Jorė Palskytė, galima sakyti, dviguba debiutantė: ir mūsų projekte, ir, apskritai, skaitome jos pirmuosius bandymus. Linkime sėkmės! Ją pastebėjo Audronė Tichanavičienė, dabar jau – Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijos mokytoja.
Rusnė Trumpiškytė praėjusį sezoną į tribūną kopė su J. Balčikonio gimnazijos moksleiviais, tačiau labai norėjosi atskleisti jos gal dar pačios nesuvoktą polinkį: šalia kitos kūrybos užkliudo ir vaikų literatūros kampiuką net su iliustracija! Rusnės mokytoja juk neatsitiktinai išskyrė pagrindinę kūrybos savybę – žaismingumą. Kas žino, gal kūryba vaikams yra jaunosios kūrėjos stipriausia sritis?
Jorė Palskytė (5 kl.)
„Kurti pradėjau netikėtai – automobilyje. Ilga kelionė, žvilgsnis per langą ir minčių liejimasis. Tad štai taip gimė pirmieji eilėraščiai. Jų kūrimas yra kaip atsipalaidavimas bei savęs atradimas. Kviečiu visus klausytis savos širdies ir daryti tai, ko trokštate.“
Katytė, vardu Krolenko
Mažame name, tenai už kampo,
Gyveno katytė, vardu Krolenko.
Sena katytė buvo ji,
Bet vis tiek labai sparti.
Ji švelni kaip pienės pūkas.
Ir miela, ir ne perdūkus.
Ogi žaisti mėgo ji
Ir išdykus, ir graži.
Miela katytė buvo ji.
Bet kaip bebūtų – nerangi.
Va, šįryt užkliudė vazą.
Ir nubėgo pažaist į pliažą.
Kad kokia ji bebūtų:
Ar pikta, ar linksma,
Nerangi ar švelni,
Mylėsiu ją visada!
Berželis
Mažas berželis augo tenai.
Draugų neturėjo, kalbu rimtai.
Augo berželis liūdnas ir vienas.
O jo sula skani kaip ir pienas.
Žiemą, vasarą vienas kaip pirštas.
Kas bent neliūdina – vis tiek nepamirštas.
Stovi vienas ir ašaroja.
O jo mintys aplinkui bėgioja.
O vieną dieną atskrido gražuolis.
Ir, pasirodo, ten gandras geruolis.
Jis pasisiūlė tam beržui padėti.
Ir po šiai dienai truput pralinksmėti.
Mažas berželis augo linksmai.
Draugą jau turi, kalbu rimtai.
Augo berželis linksmas ir nebe vienas.
O jo sula vis dar skani kaip ir pienas.
Voriukas ir mergaitė
Tamsiam kampe voriukas tupėjo.
Į mažą mergaitę liūdnai žiūrėjo…
Mergaitė voriuko visai nematė,
Ji skaitė knygelę apie juodą katę.
Voratinklio siūlu palipęs arčiau,
Voriukas paprašė skaityti garsiau.
Maža mergaitė voriuko bijojo,
Pamačius ,,pabaisą“ skaityti nustojo.
Voriukas nuliūdo ir sako rimtai:
– Kas bijo vorų, tas kvailas tikrai.
Vorai juk ne baisūs, o gražūs visai!
Geriau paskaityk man, ir būkim draugai.
Tamsiam kampe voriukas tupėjo,
Į mažą mergaitę linksmai žiūrėjo.
Mergaitė dabar nebijo vorų.
Nes žino, kad turi būrį draugų.
Rusnė Trumpiškytė (10 kl.)
Stebuklinga, daili suknelė…
Ak, tie nenuoramos vaikai! Vis kiša savo nosytę ten, kur tyko didžiausi pavojai. Net nesusimąstydami, kad tėvai šimtus kartų pasakė: „Ne!“ „Ne, mažute, užsigausi! Ne, sušlapsi, susirgsi! Ne, taip nedaryk!“ Na, bet juk įdomu, kas slepiasi už šio pasaulio durų.
Išvis, kas klauso tų tėvų?
Kartais mane užplūsta noras sugrįžti į nerūpestingą vaikystę, kai viskuo pasirūpindavo tėvai, o vienintelė mano problema buvo pasistengti, kad jų neišvarginčiau… Štai aš – maža trejų metukų mergaitė auksiniais, žemę siekiančiais plaukais ir mėlynomis, žibančiomis akimis – nusprendžiu paišdykauti. Ką tik palengva iškeliavo karšta, įspūdžių kupina vasara ir savo vietą užleido rudeniui, žemę nuklojusiam auksinėmis medžių ašaromis. Nors daug lijo, tačiau retkarčiais pasirodydavo širdį sušildantys saulės spinduliai, o šiaurinis vėjas nerūpestingai ilsėjosi Laplandijoje, už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos.
Tėvai ruošėsi keliauti į draugų gimtadienį. Mama iš spintos ištraukė nuostabią baltą savo vaikystės suknelę ir ja mane aprengė. Atsistojau prieš veidrodį, o ten į mane tokia princesė žiūri! Na, ir kaipgi nepasimaivius? Aš kojytę švyst į kairę, švyst į dešinę, apsisukau kelis kartus aplink ir stebėjau, kaip švelniai suknelė tiesiog skleidžiasi, pakyla ir vėl nusileidžia, sukeldama lengvą oro gūsį. Netikėtai mano dėmesį patraukė lauke telkšančios balos. Aš patyliukais išsėlinau į lauką, o iš paskos manęs vijosi mamos žodžiai:
– Prašau, nesutepk!
O ta bala taip vilioja. Net nesusimąsčiusi atsitūpiau, ir suknelės klostės atsidūrė murziname vandenyje. Baltas lyg sniegas vaikiškas rūbelis akimirksniu pakeitė spalvą. Pastebėję mane, tupinčią baloje, tėvai buvo šokiruoti.
– Rusne, stok!!! – suriko mama, lėkdama link manęs.
O aš ką? Aš – nieko. Pakėliau šiek tiek išsigandusias akis, pažiūrėjau nekaltu vaikišku žvilgsniu, tačiau tėvai patyrė tikrą šoką… Suknelė, be abejo, neišsiskalbė, į šventę smarkiai vėlavome. O aš savaitę praleidau lovoje, apsikabinusi karštą arbatos puodelį, su močiute, skaitančia gydančias pasakas.
Mama, tėti, gal jūs nežinojote, kad žmonės už purvo vonias pinigus moka?
***
Atsargiai, įtūžęs slibinas!
Tai slibinas Tango.
Nevalgo jis mango.
Gyvena oloj,
Tamsoje ir tyloj.
Jis baisiai baikštus
Ir baisiai ėdrus.
Geros jis širdies,
Tik nelaimingas išties
Vis miega lig nakties.
Bet jeigu pabus,
Sugrius mūs dangus.
Pradės iš jo lyti,
O slibinas pykti.
Prie miško miegojo
Ir šuo jį aplojo.
Pabudęs supyko
Ir miškas išnyko.
Atbėgo kačiukas,
Vardu Rapoliukas.
Jis nešės peliuką
Dar jauną, mažiuką.
Švelnutį ir bailų,
Be galo meilų.
O Tango išalkęs
Šiandien dar nevalgęs.
Pamatęs kačiuką,
Kad stvers jo peliuką,
Išgąsdins mažiuką,
Suės tą vargšiuką.
Bet lauks jo kieme
Pelyčių minia.
Oi, striuka bus Tango
Už mažąjį Rango!
Tik gaila man Tango
Nevalgo jis mango.
