Seksualinių mažumų gyvenimą vis dar gaubia paslaptys.
Išdrįsusiuosius viešai prisipažinti esant gėjais ar lesbietėmis galima
suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
Panevėžyje tokių drąsuolių dar neatsirado. Rugpjūty Latvijoje ir Estijoje vyko gėjų paradai. Tiesa, labiau panašūs į policijos kruopščiai saugomas manifestacijas nei į linksmą šou. Juose dalyvavo ir seksualinių mažumų atstovai iš Lietuvos.
Lietuvos gėjų lygos valdybos pirmininkas Vladimiras Simonko “Sekundei” sakė, jog mūsų įstatymai seksualinių mažumų atžvilgiu yra vieni iš tobulesnių, tačiau visuomenė tokiems renginiams kaip gėjų paradai dar nepribrendusi.
“Gėjams nepatariama viešai deklaruoti seksualinės orietacijos, nes mūsų visuomenė dar vis serga homofobija”,- mano V.Simonko.
Gėjų tema – tabu
Sostinėje, didžiuosiuose šalies miestuose gyvenantys gėjai, lesbietės laiką leidžia specialiame seksualinių mažumų klube, kur gali nebijoti būti išjuokti, įžeisti dėl savo “nenormalumo”, o provincijoje apie panašias pramogas homoseksualai tegali tik pasvajoti, nedrįsdami nė žodeliu prasitarti apie savo potraukį tos pačios lyties atstovams. “Mūsų organizacija turi labai mažai informacijos apie provincijoje gyvenančius gėjus. Slėpti savo seksualinę orientaciją jie turi svarių priežasčių”,- mano LGL vadovas.
Apie tai, kad vienas ar kitas žmogus – gėjus, mūsų mieste kalbama puse lūpų, pašnibždomis. Žinoma, Panevėžys – ne Amsterdamas. Paskalas, dviprasmiškas replikas apkalbamieji nuleidžia negirdomis arba viešai demonstruojamu “normaliu” gyvenimo būdu stengiasi jas paneigti. Dar nėra buvę, kad gerai žinomo panevėžiečio kas atvirai paprašytų patvirtinti arba paneigti apie jo netradicinę seksualinę orientaciją sklandančias kalbas. Nėra buvę, kad žmogus viešai pasipasakotų jaučiantis nenugalimą potraukį savo lyties atstovams. Keletas miesto gėjų apie tai prabilo televizijos laidose, tačiau jų veidus dengusių kaukių nusiimti taip ir neišdrįso. Nesunku numatyti, kuo naivuoliams pasibaigtų toks atviravimas. Mieste, kurio skiriamuoju ženklu tapo skustagalvio prakaituoto treningais pasidabinusio panevėžiečio įvaizdis, gėjus paprasčiausiai būtų apšauktas “pydaru”, “gaidžiu”, geriausiu atveju iškrypėliu, mat jis jokiu būdu neįtelpa į “treninguotojų” prototipą, kaip ir ilgaplaukiai, pankai, “metalistai” ir kiti, gyvenantieji ne “kaip visi”.
“Pasaulyje egzistuojanti praktika rodo, jog gėjai įsikuria didesniuose miestuose, ten, kur yra jų poreikius atitinkanti infrastruktūra, lengviau surasti bendraminčių. Nepavydžiu homoseksualams, kurie gyvena mažuose miesteliuose. Jie priversti slėpti esantys gėjai ir gyventi dvigubą gyvenimą – vieną – jam vienam priimtiną, o kitą – dėl visuomenės akių”,- sakė V.Simonko. Pasak “Sekundės” pašnekovo, gėjams skirtame internetiniame tinklalapyje homoseksualai turi galimybę susirasti draugą. Iš šių skelbimų galima spręsti, jog nemaža dalis gėjų ir lesbiečių – iš provincijos miestų.
Riečia istorijas apie merginas
Lietuvos gėjų lygos valdybos pirmininkas pabrėžė, jog netradicinės seksualinės orientacijos atstovus vienijanti ir jau dvyliktus metus veikianti organizacija neturi duomenų apie gėjų, gyvenančių provincijoje, skaičių. “Rengiame tradicinius seminarus, kuriuose atsiranda galimybė susitikti žmonėms iš kitų miestų. Kai kurie pasinaudoja tokia proga. Atvyksta ir gėjų iš Panevėžio”,- pasakojo V.Simonko. Pasak jo, taip yra dėl to, jog žmonės nedrįsta viešai deklaruoti netradicinės seksualinės orientacijos. “Galima tik numanyti, kad gėjų yra ir tarp aukštas ir svarbias pareigas užimančių žmonių. Tačiau kol jie patys apie tai neprasitarė, tai teliks tik spėliojimai. Bijodami darbdavių neigiamos reakcijos, aplinkinių pasmerkimo jie slepia savo potraukį tai pačiai lyčiai, netgi veda, augina vaikus. Vakarėliuose tokie žmonės prakaituoja kurdami istorijas apie pasilinksminimus su merginomis, kad tik neišsiskirtų iš kitų”,- kalbėjo pašnekovas. Dvigubas gyvenimas, anot LGL vadovo, čia, Lietuvoje, gėjams kol kas priimtiniausias pasirinkimas siekiant išvengti patyčų ir priekabiavimo.
Lietuviai “serga” homofobija
V.Simonko pripažino, jog Lietuvai tapus ES nare šiek tiek pasikeitė ir požiūris į seksualines mažumas, tiesa, ne tiek, kad gėjai ir lesbietės išdrįstų nebijodami pasekmių įsidarbindami, studijuodami, lankydamiesi pasilinksminimo vietose pasisakyti apie savo netradicinę seksualinę orientaciją. Paprastai problemų gėjams nekyla, kol niekas nežino, kad jie homoseksualūs. Dažnai aplinkinių kaip didžiulė gėda ir iškrypimas suprantamas potraukis savos lyties atstovams nuslepiamas netgi nuo pačių artimiausių žmonių – tėvų, brolių, seserų. “Įstatymų, ES direktyvų, draudžiančių diskriminaciją dėl lytinės orietacijos, pakanka. Lietuvoje jie netgi geresni nei Latvijoje ar Estijoje. Antai latvių Darbo kodekse, skirtingai nei pas mus, nėra nuostatos, draudžiančios diskriminaciją darbe dėl lytinės orientacijos”,- pabrėžė LGL prezidentas. Pasak jo, atliktų tyrimų duomenimis, kas trečias ar ketvirtas gėjus bent kartą yra tapęs smurtinio išpuolio auka vien dėl to, kad yra netradicinės seksualinės orientacijos.
Lietuvos gėjų internetiniame tinklalapyje pateikiami gėjų ir lesbiečių liudijimai, kuriuose jie pasakoja apie patirtą smurtą. Visos smurto aukos bevardės, tad tikėti ar abejoti jų žodžiais, paliekama spręsti tinklalapio lankytojams. Gėjus, dirbęs neoficialiame gėjų klube Klaipėdoje, pasakoja, jog baro klientas jį puolė peiliu. “Plėšikas surišo mane diržu, nutraukė grandinėlę, atėmė mobilųjį telefoną ir, išvadinęs “pydaru”, paspruko”,- pasakoja barmenas. Nė dvidešimt penkerių neturintis gėjus guodžiasi, jog namo kieme jį prikūlė apie dvidešimt vaikinų ir išvadino “pediku”. “Kitą kartą turėjau sumokėti 20 litų, kad nemuštų”,- kalba jaunuolis. Pasakojimų apie tai, kaip gėjai ir lesbietės buvo sumušti, išvadinti bjauriais įžeidžiamais žodžiais, tinklalapyje – ne vienas ir ne du. Kai kurie homoseksulai tvirtina, jog apie smurtą prieš juos pranešę policijai buvo išjuokti dėl savo seksualinės orientacijos. Patikrinti šią informaciją – bergždžias darbas, mat visi nuskriaustieji – anonimai.
“Gėjų lygos atlikta apklausa parodė, jog didžioji dalis gėjų nėra atskleidę savo seksualinės orientacijos netgi savo tėvams”,- pabrėžė “Sekundės” pašnekovas. Būtent dėl to, LGL vadovo nuomone, homoseksualai jaučia nuolatinę psichologinę įtampą, netgi žudosi. Artimųjų reakcija sužinojus tiesą būna įvairi – gėjai išvaromi iš namų, su jais nutraukiami visi ryšiai. V.Simonko neslepia savo netradicinės lytinės orientacijos. Nors prisipažinęs esąs ne toks kaip kiti jis buvo sumuštas, dabar LGL valdybos pirmininkas tvirtina gyvenąs jam priimtiną gyvenimą nesislapstydamas, be dvigubų standartų.
V.Simonko pabrėžė, jog apklausos rodo, kad lietuviai – bene labiausiai nepakantūs gėjams ir lesbietėms, palyginti su kitomis ES šalimis. Tai įrodo Europos kultūros instituto bei Lietuvos agentūros “Vilmorus” atlikti tyrimai. “Didžioji visuomenės dalis į homoseksualus žiūri kaip į nevisaverčius iškrypėlius ar potencialius nepilnamečių tvirkintojus”,- sakė V.Simonko. Tyrimai rodo, jog apklausų dalyviai mieliau rinktųsi kaimynystę su buvusiu kaliniu nei su gėjumi.
Atstumtųjų kasta?
“Nors asmens lytinė orientacija neturi jokios įtakos darbo gebėjimams ir tinkamumui dirbti, tačiau su atvirai savo orientaciją rodančiais arba tariamais gėjais darbo vietoje dažnai elgiamasi netinkamai”,- teigia LGL vadovas.
Panevėžio darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybos karjeros ir planavimo skyriaus vedėja Regina Greblikienė teigė per dešimtį metų dar nesutikusi nė vieno darbdavio, kuris darbuotoją rinktųsi ne pagal jo profesinę kompetenciją, o pagal seksualinę orientaciją. “Įsidarbinantieji paprastai neafišuoja seksualinės orientacijos. Priimant į darbą svarbiausia žinios ir sugebėjimas atlikti patikėtą darbą”,- mano psichologė. Tiesa, homoseksualams, atvirai deklaruojantiems potraukį savajai lyčiai, problemų iškyla. “Jie pradeda jausti psichologinį diskomfortą”,- teigė R.Greblikienė. Ji pasakojo apie pedagogus, kurių homoseksualiems polinkiams išryškėjus, taktiškai buvo paprašyta pakeisti darbo vietą.
“Dar nebuvo atvejo, kad įsidarbindamas policijoje asmuo pasakotų apie vienokią ar kitokią savo seksualinę orientaciją”,- teigė miesto Vyriausiojo policijos komisariato personalo skyriaus vadovė Kelerienė. Specialistė pabrėžė, jog priimant į darbą draudžiama bet kokia diskriminacija. “Sunku pasakyti, ar tai, kad ieškantysis darbo – gėjus, būtų lemiamas veiksnys nepriimti žmogaus į darbą”,- svarstė Kelerienė. Ji nedrįso spėlioti, kaip į gėjaus priėmimą dirbti policininku reaguotų vyriškas kolektyvas. Su netradicine situacija dar nesusidūrusi specialistė šypsojosi ir teigė negalinti numanyti, kaip tokį kolegą sutiktų komisariato senbuviai.
Vienos gana žinomos miesto bendrovės vadovas savo nuomonę apie netradicinės seksualinės orientacijos darbuotojus išsakė išgavęs pažadą, jog nebus skelbiamas jo bendrovės pavadinimas ir vadovo pavardė. “Nė už ką į darbą nepriimčiau gėjaus. Mūsų firma – solidi, aptarnaujame įtakingus ir garsius žmones, kaip atrodytų, jei derėtis pasiųsčiau perdėtai išsidabinusį moteriškų manierų vadybininką. Gal kokioj moteriškų drabužių parduotuvėje gėjai ir tinka, tačiau aš savo firmoje jų matyti nenoriu”,- tvirtino pašnekovas. Į repliką, jog pasaulyje gėjai dirba ne tik pardavėjais, bet užima aukštas pareigas, tampa miestų merais, verslininkas tik ranka numojo: “Čia ne užsienis”.
Tai, kad šalies gėjai ir lesbietės rengia projektus ir gauna ES pinigus jų įgyvendinimui, psichologės nuomone, nėra smerktinas reiškinys. Nors projektas “Atviri ir saugūs darbe” bei jo finansavimui gautas beveik milijonas litų metų pradžioje sukėlė ypatingai didelį visuomenės susidomėjimą. “Kovos su diskriminacija darbe projektas skirtas ne tik gėjams ir lesbietėms. Jo tikslas – visiems, nepriklausomai nuo seksualinės orientacijos, kurti atvirą ir saugią darbo atmosferą”,- aiškino V.Simonko. Skyrus nemenką sumą šiam projektui, pasigirdo kalbų, jog ES, užuot lėšas švaisčiusi gėjams ir jų poreikiams, verčiau pasirūpintų labiau nei jie nuskriausta visuomenės dalimi. “Seksualinių mažumų organizacijoms derėtų skirti lėšų, kuriomis būtų galima finansuoti vidinio savęs vertinimo programų įgyvendinimą”,- teigė psichologė.
Gatvėse kalbinti panevėžiečiai apie gėjus ir lesbietes nebuvo geros nuomonės: kaip ir tikėtasi, išvadino juos iškrypusiais vaikų tvirkintojais. Tiesa, jaunesnieji kartais mesteldavo, jog jiems – dzin, kas su kuo “dulkinasi”, svarbu, kad nelįstų į akis. Vyresnioji karta neslėpė savo priešiškumo ir neabejojo, jog vyrų potraukis vyrams, o moterų – moterims – pernelyg didelės laisvės pasekmė, nes “prie rusų” to nebuvo.
Kuria šeimas užsienyje
Per Latviją, Estiją, Lenkiją šį mėnesį nuvilnijus gėjų paradams, tikėtasi, jog kažką panašaus bus galima išvysti ir Lietuvos sostinėje. V.Simonko šyptelėjo ir atsakė, jog šį klausimą jam dabar užduoda bene dažniausiai. “Manau, kad mūsų šalis bus paskutinioji Europoje, kur vyks gėjų paradas”,- įsitikinęs pašnekovas. Itin priešiškai nusiteikusi visuomenė, pasak jo, vargu ar ramiai reaguotų į tokią gėjų ir lesbiečių eiseną. “Paradas – šventė, gera nuotaika. Tai – džiaugsmas, jog nereikia slėpti savo netradicinės seksualinės orientacijos. Jei renginį ir jo dalyvius nuo žiūrovų turi saugoti būriai policininkų, kam jis reikalingas?”- mano V.Simonko. Jo teigimu, Lietuvos gėjai paradus organizuos tik išgirdę pritarimą iš visuomenės.
Beje, gal net artimiausioje ateityje tokių paradų dalyvių gali ir nebelikti – atsivėrus Lietuvos sienoms, gėjai ir lesbietės masiškai emigruoja į tas ES šalis, kuriose legaliai gali registruoti santuokas su širdies draugais ir nesislapstydami gyventi jiems priimtiną gyvenimą. “Jei Lietuvai nereikia jaunų, gabių, išsilavinusių mokesčių mokėtojų, jie vyksta ten, kur yra laukiami ir vertinami”,- akcentavo LGL pirmininkas. Jis neturi vilčių, jog demokratėjanti mūsų šalis artimiausiu metu priims partnerystės įstatymą, leidžiantį gėjams ir lesbietėms registruoti santuokas. “Nors LGL įstatymų lobizmo srityje dirba daug ir pakankamai padarė siūlydama Baudžiamojo ir Darbo kodeksų pataisas, esu įsitikinęs, jog Partnerystės įstatymas Lietuvą pasieks dar negreitai”,- sakė V.Simonko.
Žaidimų nežaidžia
“Sekundės” bandymai pakalbinti provincijoje ir mūsų mieste gyvenančius gėjus, iš jų pačių išgirsti apie įvairiausiomis kalbomis apipintą ir didžiajai visuomenės daliai nematomą miesto gėjų gyvenimą buvo nesėkmingi. Gėjų tinklalapyje širdies draugų, ar patnerio neįpareigojantiems santykiams ieško nemažai netradicinės seksualinės orientacijos panevėžiečių ar bent jau jais prisistatančiųjų.
Dvidešimties metų vaikinas teigia, kad jį labiau traukia vyrai, suvokęs prieš penkerius metus. Muzikantas ir kulinaras ieško bendraminčių susirašinėti ir ne tik. D. pasivadinęs 36-erių homoseksualas iš Panevėžio ieško draugo. Į “Sekundės” elektroninį laiškelį su prašymu pasikalbėti gėjus atsakė: “Tokių žaidimų nežaidžiu”. Kitas ieškantis draugo nuo 16 iki 25-erių nė nesivargimno atsakyti.
Ne visi netradicinių pažinčių ieškotojai tiesiogiai užsimena apie savo tikslus: gausu skelbimų su pažadais paremti sportiškus studentus, padėti pagrindo po kojomis neturintiems jaunuoliams. “Esu gražuoliukas. Ieškau partnerio”,- prisistato aštuoniolikmetis. Nors Bažnyčia kiekviena pasitaikiusia proga išsako savo neigiamą požiūrį į homoseksualizmą, gėjus traukia sutanos. Antai viename skelbime tiesiai šviesiai teigiama, jog jį parašęs asmuo mielai susidraugautų su kunigu iš Šiaurės Lietuvos. “Tu iš Klaipėdos. Tau ne daugiau nei 18. Nesi storas ir plaukuotas, gražus, dailių manierų”,- taip savo svajonių princą apibūdina dar vienas seksualinių mažumų atstovas.
V.Simonko įtakos ir žurnalistės pažadų neviešinti pašnekovų pavardės miesto homoseksualams nepakako. Jie panoro likti nežinomi ir kalbėtis nesutiko. “Iki šiol žurnalistai išlieka vieninteliais gėjų ir lesbiečių teisių advokatais. 1995 metais paskelbti pirmieji išsamūs interviu su atvirais gėjais ir lesbietėmis. Po to, kai keletas aktyvistų nukentėjo po jų pasirodymo televizijos laidose, dabar jose dalyvaujančių gėjų veidai uždengiami. Regioninėje spaudoje homoseksualumo tema lieka tabu”,- tai eilutės iš studijos “Lesbietės ir gėjai Baltijos šalyse”. Tabu, nes provincijos seksualinių mažumų atstovams kol kas patogiau likti nematomiems. Kol kas juos dar tenkina dvigubas, tegul ir ne toks saldus gyvenimas. Nesiryžtantieji jo keisti nemato reikalo apie tai ir kalbėti. LGL svarsto galimybę dalyvauti konkurse dėl teisės 2007-aisiais metais sostinėje organizuoti Europos gėjų ir lesbiečių konferenciją. Gėjų atstovai iš visos Europos katalikiškoje Lietuvoje? Nežinia, ar Gėjų lygai pavyks laimėti šį konkursą. Jei taip – lesbiečių ir gėjų konferencija taps dar vienu lietuvių tolerancijos išbandymu.
Žaidimų nežaidžia
“Sekundės” bandymai pakalbinti provincijoje ir mūsų mieste gyvenančius gėjus, iš jų pačių išgirsti apie įvairiausiomis kalbomis apipintą ir didžiajai visuomenės daliai nematomą miesto gėjų gyvenimą buvo nesėkmingi. Gėjų tinklalapyje širdies draugų ar partnerio neįpareigojantiems santykiams ieško nemažai netradicinės seksualinės orientacijos panevėžiečių ar bent jau jais prisistatančiųjų.
Dvidešimties metų vaikinas teigia, kad jį labiau traukia vyrai, suvokęs prieš penkerius metus. Muzikantas ir kulinaras ieško bendraminčių susirašinėti ir ne tik. D. pasivadinęs 36-erių homoseksualas iš Panevėžio ieško draugo. Į “Sekundės” elektroninį laiškelį su prašymu pasikalbėti gėjus atsakė: “Tokių žaidimų nežaidžiu”. Kitas ieškantis draugo nuo 16 iki 25-erių nė nesivargino atsakyti.
Ne visi netradicinių pažinčių ieškotojai tiesiogiai užsimena apie savo tikslus: gausu skelbimų su pažadais paremti sportiškus studentus, padėti pagrindo po kojomis neturintiems jaunuoliams. “Esu gražuoliukas. Ieškau partnerio”,- prisistato aštuoniolikmetis. Nors Bažnyčia kiekviena pasitaikiusia proga išsako savo neigiamą požiūrį į homoseksualizmą, gėjus traukia sutanos. Antai viename skelbime tiesiai šviesiai teigiama, jog jį parašęs asmuo mielai susidraugautų su kunigu iš Šiaurės Lietuvos. “Tu iš Klaipėdos. Tau ne daugiau nei 18. Nesi storas ir plaukuotas, gražus, dailių manierų”,- taip savo svajonių princą apibūdina dar vienas seksualinių mažumų atstovas.
V.Simonko įtakos ir žurnalistės pažadų neviešinti pašnekovų pavardės miesto homoseksualams nepakako. Jie panoro likti nežinomi ir kalbėtis nesutiko.
“Iki šiol žurnalistai išlieka vieninteliais gėjų ir lesbiečių teisių advokatais. 1995 metais paskelbti pirmieji išsamūs interviu su atvirais gėjais ir lesbietėmis. Po to, kai keletas aktyvistų nukentėjo po jų pasirodymo televizijos laidose, dabar jose dalyvaujančių gėjų veidai uždengiami.
Regioninėje spaudoje homoseksualumo tema lieka tabu”,- tai eilutės iš studijos “Lesbietės ir gėjai Baltijos šalyse”. Tabu, nes provincijos seksualinių mažumų atstovams kol kas patogiau likti nematomiems.
Kol kas juos dar tenkina dvigubas, tegul ir ne toks saldus gyvenimas. Nesiryžtantieji jo keisti nemato reikalo apie tai ir kalbėti. LGL svarsto galimybę dalyvauti konkurse dėl teisės 2007-aisiais metais sostinėje organizuoti Europos gėjų ir lesbiečių konferenciją. Gėjų atstovai iš visos Europos katalikiškoje Lietuvoje? Nežinia, ar Gėjų lygai pavyks laimėti šį konkursą. Jei taip – lesbiečių ir gėjų konferencija taps dar vienu lietuvių tolerancijos išbandymu.
Rasa Šošič
tel. (8-655)04727, rasa@sekunde.com
Nuotr. Iš asmeninio V.Simonko archyvo. V.Simonko nepavydi provincijoje gyvenantiems gėjams, mat mažesniuose miestuose žmonės kitokiems nei visi dar žiauresni nei sostinėje.
