Marijonų g. 37-ojo namo gyventojams jau seniai nerimą kelia šio namo 48-ame bute gyvenanti vieniša senutė Veronika Kielienė, septyniasdešimt trečiuosius gyvenimo metus skaičiuojanti pirmos grupės invalidė. Pajutę iš jos buto sklindantį ir vis stiprėjantį nemalonų kvapą, kaimynai ne juokais sukruto.
Durų V.Kielienė jau senokai niekam neatveria, telefonu neatsiliepia, į lauką keletą metų kojos nekelia. Jos bute vaikštant kaimynai sakosi girdėję prieš dvi savaites. Šiaip su savimi tepasišnekanti senolė paskutiniu metu nutilo. Namo pirmininkė Liudmila Jovaršienė, gyventojų paraginta, pradėjo ieškoti galimybių patekti į ligonės butą. “Ja būtina pasirūpinti, iš buto sklindantis dvokas kelia nerimą. Tikimės net ir paties blogiausio”,- “Sekundei” sakė susirūpinusi namo pirmininkė.
Su niekuo nebendrauja
Kadangi žurnalistai neturi galios per jėgą veržtis į privatų butą, ši misija buvo patikėta miesto 1-ojo policijos komisariato pareigūnams. V.Kielienės kaimynystėje gyvenanti jauna moteris tvirtino, jog senolės, kartais šnekančios su savimi, balso negirdėjo jau porą savaičių.
“Iš jos buto sklindanti smarvė juntama ir mūsų kambariuose, kasdien vis stipriau dvokia”,- kalbėjo moteris. Aukštu žemiau gyvenanti senutės kaimynė Ada Bogdanskienė tvirtino, jog savotiško charakterio moteriškė jau kuris laikas gyvena nenaudodama elektros, išjungtas jos šaldytuvas.
“Ji įsivaizduoja, jog pamatę, kad elektros skaitiklis nesisuka, visi pamanys, kad nieko nėra namie”,- keistus V.Kielienės įpročius šiek tiek žinojo kaimynė. Jai ligotos senutės gaila – moteris sunki ligonė ir vargiai tegali savimi pasirūpinti. “Ji nesiprausia, miega virtuvėje kartoninėse dėžėse, paskutinį sykį, kai mačiau, buvo be galo sulysusi”,- kalbėjo A.Bogdanskienė. Vienintelis žmogus, kuriuo keistoji gyventoja pasitiki – Alfonsa Aleknienė. Šios moters, paskambinusi telefonu, ji paprašo nupirkti valgyti. Tačiau net A.Aleknienė į tvirtove virtusį butą senokai nebuvo nė kojos įkėlusi – V.Kielienė duris vos praveria, kad galėtų krepšį su maistu paimti. Produktų ji teprašanti atnešti kartą per mėnesį.
Tad kaimynai linkę manyti, jog virta dešra – ją su duona ar batonu ir tevalgo senutė, beregint sugenda, nes šaldytuvu keistoji kaimynė nesinaudoja. “Ji ligota, visur regi priešus, esą ją seka, fotografuoja, neva kankina. Pagalba jai reikalinga.
Bet kaip padėti, jei artimiausių giminaičių pro duris neįleidžia”,- rūpinosi A.Bogdanskienė.
Visi lauk
Neilgai trukus atskubėjo policija. Skambučiai į duris, garsus beldimas, prašymai atidaryti rezultatų nedavė – V.Kielienės bute – tyla. Policininkai netruko susisiekti su Upytėje gyvenančiais senutės artimaisiais – jos pussesere, kaimynų teigimu, vaikų ji neturi, su vyru jau seniai išsiskyrusi, nebėra brolių ir seserų. Atskubėję ugniagesiai gelbėtojai į V.Kielienės butą, esantį ketvirtame aukšte, gavo lipti per balkoną. Visko bijanti ir nežinia nuo ko besislapstanti ligota buto gyventoja langus uždangsčiusi kilimais, kartono gabalais, užkalusi, tačiau gelbėtojams pavyko patekti į užbarikaduotą jos būstą. Kaimynai lengviau atsikvėpė – senolė gyva. Į butą įžengusius giminaičius V.Kielienė pasitiko riksmais, keiksmais ir paliepė nedelsiant nešdintis visiems iš jos namų. Keistuolė pareiškė, jog vienintelis žmogus, kurį ji galbūt įleisianti į savo būstą – santechnikas. Mat kuris laikas jos kaimynai gyvena be karšto vandens, nes senoji neleidžia išleisti oro iš jos bute esančių vamzdžių. Karingai nusiteikusi V.Kielienė, visus išgrūdusi pro duris, netrukus iš ten išprašė ir santechniką. Kaimynų bandymai suteikti jai pagalbą baigėsi nesėkme – V.Kielienė atsisakė vykti pas medikus ir pareiškė nenorinti nieko daugiau matyti.
Iš Upytės atskubėję giminaičiai pareiškė, jog tokie “cirkai” su keistąja senute vyksta ne pirmą kartą, ir išsiskubino namo – iki kito karto, kol juos iškvies policija.
Jaučiasi nesaugūs
Savo pareigą atlikę pareigūnai išvyko tirti rimtesnių nusikaltimų, o ant suolelio prie namo susėdę kaimynai nusivylė tokia istorijos pabaiga. “Niekada nežinai, ką ji iškrės. Pas ją ir tualetas neveikia. Viską daro į kibirus. O jei kada dujas atsuks, visas namas išlėks į orą. Negi nėra jokių galimybių ja pasirūpinti. Kaimynės gaila – serganti, bejėgė”,- šnekėjosi namo gyventojai. A.Aleknienė sakė, jog keistoji senutė prašo tik duonos, pigios kalakutienos dešros, cukraus. Visai neseniai paprašiusi parnešti uogų ir bulvių, kurias pageidavo gauti jau išvirtas. “Pirmą sykį per metus laiko. Daržovių, vaisių ji visai nevalgo. Galuojasi žmogus ir tiek, graudu žiūrėti”,- sielvartavo dėl kaimynės likimo A.Aleknienė.
Į jos butą ugniagesių kopėčiomis lipama ne pirmą kartą. Panašiai pas V.Kielienę patekta ir prieš pusantrų metų, kuomet kaip dabar sunerimę kaimynai ėmėsi ieškoti gyvybės ženklų nerodančios senutės. Pasak namo gyventojų, išvertę visą jos vieno kambario butą, gelbėtojai iš pradžių V.Kielienės nerado. “Tik vėliau pastebėjo tūnančią virtuvės kampe po kartono gabalais ir skudurais. Tada ją išvežė į ligoninę, buvo šiek tiek atsigavusi. Dabar – vėl tas pats”,- sakė namo gyventojai.
Rūpintis nėra kam
Panevėžio miesto Socialinės paramos centro direktoriaus pavaduotoja Zita Ragėnienė teigė, jog keistąja senute socialiniai darbuotojai pasirūpinti galėtų, jei ši juos įsileistų. Tačiau po vakar prie jos buto durų matytų vaizdų tikėtis, kad V.Kielienės nuomonė pasikeis, neverta. “Žmonėmis, turinčiais psichikos sutrikimų, rūpinasi Psichikos sveikatos centras. Ten yra specialiai darbui su tokiais žmonėmis apmokyti socialiniai darbuotojai”,- teigė Z.Ragėnienė. Deja, Psichikos sveikatos centro registratūroje “Sekundė” sužinojo, jog šios medicinos įstaigos darbuotojų paskirtis – kitokia, jie namuose dvasios negalią turinčių ligonių nelanko. Socialinės paramos centro specialistės tvirtino, jog tokių senukų kaip V.Kielienė mieste yra nemažai. Visi jie elgiasi savotiškai, įvaro kaimynams baimės savo poelgiais, tačiau socialiniai darbuotojai mažai kuo tegali padėti – nebent pasirūpinti ligonių buitimi, nupirkti jiems maisto, sutvarkyti namus, jei, žinoma, šie to pageidauja.
Savam bute tarsi užspeistas žvėrelis tūnanti V.Kielienė, kiti į ją panašūs tokio paties likimo vieniši žmonės tampa neįveikiama problema. Dėl savo ir šalia gyvenančių vienišų ligonių susirūpinę aplinkiniai teturi vieną išeitį – padedami giminaičių kreiptis į teismą dėl tokių asmenų veiksnumo apribojimo. Jei teismas nuspręs, kad žmogus neveiksnus, jis gali būti gydomas atitinkamo profilio ligoninėje ar pensione.
Rasa Šošič
tel. (8-655)04727, rasa@sekunde.com
A.Repšio nuotr. Savo bute užsibarikadavusi senutė durų neatvėrė net policijai.
