Už musulmono ištekėjusi panevėžietė Jurgita
Mažeikaitė-Hammoud tvirtina, jog nors arabų papročiai ją vis dar stebina, tačiau
gausioje vyro šeimoje Libane ji jaučiasi sava. Galbūt ne tik dėl įgimto
libaniečių svetingumo ir nuoširdumo, bet ir todėl, jog šis kraštas pastebimai
europietiškėja. Senieji papročiai daugiausia varžo neištekėjusias merginas – jų
morale ypač rūpinamasi, o į daugelyje sričių savęs nevaržančias europietes vis dar žvelgiama kaip į laisvo elgesio merginas.
Priešiškumo nėra
Jurgitos ir Abo pažintis prasidėjo nuo… batų. Olandijos sostinėje Amsterdame aukle dirbusi lietuvė vieną dieną su draugėmis po iškylos per parduotuves nusipirkusi naujus batelius atėjo į miesto centrą jų persiauti. Prie gretimo suoliuko taip pat su draugais sėdėjo libanietis. Vaikinams pradėjus šnekėtis su merginomis, Jurgita į pokalbį net nesikišo. Turbūt arabą ir sužavėjo lietuvės rimtumas. Užteko poros pažinties mėnesių, kad Jurgita ir Abas jau kartu išvažiuotų į Vokietiją, kur vaikinas turėjo darbą. Dabar jau metai, kai jauna šeima kartu su dvejų metukų sūneliu Fadoliu gyvena Libane.
Jurgita neslėpė: Lietuvoje likę giminės, sužinoję apie jos pasiryžimą ištekėti už musulmono, atvirai reiškė abejones. Tačiau dešimties vaikų šeimoje užaugusio Abo artimieji europietę į savo būrį priėmė nedvejodami, nors jo brolis prisipažino, kad niekada nevestų europietės.
Anot Jurgitos, įsitikinimas, jog musulmonai nėra pakantūs kitatikiams, – klaidingas. Libane puikiai sugyvena trys religijos – islamas, kurį išpažįsta 55 proc. šalies gyventojų, krikščionybė (38 proc.) ir drūzai (7 proc.). Netgi po pasaulį sudrebinusių teroristinių išpuolių, įvykdytų musulmonų, Libane, kitaip nei daugelyje šalių, požiūris į juos nepasikeitė.
Abo teigimu, mikrorajonuose, kur gyvena daugiausia musulmonų, veikia krikščioniškosios bažnyčios ir niekam tai nesukelia nepasitenkinimo. Netgi skirtingų religijų vaikai vedami į vieną mokyklą. Abo sesuo savo dukrelę taip pat veda į krikščionišką mokyklą. Anglų kalba, aukštesnis mokymo lygis, o ne religiniai įsitikinimai lemia, kokią švietimo įstaigą savo atžaloms parenka libaniečiai. Vaikai Libane mokyklą pradeda lankyti 3-4 metų. Į darželius vedami jau nuo metukų.
“Juodas” darbas – ne libanietėms
Jurgitos teigimu, Libanas aiškiai europietiškėja. Ir nors Koranas musulmonams yra pagrindinė gyvenimo nuoroda, tačiau aklai senųjų papročių laikosi tik vyresnioji karta. J.Mažeikaitė griežtai paneigė paplitusią nuomonę, jog arabų šeimose moteris užima tarnaitės vietą. “Tai gryna neteisybė. Vyrai arabai nemėgsta, kad moteris dirbtų. Išlaikyti šeimą yra vyro pareiga – pinigai nešami namo ir atiduodami moteriai. Žmona nelaikoma žemesnio lygio. Žinoma, yra visokių vyrų, kurie galbūt išnaudoja moteris, tačiau ir Lietuvoje ne visos šeimos darnios”, – kalbėjo pašnekovė. Tačiau ji pati tvirtino Libane nesutikusi nesutariančių porų nei plačioje Abo giminėje, nei tarp kaimynų. Vis dėlto, kaip pažymėjo Jurgita, nemažai moterų turi darbą. Tačiau libanietės, kaip pastebėjo pašnekovė, nesirenka vadinamųjų juodų – valymo, tvarkymo – darbų. Jie paliekami imigrantėms iš Šri Lankos, Tailando, Filipinų, Afrikos šalių. Vietinės darbuojasi išsilavinimo ir kvalifikacijos reikalaujančiose srityse.
Už arabo ištekėjusios ir jo šeimoje apsigyvenusios Jurgitos pareiga – rūpintis sūneliu ir namų gerove. Jauna moteris niekur nedirba, o vyras, kaip ir dera tvarkingos šeimos galvai, uždirbtus pinigus patiki žmonai. Jurgita neslėpė: į darbą neinanti ne tik todėl, jog reikia namus prižiūrėti. “Libane daug žmonių ir gauti normalų darbą tikrai nelengva. Man pačiai jau atsibodo sėdėti namuose, norėčiau pradėti dirbti”, – kalbėjo moteris. Jos teigimu, Libane kainos beveik nesiskiria nuo Lietuvos, o vidutinis uždarbis siekia 300-400 dolerių. Hammoud šeima prisipažino planuojanti įsikurti Lietuvoje. Pirmą kartą mūsų šalyje besilankantis Abas teigė didelio įspūdžio nepatyręs. Dėl savo nuostabaus peizažo antrosios Šveicarijos vardą pelnęs Libanas vyriškiui, aplankiusiam daugelį Europos šalių, besisvečiavusiam Rusijoje, yra gražiausias ir mieliausias kraštas.
Antrąją pusę išrenka šeima
Europietiškiems gyvenimo papročiams besiskverbiant į arabų šalį nieko nebestebina viena gatvėmis vaikščiojanti moteris. Ir nors tarp musulmonų vis dar pasigirsta kalbų, kad veidą rodanti moteris vilioja vyrą, tačiau prisidengti nebėra privaloma netgi einant į šventyklą – po čadromis slepiasi dažniausiai tik pagyvenusios, dar išlaikiusios senąsias tradicijas moterys. Anot Jurgitos, jos dar laikosi nuostatos, jog nėra reikalo vyrui matyti moters grožį – ją turi vertinti ne už išvaizdą, o gerą būdą. Tokį “sueuropietėjimą” jaunosios libanietės sau leidžia ir todėl, kad Koranas neliepia slėpti veido. Tačiau šventykloje iki šiol griežtai padalytos vyrų ir moterų pusės – susimaišyti vienoje minioje griežtai draudžiama. Mečetėje moteris privalo būti moteriška – čia pasirodyti su kelnėmis būtų didelė nepagarba, nors gatvėse šį drabužį nešioja vis daugiau dailiosios lyties atstovių. “Libanas – truputėlį sumodernėjusi šalis, jos gyventojai mėgsta, kas šiuolaikiška, madinga. Didelę vertę turi aukštasis išsilavinimas. Viskas žengia pirmyn”, – konstatavo Jurgita. Abo teigimu, libaniečiai yra dėkingi politikui Hariri, prikėlusiam kraštą po musulmonų ir krikščionių karo. Deja, jis buvo mašinoje susprogdintas, įtariama, jog dėl politinių motyvų.
Vis dėlto europietiškoms tradicijoms vis labiau besiskverbiant į šį musulmonišką kraštą kai kurie papročiai išliko nepasikeitę. Iki šiol labai griežtai laikomasi jaunųjų susipažinimo ritualo. Vaikinui nusižiūrėjus būsimą žmoną, pirmiausia pas išrinktosios tėvus apsilanko jo šeima. Ir tik šeimoms susitarus jaunuoliai susižieduoja. Nors dabar tėvai jau linkę atsiklausti dukterų nuomonės, tačiau, anot Jurgitos, tradicijas išlaikanti vyresnioji karta į merginų norus nelinkusi atsižvelgti. Sužieduotuvės vestuvėmis baigiasi tik tada, kai vyras jau turi pinigų tiek, kad jau galėtų išlaikyti šeimą. Vestuvės – taip pat jaunojo rūpestis. Merginos tėvai finansiškai prie jų neprisideda.
Pasilikti dviese – amoralu
Nors skyrybos – itin retas atvejis musulmonų šeimose, tačiau vestuvių dieną jaunieji, paliudijant musulmonų šventikui – šechui, būtinai sudaro vedybinę sutartį. Joje numatoma, kas atiteks moteriai skyrybų atveju. Dažniausiai žmonos iš jas paliekančių vyrų reikalauja pinigų, aukso arba Korano. Ši šventoji knyga turi ypatingą vertę ne tik dėl savo turinio, jos puošnūs puslapiai dekoruojami auksu. Tokias pačias dovanas vyras žmonai dovanoja ir vestuvių dieną. Tėvams išsiskyrus vaikai iki 13 metų gyvena pas motiną. Vėliau juos turėtų pasiimti auginti tėvas, tačiau, anot Abo, visada atsižvelgiama į vaikų norus. “Vyrai dirba ir turi daugiau pinigų, todėl jie įgauna pirmenybę auginti vaikus”, – paaiškino Abas. Jurgitos teigimu, arabas vyras – labai dėmesingas savo moteriai: visada pastebės ir pagirs naują drabužį, makiažą ar šukuoseną, o už kiekvieną darbelį padėkos bučiniu. “Žmona labai rūpinamasi ir ji globojama”, – tvirtino lietuvė.
Nors islamo tikėjimas leidžia jo išpažinėjams turėti keturias žmonas, tačiau, kaip sakė Abas, tokia teise pasinaudojusių vyrų – mažuma. Paprastai arabai turi 2-3 sutuoktines. Daugpatystė dažniausia tarp turtingųjų – vesdamas kelias žmonas vyras privalo joms užtikrinti gerą gyvenimą. Abas patikino, jog Jurgita konkurentės šeimoje neturės: jis griežtai nepritaria tokiam gyvenimo būdui.
Anot Jurgitos, neištekėjusioms merginoms Libane keliami iš tiesų dideli doroviniai reikalavimai. Intymius santykius su būsimuoju savo vyru pradėjusi mergina yra griežtai pasmerkiama. Pasirodyti kartu viešai jaunuoliai gali tik susižiedavę, tačiau pasilikti dviese jau yra amoralu. Net einant pasivaikščioti būsimuosius sutuoktinius turi lydėti trečias asmuo. O Europoje populiarėjantis gyvenimas nesusituokus arabams tiesiog neįsivaizduojamas. Jurgita neslėpė, jog dėl to apie europietes musulmonai galvoja kaip apie laisvo elgesio merginas. “Mergina turi būti skirta tik savo vyrui”, – pabrėžė pašnekovė. Musulmonų neįmanoma pamatyti ir besilinksminančių naktiniuose klubuose – tokią pramogą sau leidžia tik krikščionys. Anot Jurgitos, vis dėlto yra libaniečių, turinčių kavines, barus. Tačiau tai jiems – tik verslas, kuriame pinigai uždirbami iš draudimais savęs nevaržančių krikščionių. “Musulmonų šeima ten tikrai niekada neapsilankys”, – patikino pašnekovė.
Svetingi ir dosnūs
Pasak Jurgitos, didžiausia musulmonų šventė – Ramadanas. Nuo saulės patekėjimo iki laidos nieko neimdami į burną arabai taip pagerbia Muchamedą, kuris, kaip skelbia religija, tą mėnesį rašė Koraną. Musulmonai tomis dienomis ne tik nevalgo, bet ir negali gerti, rūkyti, mylėtis. Šis draudimas negalioja tik ligoniams, nėščiosioms ir vaikams. Ramadano nesilaikė ir Jurgita. Nors Libane tuokdamasi lietuvė atliko būtiną formalumą – pripažino musulmonų tikėjimą, tačiau išpažįsta krikščionybę. Ramadano mėnesį saulei nusileidus prasideda didžiosios puotos – prie gausiai vaišėmis nukrautų stalų renkasi šeimos, kaimynai, draugai. Arabai, pasak pašnekovė, ypač svetingi. “Užsukus svečiui stalai iš karto bus nukrauti viskuo, ką šeima turi, rankos išskėstos, šypsenos neblėsta”, – žavėjosi lietuvė. Tačiau, anot jos, ant arabų vaišių stalo niekada nepamatysi alkoholio – tik sultis ir amerikietiškąją pepsi ar kokakolą. Beveik metus išgyvenusi Libane Jurgita tvirtino gatvėje sutikusi tik vieną girtą vyrą. Greičiausiai jis buvo ne musulmonas – šie griežtai laikosi Korano draudimo nevartoti kvaišalų. Be to, kaip sakė moteris, gatvėje pasirodęs girtas žmogus būtų iš karto suimtas policininkų, kurių ypač gausu.
“Libane maistas labai skanus! Ši virtuvė pasaulyje pirmauja, nukonkuruoja net itališkąją”, – pripažino Jurgita. Viena didžiausių skanių patiekalų paslapčių – daugybė prieskonių. Kaip teigė pašnekovė, libaniečiai kalnuose prisirenka gausybę žolelių maistui pagardinti. Tik kiaulienos ant jų stalo niekada nebūna, nes, kaip skelbia Koranas, kiaulė – nešvarus gyvulys. Tačiau, anot Abo, ši mėsa nevalgoma ne tik dėl to, kad taip nurodyta šventojoje knygoje: libaniečiai nemėgsta riebaus maisto.
Pašnekovė teigė pastebėjusi, jog arabai savotiškai konkuruoja: jei kaimynas nusipirko mašiną, kitas įsigys dar geresnę ar panašiai. “Jiems patinka parodyti save: tu turi, o aš turėsiu dar daugiau”, – sakė Jurgita. Tačiau musulmonai labai geranoriškai padeda blogiau gyvenantiesiems. Ir ne tik savo giminaičiams – pinigai, drabužiai, maistas, įvairūs daiktai mielai dovanojami sunkiau besiverčiančiam kaimynui, noriai aukojama vaikų namams. “Vargstančių Libane nepamatysi”, – sakė Jurgita. Anot jos, prabangiai gyvenančių taip pat nėra daug – namus išpuošia tik turintieji savo verslą. Arabų taip mėgstami kilimai – tik sezoninė puošybos detalė. Gindamiesi nuo ypatingų vasaros karščių, vasarą pasiekiančių beveik 40 laipsnių, libaniečiai namuose kloja vėsias metlacho ar akmens grindis. Žiemą, kai atšąla iki minus 3 laipsnių, jos užklojamos kilimais. Atėjus pavasariui jie suvyniojami ir paslepiami iki kito sezono.
Inga Kontrimavičiūtė
tel.(8-655)04720, inga@sekunde.com
S.Kašino nuotr. Pasak Jurgitos, Abas – ypač rūpestingas ir pastabus vyras ir tėtis.
