„Laiko nesustabdysi…“ – dainavo Maestro su Deiviu. Paprasta ir teisinga. Eina į pabaigą jau dešimtasis, jubiliejinis, projekto „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“ sezonas. Atrodo, taip greit… Pirmieji dalyviai – jaunieji kūrėjai – šiandien jau gali būti 29-erių.
Rugsėjo atlanke – kaip ir dera rudens nuotaikoms: meilė, vasaros ilgesys, žiemai besiruošianti gamta.
Amelija Kriugiškytė (7 kl.)
„Smagu mokytojui, kai po pamokos mokinė ištiesia tvarkingai perrašytus ir net iliustruotus savo pirmuosius kūrybinius bandymus. Dar tik šeštokė, bet akylai stebinti aplinką, svajojanti ir rašanti apie gražiausią jausmą Meilę. Linkiu Amelijai ja tikėti „be galo be krašto“, – mokytoja Liudmila Putauskienė.
Meilė tokia
Neieškok meilėje aiškumo ir tiesos…
Meilė kiekvieno ir kiekvienam vis kitokia…
Besąlygiška meilė tėvams… Jie vieninteliai, jų nepasirinksi.
Jie myli tave ir tu atsakai į jų jausmus, dėkodama už rūpestį ir globą.
Nepastovi meilė… Ją išaugame kaip drabužį.
Būdami vaikai tikime, kad kiekvieną žaislą mylėsime ilgai ilgai,
Bet kodėl tie žaislai taip greitai atsiduria nebereikalingų daiktų dėžėje arba kažkam padovanojami.
Sakome, kad su klasės draugais nesiskirsime, su suolo drauge tai tikrai – niekada niekada.
Tai kodėl tų draugų lieka tik keletas, o gal ir nė vieno?
Įkvepianti meilė… Jos dėka pasaulis tampa tobulas, nušvinta ryškiomis spalvomis,
Nes alkome mylimojo dėmesio ir mylimas žmogus atsakė į jausmus.
Gyvenimas nusišypsojo ir gimė pirmosios eilės.
Tai kodėl sužaloti gyvenimo vėl teigiame, kad gyvenime nieko tikro nėra…
Ir meilės nėra…
Gal neišmokome gyvenimo pamokų – mylėti ir be atsako.
Tikiu, daug kas keisis, tik ne noras svajoti ir tikėti meile be galo be krašto.
Šokis lietuje
Kaip gera pabėgti nuo pilkos kasdienybės…
Ir nesvarbu, kad plaukai šlapi, o rūbai kiaurai permirkę.
Nebesvarbu, kad tėvai bars.
Tiesiog mėgaujiesi ta akimirka būti tik su juo, maudytis lietuje.
Vakarėjančiam miestui prausiantis pažiūri į abiejų permirkusius drabužius ir mintyse paklausi: „Gal laikas grįžti namo…“
Bet matai jo laimingas akis, šypseną veide ir apsidžiaugi, kad šių žodžių neištarei.
Šokis lietuje nepakartojamas.
Grįžusi namo bėgi į kambarį ir jautiesi lyg paukščio plunksna – lengva lengva…
Paukščio svajonė
Klajojantis paukšti po miestą didžiulį,
Turi svajonę neišgirstą…
O gal ne vieną, gal dvi, o gal net septynias…
Didžiausią – Paryžiaus Eifelio bokštą išvysti.
Nuo ten, nuo aukštybių, nuo bokšto viršūnės, žvilgtelt žemyn…
Ir lyg trupinius judrias gatveles, lyg aguonos grūdelius skubančius žmones stebėti,
O Senos pakrantėse, meilės mieste, grožėtis svajoklių įsimylėjėlių porelėmis.
Vakare, klajojantis paukšti, stebėsi saulėlydį, įsipainiojusį į metalinio bokšto konstrukcijas,
Ir jusi romantiško miesto romantišką nuotaiką.
Kažko ilgėsiesi, gal kitos kelionės į beribį pasaulį?
Urtė Merfeldaitė (9 kl.)
LAISVAS PAUKŠTIS VIRŠ OŠIANČIŲ JŪROS BANGŲ
Kuriant išsiskleidžia dvasinės žmogaus savybės ir žmogus į pasaulį įneša mažą dalelę savęs. Kūryba jis turtina ne tik savo, bet ir aplinkinių žmonių pasaulį. Taip pat per kūrybą žmogus atskleidžia savo kitą užslėptą pusę, gilesnius išgyvenimus, kurių plika akimi tu nepastebėtum. Tam reikia turėti kūrybos gyslelę, kuria esame apdovanotas ne kiekvienas.
Kūrybą aš lyginu su jūros bangų ošimu: jis gali būti ramus, įtūžęs ar visai nenuspėjamas – priklauso nuo to, kuriame krante būsi. Tas pats ir su kūryba. Tu gali matyti ir girdėti visai ką kita, tai priklauso nuo tavo mąstymo ir pasaulėžiūros. Aš susieju tai su strazdu giesmininku, kuris savo spalvinga giesme visus pavergia ir rodo kelią į mūsų laisvų minčių labirintus. Taip pat ir žvaigždės man primena kūrybą: jos parodo žmonėms, kad ir kiek kristum, tu vis tiek toliau žibėti nenustosi. Kūryba kaip šaltinis trykšta iš mūsų talentų, patirčių, iš vidinės tylos ir mūsų noro.
Kūryba man yra atsipalaidavimas ir savęs realizavimas, per ją aš išlaisvinu savo klykiančią širdį. Kai kuriu, tą klyksmą nuraminu ir jaučiuosi išvaliusi giliai nugrimzdusias tamsias mintis. Ko gero, visiems ji tarsi džiaugsmo daina, kuri priverčia daugelį pakilti aukštai ir tarp debesų pasijausti laisvu paukščiu. Tai tarsi pabėgimas nuo realybės ir savotiška sielos meditacija. Kiekvienas ją pajaučia dėl skirtingo jausmo. Asmeniškai man ji pasireiškia tada, kai minčių mano galvoje pasidaro per daug ir įvyksta sprogimas. Pirmasis mano eilėraštis gimė tada, kai jaučiausi visų nesuprasta, liūdna ir iš dalies palūžusi… Štai tada aš pradėjau bandyti lipdyti eiles, kurios reiškė man labai daug:
Šeima
Tėvai – tai lyg žaislai.
Juk nori turėti tu juos amžinai.
Kartu su jais gyventi ir ištverti tu gali,
Skausmą gilų išgyventi tu turi,
Galų gale
Tėvai vieninteliai, kurie liks su tavimi visados ir amžinai…
Mano pirmasis eilėraštis dėliojosi labai greitai, nes mintys liejosi pačios, o rašiklis rašė už mane. Tą dieną, pamenu kaip vakar, buvo tamsus ir niūrus vakaras, žiema. Turėjau mažą knygutę, kurioje rašydavau savas mintis. Sugalvojau pabandyti tas mintis dėlioti kartu ir rimuoti, buvo gana keistas jausmas, kai pavyko. Nesitikėjau, jog aš galiu, bet man tikrai pavyko! Ta diena man suteikė daugiau pasitikėjimo savimi ir atrodė, kad dangus nusidažė kitomis spalvomis. Tai iš tikrųjų magiškas jausmas. Aš manau, jog pasaulis be kūrybos būtų pilkas ir bespalvis, o kaip tik tada, kai mano širdis rėkia, juoda ir balta pamažu virsta vaivorykštės spalvų rinkiniu. Todėl mano paskutinysis eilėraštis ir vadinasi „Vaivorykštė“.
Vaivorykštė
Juoda ir balta pešasi visai šalia.
Kuri gi liks viduryje?
O gal širdyje visai ne tamsuma?
Jaučiu aš šilumą šalia…
