
Gabija Kopūstaitė – 2021 metais yra tapusi „Sidabrinio Nevėžio“ skulptūrėlės Metų literatui savininke. Šiandien nelauktai ji pateikia eiliuotos kūrybos. Labai netikėtos stilistikos, nuotaikos. Patys paskaitysite.
Gabija Kopūstaitė (12 kl.)
TALKS ABOUT ANXIETY*
Mano sielos vidury įsipainiojo mėlynas sunkvežimis,
Paralelių koridoriais
Tarp tavo skėčio optimizmo ir mano properšomis šmėkščiojančių mazgų
Įsirito menkutė nuoskauda – su virve rankoje, slegianti,
Pagavusi tavo skruostu varvantį naujos padangės krešulį,
Susidomėjo: jo žvilgantis, išstypęs naujoko stotas. Traukė sunkvežimį
Jis slydo lipšniais sielos voratinkliais. Lyg artinosi – lyg
Tolo, bet mažėjo – tavo skėtis plyšo,
Muilo burbulai smigo į trapų tefloną – kuris prabils pirmas?
Mano sunkvežimis ištirpo.
Nuvarvėjo.
* – pasikalbėjimai apie nerimą (angl.)
Ne laiškas į nebūtį
Šauktukas sakinio gale:
Beviltiškas siekimas įsiteikti –
Parašas,
Data,
Raudonas vokas – tik imitacija tavo švelnumo.
Ta istorija, kai
Slystant degtuko galvutei
Per sieros išmarginto kūno griuvėsius –
lyg puzlę ar „Auksinį protą“ gliaudant, kai
tavo švelnumo iliuzija užtroško
ir išnyko. Tu
Su prarasta viltim, be vietos, be vardų, be būvio
tik menkas kūnas su nusilpusia dvasia.
Tu nesistengei net pagauti kampo ar sugrūst savęs į jį,
Ar atspėti prarastos kartos koordinačių… Menkas tu,
Tavo esybė.
Ir šitas laiškas tau – ne laiškas net –
Šauktukas sakinio gale
Pakibęs.
Tvanas
Griuvėsių žingsniai, aidinti agonija
Raudonos plytos – tokios artimos, o
Tolsta
Minios baloje paskendęs šventas smūgis –
Lyg pamoka, lyg žodžiai cukraus vatoje,
Kai atmerktom akim –
Stebėdami,
(Besistebėdami):
„Kodėl pelekai žydrumoj pakibę?“
Iliuzija, metafora? Ar proto stygius?
————————————————————-
Iš rankų išsprūsta rašiklis,
Giliai įsminga į išalkusį klajoklio būvį –
Atveria vidinės katastrofos akį –
Ten tu.
Tavo raudonų plytų namas –
Abu paskendę.
Po etiudo
Eksperimentas grįžti į namus
Įkišus nosį į šaldytuvą
Susidurti žvilgsniais su balta šviesa
Susigūžti.
Nukulniuoti iki veidrodžio, o ten – namai. Taip artima. Man primena pavasarį.
Eksperimentas pažiūrėt į išsiskleidusias rožių akis.
Pasistiebusią topolių gyvastį. O gal mes niekada taip negyvenom?
Meistro pjūvis.
Pavasarėja – kiek liko? Medaus arbatai ar iki mėnulio?
Eksperimentas nebegrįžti.
Nieks nelaukia.
Negyvenom.



