Kilnios būties pėdsakais: Puzynos

Pirmiausia apie pamirštus pėdsakus. 1956 metais po įkalinimo Sovietų imperijos lageriuose į gimtuosius Sukniškius sugrįžo Fransua Puzyna, aplinkinių kaimų vaikams ir Karsakiškio mokyklos bendraklasiams buvusi Pranute Puzinaite.

Tėvas tebesėdėjo sovietų kalėjime, brolis – Sibiro tremtyje.

Iš Puzynų kunigaikštiško dvaro beveik nieko nebuvo likę. Pažįstami pasakojo, kad kolūkio artojams apdirbant palivarko žemes daug prakaito išlieta. Mat niekaip negalėjo išnaikinti smidrų plantacijos. Turės daug vandens upeliais nutekėti, kol Lietuvos smaguriai vėl imsis kultivuoti brangiuosius šparagus, arba smidrus…

Kažkodėl imantis straipsnelio apie kilniuosius Upytės pavieto žmones, galvon lenda šis Pranutės Puzynos-Mockūnienės papasakotas nutikimas.

Vargas su smidrų plantacijos likučiais dabar skamba kaip skaudi metafora. Juk mūsų kilmingųjų luomo atstovų likimas taip pat sietinas su sąmoningu naikinimu. Nuo negailestingo teiginio apie visišką lietuvių bajorų, o ypač aristokratų palikuonių, sulenkėjimą ir nutolimą nuo naujam gyvenimui prisikėlusios tautos kamieno iki sovietinės valdžios represijų – toks dramatiškas likimo kelias jiems buvo skirtas.

Šiandienio mūsų gyvenimo paviršiuje, savais ir europiniais pinigais atstatant kilmingųjų dvarus ir rūmus, bajoriškos kultūros ir jos herojų vardai neretai minimi, tačiau ši atminties tėkmė sugyvena su savo ankstesne priešingybe be gilesnių apmąstymų.

Nepadeda nei Lietuvos bajorų draugijos, nei pusėtinai populiarios istorikų knygos. Regis, šaka, atskilusi nuo tautos kamieno (Balio Sruogos mintis), atsidūrė keistame Lietuvos istorinės atminties ir tapatybės herbare. Ir svetimi, ir savi; ir lenkai, ir lietuviai vienu metu.

Kaip visa tai dera vietinę savimonę išsaugojusių Lietuvos dalių žmonėms. Istorijos vadovėliai ir kraštotyros muziejai neabejotinai įrėžė daukantiškos Žemaitijos ženklus. Pradinis lietuvių tautinio atgimimo laikotarpis (iki 1863 metų) dažno tyrinėtojo ne be pagrindo yra vadinamas bajoriškuoju. Tas romantiškas Prūsijos pasienis per visą istoriją rodė paprastų bajorų ir valstiečių artumą, o senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietinė tradicija čia natūraliai sulaukė pratęsimo į dabartį.

Užnemunė, arba dabar labiau Sūduva, davė mums Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos kaimiškos kilmės tautino prisikėlimo herojus, XX amžiaus pradžioje atvedusius iki Vasario 16-osios Respublikos.

Tačiau į Rytus nuo ribos, ties kuria ant Simono Stanevičiaus susitinka meška ir arklys, žemaičiai ir aukštaitiška Lietuva, besidriekiančios žemės dar tarsi prašosi istorinės tapatybės ir daugiau ar mažiau pamirštų herojų paliktų pėdsakų atpažinimo.

Dažnas, ne tik Panevėžyje, bet ir kur kitur Lietuvoje paklaustas apie šį kraštą, pagalvos, kad Gabrielė Petkevičiaitė-Bitė yra ryškiausia kraštiečių atstovė.

Bajorų giminės rašytoja ir inteligentė, kurios vardu pavadinta itin svarbi miesto kultūros įstaiga – viešoji biblioteka.

Ties tuo stabtelėjus, galima klausti ir teigti vienu metu: ar tik nebus taip nutikę, kad šio senosios Upytės pavieto bajoriško elito atstovai, pasirinkę Lietuvą prieš šimtą metų, yra svarbus, jei ne svarbiausias istorinės tapatybės bruožas?

Kaip kitaip galvoti, prisimenant iš vietinių dvarininkų susibūrusį ir kovon su bolševikais stojusį partizanų būrį. Nepriklausomybės karų įkarštyje šie – neretai lenkakalbiai – lietuvių bajorai taip suprato istorinę tradiciją ir pilietinės riterystės pareigą. Vasario 16-osios Respublikos gyvastis tikrai nemaža dalimi priklausė nuo jungties tarp valstietiškos kilmės vyrų ir moterų ryžto ir senojo nobilių (kilmingųjų, didikų) luomo patriotizmo. Anuomet daugelis tai suprato.

Sovietinės Rusijos pulkus stumiant lauk iš Lietuvos būta ir išskirtinių pavyzdžių.

Sukniškių paveldėtojas kunigaikštis Tadas Puzyna už narsą mūšiuose buvo apdovanotas Vyties kryžiumi, tarsi įrodinėdamas, koks klaidingas mūsų praeities ir kilmingųjų luomo palikuonių likimo supratimas.

It sunkiai menama istorijos mįslė skamba lenkų istorikams bei apsišvietusiai publikai priminimas apie garsios kunigaikščių giminės atstovą – Lietuvos kariuomenės savanorį. Ir ne tik jį.

Sukniškių dvare gimė ir augo Panevėžio atmintin daug labiau įsirėžęs Povilas Puzyna – romantiškas verslo ir patriotiškos visuomenės herojus. Bėda, kad kaimietiškas jo pavardės sulietuvinimas – Puzinas – ištirpino kunigaikštišką giją, atėmė tą visos Lietuvos istoriniame fone turėjusį reikšti išskirtinumą.

Apie tai krašto praeities tyrinėtojai jau nesyk yra kalbėję. Upytės ir tolėliau Aukštaitijos dvaruose išaugusių – ir savaip istorines nuodėmes prieš paprastą liaudį atpirkusių Lietuvos patriotų būta ir daugiau. Tačiau Povilas ir jo brolio vaikaitis – Tadas – Puzynos, o ypač profesorius Mykolas Romeris yra išskirtinės figūros.

Šiomis istorinėmis įžvalgomis nesiekiu kaktomuša trenktis į šimtmetinę istoriografijos sieną. Žinoma, dauguma turtingųjų Lietuvos bajorų 1918–1920 m. pasirinko lenkų tautos kelią. Tačiau net jeigu taip buvo, ir net jeigu tik mažumai kilmingųjų giminių palikuonių buvo lemta išsaugoti lietuviško patriotizmo ryžtą, vis tiek negalime jų reikšmės ignoruoti. Tik per juos, per unikalius praeitin grimztančios diduomenės poelgius mes susaistome save su istorine LDK.

Žinoma, reikia leisti visoms kritikos strėlėms skristi į mano teiginių įrėmintą taikinį.

Upytės charakteristika, iškaišyta kilnios praeities juostomis, nėra visiškai unikali.

Švėkšnos apylinkių žemaičiams gali pasirodyti, kad grafų Zyberg-Platerių pėdsakai lietuvių modernios tautos vieškelyje ne mažiau svarbūs. Nuo Simono Daukanto garbinto lituanisto Jurgio Platerio iki Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Aleksandro Platerio bent trijų kartų grafų atstovai paliudijo savo lietuviškumo pasirinkimus. Tačiau Žemaitija ir taip stipri kilmingumo ir kieto charakterio ženklais.

Upytės Puzynų giminės ir nuopelnų istorija yra labai ilga.

Nuo Chotimo kautynių su LDK etmono Jono Karolio Chodkevičiaus vėliavomis iki kovų su bolševikais eilinių karių gretose – tai viena gija. Nuo XIX a. vidurio Maskvos universiteto lietuvių studentų draugijų iki Upytės krašto ūkio ir visuomenės prikėlimo – tai kita pagarbos verta gija.

Ir, žinoma, kuo rimčiausiai tyrinėtina.

Nuo Panevėžio gatvių iki suartos Sukniškių erdvės vis dar pabirę kilnios giminės pėdsakai, verti mūsų pagarbos ir memorialinių darbų.

Ar ne svarbi užduotis, Kovo 11-ąją pasitinkant?