Deivina atsidavusi dviem hobiams: meninei fotografijai ir poezijai. Ji ypač mėgsta fotografuoti žmones. Rašo nerimuotus eilėraščius, kurie panašūs į miniatiūras. Ji sako, kad svarbiau mintis, jausmas, išgyvenimas, o ne teksto skambumas. Ji yra Pasvalio literatų klubo „Užuovėja“ narė, gyvena Joniškėlyje. Visai neseniai, gegužės mėnesį, išleista pirmoji Deivinos knyga – eilėraščių ir meninių fotografijų rinkinys „Beribė svajonė“.
„Knygos pratarmėje jaunoji autorė rašo: „Skaitykite ją kaip novelę, kuri turi pradžią ir pabaigą: nuo ramių vasaros vakarų, kai einu ten, kur galiu būti viena, iki ieškojimų kelio, kuriame tikiuosi surasti savo žingsnių prasmę. Tame kelyje – beribės svajonės ir meilės patirtys, gamtos grožis ir muzika…“ – rašo mokytoja Regina Grubinskienė.
Deivina Vickutė (11 kl.)
*
Norėčiau,
kad būtum mano vasara,
nuotaikinga jos pradžia,
kad užkluptum mane,
kai bus veriančiai sunku:
lyg saulė –
po drebinančios audros,
lyg šypsnys –
po nuotaikos niūrios.
*
iš visų šimtų veidų
mieste
tavąjį vieną
atsiminčiau
tavosios akys
manąsias sustabdo
ir visame veiksme
iš visų šimtų veidų
žvelgčiau,
kur esi tu
*
Tikiuosi,
kad tavo meilė man
bus tokia ryški
kaip pilnaties šviesa
šaltą žvaigždėtą naktį –
ji peršvies visus
tamsiausius nakties langus.
*
Jis –
tai tas vienintelis žmogus,
sugebėjęs įrodyti,
kad šypsena
ir šviesa mumyse
yra gražiausias
mūsų turimas
aksesuaras
*
Medžiai,
už kurių tolimais atstumais
pabėga saulė,
medžiai, kurie pagrobia
gražiausius vakaro saulėlydžius,
medžiai, kurie nusineša
jūros mėlynumo padangę,
medžiai, kurie norėtų
nusinešti ir mane.
*
Šios pievos
vėjo nešami
pūkeliai saulėje
spinduliai
priverčiantys akis
užsimerkti stipriau
nei bet kada –
ir tai viskas
kas priverčia
mano širdį
dainuoti garsiau
*
miško prieblandoj
pro aukštas
svyruojančias pušis
nekantriai grūdasi,
veržiasi kažkur
tolyje pašėlusiai
klajojantys maži
saulės spinduliai,
kurie manuose
skruostuose
nupiešė
neužgęstančią šviesą
*
Gamta –
jos atpalaiduojanti
žaluma,
vandens pliuškesys,
nenušlifuoti akmenėliai,
jų įvairovė –
visa tai
tiesiog stabdo,
priverčia stabtelti
ir paskandinti akis giliau.
*
dieviškai jūrai
banguojant
aš atsigulsiu
ant šalto smėlio
lauksiu sutemos
galiausiai ateis naktis
tuomet mano akys
aklam danguj
pasiklys žvaigždėse
o mintys pasiners
jūros ošime
