nėra idealiausios sąlygos, bet plaukti lengvam savo malonumui tikrai galima. Ir pats retkarčiais paplaukioju mariose.
Esu Panevėžio jachtklubo komandoras, kartu su bendraminčiais organizuojame jachtų regatas.
Trys pagrindinės regatos vyksta Aukštaitijoje – Rubikių ežere Anykščių rajone, Lūšio ežere Ignalinos rajone ir vieną regatą vasaros pabaigoje organizuojame Kupiškio mariose.
Mūsų klubo buriuotojai išsimaišę per visą Lietuvą. Daugiausiai buriuojama Kuršių mariose, Baltijos jūroje. Yra kas plaukioja Kauno mariose ar aplink Vilnių esančiuose vandens telkiniuose, tiesiog arčiau namų.
Klubui dabar priklauso 40 buriuotojų, tai gana daug. Bet visi, kurie kinko vėją, taip aktyviai leidžia laiką, manau, sudarytų dar didesnį būrį.
Buriuojant mane labiausiai žavi buvimas gamtoje – susiliejimas su ja, su vėju, su vandeniu. Buriavimas – tarsi perspektyva skrydžiui, kai nelieti žemės, kai plauki per vandenį pasikinkęs vėją.
Dar vienas labai svarbus dalykas – pats momentas, kai esi susitelkęs į burę, į vėją, į tą akimirką. Atrodo, kad aplinkui esančios problemos ir visi kiti reikalai tarsi lieka užnugaryje.
Ta nepaprasta akimirka vėjyje geriausiai ir apibūdina buriavimo malonumą.
Kuo daugiau buriuoju, tuo į daugiau įvairiausių situacijų patenku. Aišku, būta kritimų, netikėtai užeina smarkus škvalas. Kadangi Kuršių marios negilios, kartą strigau seklumoje. Tada pačiam teko stumtis laivą.
Buriuojant kiekvieną kartą kažkas pradžiugina, nustebina ir tik nuo požiūrio priklauso, kaip tą problemą išspręsi – ar priimsi kaip pamoką, ar kaip įdomų nuotykį.
Mūsų klube geri buriuotajai yra ir matematikai, ir šachmatais žaidžia, nes buriuojant reikia numatyti kelis ėjimus į priekį.
Be to, labai svarbus konkretumas, susikalbėjimas ir vienas kito supratimas, ypač kai buriuoji komandoje. Tuomet iš kelių esminių žodžių ar trumpų frazių reikia vienam kitą suprasti ir suvaldyti laivą.
