Nuo rugpjūčio 1-osios Lietuvos karinėse oro pajėgose
(KOP) kapeliono tarnybą pradėjo eiti daugiau nei dešimt metų Romoje praleidęs
Vatikano radijo lietuviškų laidų redaktoriumi dirbęs kunigas dr. Virginijus Veilentas.
Kol kas naujasis kapelionas apsistojo gimtajame Panevėžyje ir turėdamas laisvo laiko naudojasi proga Lietuvos žeme grožėtis iš paukščio skrydžio . Stetiškių aeroklube dažnai besilankantis piloto licenciją turintis V. Veilentas įsitikinęs, kad jam pavyks rasti bendrą kalbą ir su kariais.
O saulėtąją Italiją, kunigui tapusią antrąja tėvyne, primins dvasininką mylinčių parapijiečių davana – lipdukas “Aš myliu Italiją”, papuošęs jo sklandytuvo sparnus.
Patirs antrąjį pabrangimą
“Šią savaitę esu valkata”, – pokalbį Stetiškių aeroklube pradėjo naujasis karinių oro pajėgų kapelionas. Ir tuojau pat pridūrė: ne valkatauju, o valkioju sklandytuvus. Liepos 26-ąją po 14-os metų iš Romos grįžęs į Lietuvą V.Veilentas kol kas laikinai apsistojo gimtajame Panevėžyje, kur gyvena trys jo seserys. “Bet, kaip sakoma, nėra pastovesnių dalykų už laikinus”, – juokavo dvasininkas.
Atotrūkio su gimtąja šalimi V.Veilentas nejautė ir gyvendamas Romoje. Pasak naujojo kapeliono, dirbant Vatikano radijuje jo kasdienė duona buvo lietuviška problematika, be to, kelis kartus per metus tekdavo apsilankyti ir Panevėžyje. Pašnekovo teigimu, nuo to laiko, kai jis dvasinės vyresnybės buvo paskirtas dirbti Italijoje, Lietuva daug pasikeitė į gerąją pusę. “Žmonės pasidarė laisvesni, prakutę. Manau, nė vieno lietuvio gyvenime nebėra didelis įvykis išvažiuoti į užsienį netgi paatostogauti. Tai pasidarė tarsi gyvenimo norma. O juk anksčiau būdavo taip, kad Lazdijuose prie sienos paromis eilėse stovėti reikėdavo – tikras žmonių pažeminimas. Keičiasi netgi muitininkų požiūris. Beje, Lazdijai buvo vienintelė vieta, kurioje grįžtant iš Romos paklausė, kur važiuoju ir ką vežu. Turbūt iš įpročio – pagyvenęs žmogus dar neatpratęs nuo senų savo klausimų. Atsakiau: važiuoju tiesiai, vežu pats save”, – su šypsena pasakojo V.Veilentas.
Italijoje išgyvenęs euro įvedimą dvasininkas neslėpė manantis, kad Lietuvoje litų išėmimas iš apyvartos gali būti skausmingas. “Italijoje irgi šnekėjo, kad tikrai niekas nepabrangs, tik pasikeis viskas santykiu vienas ir vienas. Tačiau viskas dvigubai pabrango. Vokietijoje atsitiko tas pats. Šiek tiek mažiau kainos pakilo Ispanijoje ir Prancūzijoje. Nemanau, kad ir Lietuvai pavyktų šito išvengti. Ko gero, man teks išgyventi antrąjį pabrangimą. Dirbęs Vatikano radijo lietuviškų laidų redaktoriumi V.Veilentas ir Lietuvoje ketina nenutolti nuo 14 metų kasdienio rašymo – planuoja tvarkyti kariuomenės kapeliono internetinį puslapį, nemažai bendrauti. “Tai yra malonus darbas ir matau prasmę. Ypač, kai žmogus ieško ir aš jam galiu padėti”, – apie savo veiklą kalbėjo dvasininkas.
Lietuviai ir italai panašūs
Nors lietuviai, atrodo, jau yra įpratę vieni kitus kaltinti amžinu dejavimu, tačiau daug šalių išmaišęs V.Veilentas teigė nepastebėjęs, kad pasaulis apie mūsų tautą galvotų kaip apie šaltus šiauriečius. “Italai susidarę tokį įspūdį, kad lietuviai į juos labai panašūs”, – pažymėjo pašnekovas.
V.Veilentas neslėpė, kad įpratus prie itališko gyvenimo stiliaus jį pakeisti vis dėlto bus sunkoka. “Kaip nebuvo lengva palikus Lietuvą įsikurti Italijoje, taip ir dabar sugrįžus atgal – reikia priprasti prie naujų taisyklių, daug ko nežinau, turiu klausti, kaip susitvarkyti visokius biurokratinius reikalus”, – prisipažino kapelionas. Tačiau savo gimtoje šalyje jis tikino jokiu būdu nesijaučiąs svetimkūniu, o taip, tarsi tęstųsi gyvenimas, kuriame buvo padaryta 14 metų pertraukėlė.
1991-aisiais išvažiavęs iš Lietuvos, kai žmonės plūste plūdo į bažnyčias, V.Veilentas sugrįžęs teigė pastebėjęs, kad tikinčiųjų Dievo namuose sumažėjo. “Žmonės kažkodėl nebe taip nori tų dvasinių vertybių”, – mano kapelionas. Kol kas pašnekovas tvirtino negalįs nieko pažadėti, bet yra įsitikinęs, kad vadovaudamasis žmogiškomis vertybėmis ras bendrą kalbą su kariais. “Manau, kareiviui, kaip ir kiekvienam žmogui, būna gyvenime akimirkų, kada jis tampa labai jautrus religinėms vertybėms, kelia gyvenimo prasmės klausimus. Į juos galėsime pabandyti kartu atsakyti nieko neprimetant, neverčiant – nesiruošiu iš kareivių daryti klierikų”, – kalbėjo V.Veilentas.
Skirtingos kultūros, skirtingi požiūriai
Daugiau nei dešimtmetį praleidęs Romoje dvasininkas Italiją apibūdino kaip pakankamai sekuliarizuotą kraštą, tvirtų krikščioniškų tradicijų šalį, kurioje kyla Lietuvai dar svetimų problemų dėl imigrantų. Po teroristinių išpuolių šalyje kilus vos ne masinei nerimo psichozei paplito kalambūras: ne visi musulmonai teroristai, bet visi teroristai – musulmonai. Nors italai garsėja svetingumu, tačiau į musulmonus imta žiūrėti labai įtariai. Tačiau tam pagrindo davė patys imigrantai, anot V.Veilento, elgęsi pagal principą: įleisk kiaulę į bažnyčią – užlips ant altoriaus. Dvasininkas pasakojo, kad musulmonai netgi buvo pradėję reikalauti iš mokyklų klasių pašalinti krikščioniškąjį kryžių arba prieš Kalėdas uždrausti vaikams prakartėles statyti.
Šie musulmonų pareiškimai senas krikščioniškas tradicijas turinčios visuomenės negalėjo nesuerzinti. Toks priešiškumas pagrįstas skirtingu krikščioniškosios ir musulmoniškosios kultūrų požiūriu. Nors mūsų tikėjimo išpažinėjui nedraudžiama dalyvauti politiniame gyvenime, tačiau Bažnyčios kanonuose jokių politinių nuorodų nėra. Tuo tarpu musulmonų Koranas yra vieninga sistema, kurioje neatskiriama religija nuo visuomeninio gyvenimo ar politikos. “Iš to ir kyla visos problemos. Mes nesugebame suprasti, ko musulmonai nori, nes mąstome skirtingomis kategorijomis”, – pažymėjo dvasininkas. Naujasis kapelionas universitete yra studijavęs islamą, budizmą, induizmą, naujuosius religinius judėjimus. Tik atvykęs į Romą V.Veilentas baigė socialinių komunikacijų studijas Saleziečių universitete, vėliau apgynė daktaro disertaciją Romos Grigalijaus universitete.
Trauka padangėms – iš vaikystės
Naujasis karinių oro pajėgų kapelionas žavi dvasininkams, atrodo, labai neįprastu pomėgiu maišyti padanges. Tačiau savo pomėgio V.Veilentas nesureikšmino. Anot pašnekovo, kaip kiti atsipalaiduoja žvejodami, medžiodami ar dar kitaip, taip jis gerų emocijų semiasi į žemę žvelgdamas iš paukščio skrydžio. V.Veilentas – vienas pirmųjų, gavusių piloto licenciją jau nepriklausomoje Lietuvoje. Per dvejas vasaros atostogas svečiuodamasis Panevėžyje ir išmokęs pilotavimo meno 1993-iaisiais dvasininkas gavo oficialų leidimą skraidyti. Lėktuvai nuo vaikystės V.Veilentui buvo tapę neatskiriama kasdienybės dalis: augęs G.Petkevičaitės-Bitės gatvėje kartu su kitais vaikais lėkdavo į aerodromą jų pasižiūrėti. “Lėktuvai man taip kasdieniška, įprasta, gražu – tiesiog dalis gyvenimo”, – apie savo aistrą kalbėjo dvasininkas. V.Veilentas tikino nesąs ekstremalas – ore figūras išdarinėjantis tik skrisdamas su instruktoriumi. “Skustuvo ašmenimis nevaikštau”, – patikino vyriškis. Piloto motorizuoto sklandytuvo sparnus puošia dėmesį patraukiantis užrašas italų kalba “Aš myliu Italiją”. Tai – italų dovana dvasininkui, įteikta beveik prieš 10 metų jam išvykstant atostogauti į Lietuvą.
V.Veilentas tikina, kad meilė Italijai, tapusiai jam antrąja tėvyne, neišblės. “Kol kas itališkas gyvenimo būdas man dar yra savesnis nei lietuviškas”, – pripažino pašnekovas. Kol kas jį stebina ne tik šiek tiek besiskiriantis mūsų gyvenimas, bet ir maitinimosi įpročiai. Dėl karščio, ypač pakylančio vasarą, italai tik užkandžiauja arba visai atsisako maisto. Žmonės daugiau valgo vakare saulei nusileidus. Kitas, kol kas V.Veilentui keistai atrodantis lietuvių įprotis, – nusitvėrus iš šaldytuvo ką nors greitomis užkąsti ir vėl dingti iš namų.
Italijoje, anot dvasininko, ko gero, vienintelėje Europos šalyje, labai tvirtos šeimos tradicijos: prie stalo pasišnekėti susirenka visa šeima ir kiekvienas jos narys jaučia šventą pareigą pranešti, jeigu tenka vėluoti vakarienės. “Būtų gerai, jei tokios gražios šeimos tradicijos atsirastų ir Lietuvoje”, – pažymėjo pašnekovas. Kunigas sakė, kad pietiečius ir lietuvius sieja bendras bruožas – didelis svetingumas. “Tik Lietuvoje jis kitoks – stengiasi nuvaišinti.
Per vieną vakarienę svečiuose bando mėnesiui į priekį pamaitinti. Ir visi jaučia šventą pareigą raginti valgyti, dėti į lėkštę”, – sugrįžęs jau spėjo patirti lietuviško vaišingumo ypatumus V.Veilentas. Italijoje, anot jo, svetingumas suprantamas truputėlį kitaip: niekas neragina – kas ką nori, tas tą pasiima nuo stalo. Dvasininkas pasakojo, kad italai laikosi savotiškų valgymo apeigų – susibūrimas prie stalo skirtas ne vien pavalgyti, svarbesnė jo funkcija – malonus pabendravimas.
Itališka virtuvė Lietuvoje kelia juoką
V.Veilentas juokavo, kad dar metus galima pas jį siūlytis į svečius paragauti itališkos virtuvės maisto. Kad galėtų pagaminti bene svarbiausią italų patiekalą – pastą, dvasininkas į Lietuvą parsivežė aliejaus, sūrio, trintų bazilikų. Lietuvoje siūloma itališka virtuvė ne tik saulėtosios šalies gyventojams, bet ir pačiam V.Veilentui kelia šypseną. Paragavęs čia iškeptos itališkos picos pašnekovas drąsiai konstatavo – su kepama Italijoje ji neturi nieko bendro. “Kiekviename krašte kiti papročiai ir patiekalai. Nereikia norėti Lietuvoje valgyti itališką picą. Tai jau būtų neteisinga. Tačiau kai kas iš “mandrumo” netgi itališkais vardais ją pavadina. To jau nereikėtų daryti, nes žmonės apgaunami – tikisi vieno, o gauna ką kita”, – pažymėjo Veilentas. Tuo labiau kad italai yra truputį keistuoliai – kad ir kur nuvažiuotų, visur ieško savo tradicinių patiekalų. “Italas be pastos negali. Ir vis lygina: pas mus, Italijoje, skaniau”, – pažymėjo pašnekovas.
Pats dvasininkas juokavo: nors šiek tiek “suitalėjo”, bet nėra itališkos virtuvės maniakas. O nuvažiavęs į svečius kraštus pasistengia paragauti vietinių patiekalų. V.Veilentui teko gardžiuotis ne tik ispaniška paelija su jūros gėrybėmis, bet ir Kolumbijoje ragauti keptų skruzdėlių. Tačiau apsigyvenęs Romoje panevėžietis nepamiršo lietuviškų šaltibarščių ar cepelinų skonio – susirinkusi Italijos lietuvių bendruomenė gamindavosi gimtinę primenančius patiekalus.
Tiesa, V.Veilentas pripažino, kad tai tebūdavo tik panašu į tai, ką valgome Lietuvoje. “Italijoje negalima išvirti gerų cepelinų, nebent pusėtinus bulvinius blynus iškepti. Bet ten nėra rūgščios grietinės. Tai į itališką grietinę sunkdavom citriną, dar pridėdavome rūgštaus jogurto – kažkas panašaus į lietuvišką grietinę išeidavo”, – pasakojo V.Veilentas.
Aplankiusiam visą Europą, pasisvečiavusiam Amerikoje dvasininkui vis dėlto mieliausia Lietuva. “Prisiplanuodavau kelionių atostogoms, tačiau vis tiek joms prasidėjus parvažiuodavau čia”, – šypsodamasis pripažino pilotas. Į gimtąjį kraštą traukdavo ne tik ilgesys, bet ir noras skraidyti, kad nebūtų prarasta piloto licencija.
Pokalbio pabaigoje V.Veilentas lyg tarp kitko prasitarė: “Nereikia akcentuoti, kad aš dvasininkas. Kokį kartą paminėkite, kad kunigas, ir užteks. Lietuvoje įdomi tradicija žmones skirstyti į luomus, įvardyti jų pareigas. Kam to reikia?” – nesureikšmino savo pasiekimų pašnekovas.
Inga Kontrimavičiūtė
tel.(8-655)04720, inga@sekunde.com
