Šiandien projekte – šventė. Nes debiutas, nes premjera, nes mūsų geografija išsiplėtė iki Biržų. Augustina Binkytė iš „Saulės“ gimnazijos – eseistė, kurios tematikos diapazonas platus: nuo visuomeninių reiškinių iki literatūros.
Augustina Binkytė (12 kl.)
„Mėgstu stebėti tai, kas aplinkui, tyrinėti ir kilusias mintis užsirašyti. Labiausiai man prie širdies – esė ir publicistika. Rašant patinka daug ką persijoti per racionalumo ir tikslumo sietą, bet ironija taip pat reikalinga – tikiu, kad ji padeda įvertinti situacijas iš šono ir nepaskęsti negatyvumo jūroje. Todėl mano esė atsiranda iš įprasto tyrinėjimo ir mėginimo pažvelgti į rimtus dalykus ne taip rimtai…“
Ištrauka iš esė
Jos didenybė Antraštė, arba To dar negirdėjote
Apskritai internetinių naujienų portalų antraštes galima laikyti nauju savarankišku
teksto žanru. Humanitarinių mokslų daktarė Danguolė Kalinauskaitė vienoje iš tyrimų
publikacijų teigia, kad straipsnių pavadinimai atlieka įvairias teksto funkcijas: jais pranešama,
pasakojama, analizuojama, komentuojama, reiškiamas požiūris, emocijos, bandoma įtikinti,
vertinama ir net apeliuojama į ką nors. Tyrimai rodo, jog skaitytojai, nesusidomėję internete
pateikta informacija, uždaro žinutę 10–20 sekundžių. Nuolat visur skubėdami, mažai kas
beskaito visą straipsnį, o tik praskrolina, tikėdamiesi per keliasdešimt sekundžių perskaityti
pagrindines naujienas – todėl svarbu, kad jos būtų pateiktos kuo glausčiau, paprasčiau ir –
svarbiausia – patraukliai.
7
Diena iš dienos straipsnių pavadinimams mirgant nuo frazių „Nustebsite pamatę“,
„Neteko amo“, „Atskleidė“, „Sprogdina internetą“ ar „Imasi už galvos“, staiga pasidarė įdomu
nuodugniau pasižvalgyti po Lietuvos naujienų portalų pirmuosius puslapius: nejaugi dauguma
naujienų pateikiamos taip emocingai, negatyviai, vaizdingai bei… neretai dar ir komiškai? Po to,
kai pirmąkart atkreipiau dėmesį į naujienų pateikimo formą, praėjo keli mėnesiai, kol 2020-ųjų
gruodžio 29-ąją, antradienį – paprastą šiokiadienį prieš pat Naujuosius, – nutariau sėsti prie
kompiuterio ir dienos pabaigoje iš trijų populiariausių mūsų šalies internetinių naujienų portalų –
„Delfi“, „Lietuvos rytas“ ir „15min“ – buvau surinkusi didžiąją dalį (net 750) tą dieną
pasirodžiusių įvairių skilčių (Lietuva, užsienis, verslas, sportas, kultūra ir kt.) straipsnių
antraščių – nuo skambančių optimistiškai, lyg jos būtų iš stebuklinės pasakos, iki negatyvių bei
itin intriguojančių it detektyvinis veiksmo filmas.
Antraščių bruožas, atkreipiantis į save dėmesį, – skleidžiama ganėtinai niūri nuotaika. Apie
šalies žiniasklaidos objektyvumą, kokybę ir negatyvumą diskutuota ne kartą ir šalies mastu.
Prozininkė, eseistė Giedra Radvilavičiūtė skaitydama pranešimą Biržuose vykusiame 2013-ųjų
tarptautinės šiuolaikinės literatūros forume „Šiaurės vasara“ išreiškė pastebėjimą, jog „net tais
atvejais, kai Lietuvos ar lietuvių oponentai akivaizdžiai susimauna, kai kurie mūsų analitikai
virtuoziškai sugeba rasti vis tiek Lietuvą sudirbantį aspektą“. Tačiau juk žiniasklaida visuomet
orientuojasi į skaitytojus ir taikosi prie jų mąstymo, kuris savo ruožtu formuojamas pačios
žiniasklaidos. Ar tai reiškia, jog lietuviai apskritai linkę skaityti savo šalį kritikuojančius
straipsnius? (…)
***
Ištrauka iš esė
Tas liepos žydėjimas, arba Kai miršta kaimyno moteris
Pagal Jono Meko eilėraštį „Po Igno moters laidotuvių“
Draugai
„Draugai, prisimenu tas valandas, kur prašnekėjome / kartu lig paryčių,
jaunatviškai, laisvai, / ar kur dainuodami, triukšmaudami būriu mes ėjome / vidurvasario
žydėjime liepsnojančiais laukais.“ Tiek jaunų vasarų, tiek draugų likę prisiminimais. „Anų dienų
draugai“ – sakydavo Mekas. XX a. vidurys gailestingas nebuvo – išmėtė, išskirstė visus kur kurį.
Draugai liko tik vienas iš saitų, dar jungiančių sielą su vieta, kurioje užaugta. Mekas saugojo
8
prisiminimus apie draugus, kaimynus, pažįstamus, nepamiršęs jų vardų, nemažai jų paminėjo
eilėraščiuose (Ignotas, Julius, Martynas, Kazimieras, Jokūbas…). Gali būti, kad ir šio eilėraščio
Ignas buvo vienas iš kaimynų Semeniškiuose.
„Igno moteris mirė tai nugirdėm jį ir nusigėrėm / visi ir sakom eikim eikim laukan
ir išsivaikščiokim ir lengviau bus.“ Po Igno moters (ne kokios sugyventinės, ne partnerės, netgi
ne žmonos, o moters – kaip gražiai vadino!) laidotuvių susirenka kaimynai. Ne draugai ir ne
giminės, o būtent kaimynai. Kažin, kiek dabar žmonių šalia gyvenančius išvis pažįsta – sunku
net rasti, kas katę prižiūrės į Kanarų salas išskridus, jau nekalbant apie bendrus pasisėdėjimus…
O čia – pagrindinis ramstis, kai skauda, nesvarbu, kad gyveni už penkiolikos kilometrų. Kartu ir
kiaules skersdavo, ir alų darydavo, ir į ūkio darbų bendras talkas sueidavo. O kaip jau kaimo
vestuvės, baliai be kone visų kaimynų! Greičiau prisišauksi kaimyną negu giminę, sakydavo.
Todėl tas kartu išgyvenamas liūdesys nestebina – tokiu būdu išreiškiama užuojauta ir
palaikymas, vyrai vieni kitiems suteikia dvasinės stiprybės. „Tai alaus įsipylėm ir po medžių
šakom prisėskim vyrai ir nutarkim ką daryt čia gerai / pasėdėt po liepa ir Ignas kartu prisėdo.“
Paprasta. Tikra.
Nemėgo Mekas pompastikos, o vertino būtent tą nešlifuotą tikrumą. Biržų centre
esančiame skverely ant paminklo Mekui užrašyta citata: „Aš nekuriu filmų, aš tik filmuoju,
filmuoju, filmuoju.“ Jo filmai – tarsi iš gabaliukų sudėliotas kasdienybės ir iš jos susidedančio
gyvenimo įamžinimas. Tačiau pastebėti tuos gabaliukus, iš pirmo žvilgsnio atrodančius nieko
vertais, – čia ir yra menas.
Prieš pat praėjusių metų Kalėdas – likus kelioms dienoms iki kūrėjo 100-ojo
gimtadieno – vyko minėto paminklo Mekui atidengimas. Gimnazistai (iš tos pačios „Saulės“,
kurią baigė ir Mekas) pristatė performansą, rajono valdininkai jau pasakė kalbas. Visi laukia,
kada gi pakvies garbius politikus – Biržų merą ir administracijos direktorę – iškilmingai
atidengti paminklą (meras dar prieš renginį patikrino, ar pavyks sklandžiai tai padaryti). O tada
renginio vedėjas iškilmingai praneša, kad paminklą atidengs performanse dalyvavęs gimnazistas
Lukas! Ir, biržiečiams besišypsant iš šio netikėto dar vieno performanso, taip ir atsitiko –
paminklą atidengė kuklus gimnazistas, pasipuošęs juoda skrybėle. Vėliau aptardami renginį
klasėje juokavom, jog galbūt pats avangardistas ranką bus pridėjęs ir mekiško lengvumo
įbarstęs.
Vis dėlto ar toks ramus lengvumas pasiteisina susidūrus su bambekliais? Tokiais,
kuriems, kaip eilėrašty, langus sugalvojama užkalti. Taip, ne visi kaimynai būdavo kviečiami
prie to alaus bokalo – ko gero, kiekvienas kaimas turėjo savo valkiūną. Kokį nors pikčiurną,
kuriam, kaip kokiam šiandieniniam feisbuko komentatoriui, kad tik paburbuliuot duok, kuris,
9
žiū, iškišęs nosį jau skundžiasi: „O kas čia velnio / daros vyrai ko jau čia po mano langais /
bliaunat.“ Šitoks gyventojas, atrodo, būtų visai nenusipelnęs pakvietimo – verčiau jau užkalti
jam langus ar užkimšti kaminą. Juk anuomet kaime būdavo visai normalu kokiam nemėgstamam
kaimynui zbitkų prikrėsti. Nors, kai pagalvoji, kaminą užkimšus visas namas prirūkdavo – ir kur
čia tas linksmumas. O gal ir pats gyventojas dėl viso šito kaltas – kad jau surūgęs, tai ir gryčia
prirūksta…
Tačiau ypatingomis akimirkomis vėl grįžtama į harmonijos, santarvės ratą. Liepa,
tapusi kaimynų susiėjimo vieta, auga būtent prie Valkiūno trobos. Galiausiai ir Valkiūnas
pakviečiamas prisijungti – „tai Valkiūnas po liepa prisėdo ir irgi dainuoja“. Atrodo, pradingsta
visi „spygliai“, užmirštami bambėjimai. Pats kaimynas atneša dar ąsotį alaus „ir mes sėdim ir
dainuojam o / naktis tai jau tokia naktelė naktužė kaip / nebeprisimenam ir taip sakytum ligi pat /
žvaigždelių nusitiesia“…
