Džiaugiamės tais, kurie jau savarankiškai siunčia naująją savo kūrybą. Siūlome atkreipti dėmesį į Austėją, kuri projekte pradėjo dalyvauti, kai dar buvo „Vyturio“ progimnazijos moksleivė. Dabar ji – jau J. Balčikonio gimnazijoje, tačiau kūrybą, gerokai subrendusią, atsiuntė be raginimo. Skaitykime, džiaukimės. Vakarai ilgėja…
Austėja Dūdaitė (9 kl.)
„Jei kas nors paklaustų, kokia mano mėgstamiausia spalva, atsakyčiau – kūryba. Kartais rašau šviesiais ir šiltais atspalviais, kartais įmaišau tamsesnių. Bet kokiu atveju, visi atspalviai yra gražūs, tik reikia juos tinkamai suderinti. Arba tiesiog išlieti žodžius ant popieriaus ir pažiūrėti, kas bus…“
VASAROS IŠPARDAVIMAS
Vieną nuobodų besibaigiančios vasaros rytą Madeleinė išėjo pasivaikščioti. Jos akį patraukė didžiulis skelbimas, priklijuotas prie senos svogūnais dvokiančios parduotuvėlės sienos.
Mergaitė ėmė skaityti plakatą, kuris ryškiomis raidėmis skelbė apie vasaros išpardavimą. Madę itin nustebino prekės, apie tokias ji dar niekada nebuvo girdėjusi. Buvo galima nusipirkti debesėlių, vakarais kvepiančių avietėmis, saulės spindulių, glostančių blakstienas, vėjo sušiauštų smilgų, nuo šypsenos paskaudusius skruostus ar net šiltą vasaros lietų. Mergaitė tokią smagią naujieną iš karto papasakojo draugėms. Paskui pasiėmė maišą ir nubėgo nusipirkti avietinį debesėlį.
Grįžtant namo jai kilo puiki idėja. Madeleinė nusprendė pirkinio nenaudoti, kol dar vasara. Ji pakišo debesėlį po lova, o išvynioti ketino vidury žiemos, kai bus liūdna, pilka bei nyku. Paskutinėmis šiltomis dienomis mergaitė matė, kaip draugai linksminasi, džiaugiasi nusipirktomis šypsenomis, tačiau žinojo, kad yra už juos gudresnė. Greitai pralėkė vasara, prabėgo ruduo, štai jau žiema. Madė pakišusi ranką po lova ištraukė maišą, kuris buvo keistai subliūškęs. Ji net išsižiojo, nieko ten neradusi. Buvo tik mažytis lapelis su kažkokia data. Madeleinė perskaitė jį ir viską suprato. Baigėsi galiojimo laikas. Madė labai nuliūdo. Giliai atsidususi pažvelgė pro langą.
Visur snaigės sukasi. Šoka, mojuoja. Kviečia džiaugtis žiema.
Vasarinė suknelė
Skruostai išraudę nuo saulės ir vėjo,
o mano suknelė išblukusi.
Jos sagos dailiai nugludintos,
kaip žvilgūs gintaro gabalėliai –
gęstančio vakaro žarijos,
kurias rinkau vėsiame smėlyje.
Ji vis dar prisimena –
žvaigždės virš jūros sūrios.
***
Rudenio laiškai užklojo
Senio klevo šaltas kojas.
Tiesiami į strazdo klegesį
Sumedėję krumpliai girgžda.
Aštrius kaštonus po žvirgždą
Paniuręs vėjas volioja.
Išpešiotos smilgos stebisi –
Kodėl pušys bado debesis,
Kodėl rudenys numiršta?
Kopūstinis drugelis
Ramunės lapelis
nukrinta.
Drugelis pabalęs
pakyla
į dangų. Gal žiediniai
kopūstai iš debesų
skanesni?
Gal ten ruduo neateis?
Lapkričio naktis
Kumštyje tvirtai gniaužiu
sudžiūvusią tujų šakelę.
Ji vis trupa ir trupa.
Stotyje mes su šešėliu
kartu nelaukiame nieko.
Ji vis trupa ir trupa.
Batraiščiai tabaluodami
kažko vėl iš manęs prašo.
Ji vis trupa ir trupa.
Mėnulis perrėžė dangaus krūtinę.
Baigėsi dar viena lapkričio naktis.
Lėtai atgniaužiu kumštį.
Sudžiūvusi tujų šakelė
jau sutrupėjo.
Tuštuma
Man patinka
ta tuštuma.
Ne, ne ta tuštuma
prie žaizdotos sienos,
kurios grafičius
smaugia vijoklis.
Tikrai ne ta,
kuri kybo
fanatiškai linksinčio
šviestuvo lemputėje.
Ir tik ne ta,
kuri krapais
kvepiančiuose stalčiukuose
rašo mano dienoraštį.
Aš mėgstu vien
tą tuštumą:
.
Tokią.
***
Kai priglausiu skruostą
prie paukščių plunksnomis
išdraikytų šilko
atraižų, dengiančių
dangaus gaivališką
skaidrų mėlynumą,
kurį traškia pluta,
kvepiančia citrinų
žievele, vakarais
aptraukia spinduliai
ir per jas perbrauksiu
vystančias blakstienas,
pavargusias linkti
į praskiestą kavą
su darbo reikalų
ruduoju cukrumi,
tada patikėsiu,
kad dar neišnyko
ramybė.
***
Danguje spingsi
Naktinės strazdanėlės.
Mėnulio šypsnis.
***
Nakties trupinius
Pušų viršūnės renka.
Suinkščia šuo.
***
Verkia debesys.
Lašai pro langą žiūri
Į tavo akis.
***
Prabudo saulė,
Paraudo braškių skruostai.
Vasaros žvilgsnis.
***
Skverbiasi saulė.
Pasirąžė drugelis.
Rytmečio laimė.
***
Skubantys medžiai
Pametė rudus lapus.
Rytoj jau neras.
***
Rasos lašeliai
Sulaukė drovių žingsnių
Ir šuns nosytės.
***
Išbalo dienos.
Sniegas – Kalėdų rasa
– Nusprendė kiškis.
***
Lapai kaip kava
Ir kaštonas apskrudęs.
Ruduoja ruduo.
***
Sulinkę medžiai
Žiūri žemyn. Ten eina
Sulinkę žmonės.
***
Vanduo vis krinta.
To krioklio užuolaidos
Kaip mano mintys.
***
Rytinis vėjas
Sugarbanojo jūrą.
Sūrios sruogelės.
