Subačiaus gimnazijos jaunieji kūrėjai projekte dalyvauja antrą kartą. Kaip ir pirmąjį – šviežiai, netikėtai, nuo poezijos iki sakmės. Šiandien svečiuojasi Augustė, Eglutė, Emilija ir Domantas. Juos pastebėjo Subačiaus gimnazijos mokytoja Lina Kilienė.
Augustė Krisiūnaitė (8 kl.)
„Mėgstu piešti akvarele, skaityti ir žiūrėti filmus. Domiuosi medicina, menu, mada, muzika. Turiu svajonę aplankyti Rytų Aziją. Kūryba man – įsižiūrėjimas į detales, nuolatinis klausinėjimas, kodėl taip yra?“
Kraujažolė
Seniai seniai už jūrų marių buvo mažas kaimelis, kuriame gyveno ragana. Visi gyveno taikoje ir darnoje: kaimiečiai eidavo pas ją gydytis, klausti patarimų, o geroji ragana mielai jiems padėdavo. Vieną dieną į kaimelį atvyko jauna mergina. Pamačiusi, kokie kaimiečiai laimingi, nusprendė ir ji čia apsigyventi.
Atėjo sėjos metas. Kaimiečiai kaip visada ėjo prašyti raganos paburti, kad derlius geriau augtų. Raganai baigus, visi ėjo švęsti, pasikvietė ir naujokę. Ji lengvai pritapo prie kaimiečių, o žmonės susidraugavo su ragana.
Praėjo savaitės, mėnesiai, tačiau derlius nė kiek neauga. Susirūpinę kaimiečiai patraukė link raganos namų, bet juos sustabdė jaunoji naujokė.
-
Kaip jūs galite ja pasitikėti? Ji juk ragana, ji apgavo jus ir paliko be duonos kąsnio. Jūs turėtumėte ją nužudyti!
-
Ką čia kalbi!? – aiktelėjo moteriškė. – Ragana mūsų visų ir tavo draugė. Ji taip nepasielgtų. Ji – geroji ragana.
– Aš irgi taip maniau, – gynėsi mergina, – tačiau ji yra blogoji ragana. Gerųjų raganų kraujas yra baltas kaip sniegas, o blogųjų – juodas kaip anglis. Anądien mačiau, kaip ragana persipjovė pirštą ir iš jo sruvo toks juodas kraujas, kad net akyse aptemo. Aš prisiekiu Dievu, ji tikra ragana. Mes turime ją nužudyt!
Pasibaisėję ir nustebę kaimiečiai iškart ėmė keisti nuomonę apie savo geradarę. Kaip jie galėjo būti tokie kvaili ir pasitikėti ja! Pasičiupę šakes artėjo prie raganos namo. Aptiko ją ramiai sėdinčią kiemelyje. Visi ją išginė į išdirbtą lauką.
-
Neapgausi mūsų! Čia tavo darbas! – užplūdo ją vieni.
-
Nužudyt ją! Nužudyt! – skandavo kiti.
O ragana tik atsakė:
-
Darykite kaip norite, tik paskui nesigailėkite, kad pasitikėjote nepažįstamuoju, o senam draugui nugarą atsukote.
Staiga į raganos nugarą susmigo šakės ir išsiliejo akinančiai baltas ir skystas kraujas, kuris užliejo visą išdirbtą lauką. Vos kaimiečiai suprato klydę, jaunoji mergina pavirto į bjaurią senę, kuri tik nusijuokė ir nusitempė visus išdavikus po žeme. Kaime liko tik ištikimiausi raganos draugai, kurių apgavikė nepajėgė nusitempti kartu. Tame lauke, kuriame gulėjo raganos kūnas, akimirksniu pridygo žolių baltais žiedais. Likusieji tas žoles pavadino kraujažolėmis. Per kraujažoles geroji ragana dar vis gydo, padeda paprastiems žmonėms.
Domantas Pilkauskas (9 kl.)
„ Kūryba nėra vien tik malonumas. Tai ir sunkus darbas – juk kiek kyla jūros bangų, kol nugludina pakrantės akmenėlius. Panašiai gludinamas ir poetinis žodis…“
Likimo nėra?
Kaip blaškomas vėjo pargriautas,
Kaip mestas nuo pat debesų,
Man rodos, aš tas prarastasis,
Kuris dingo iš ,,sąrašų“.
Kai tik kas įvyksta,
Aš ieškau savo klaidų,
O nerimas verdantis rimsta,
Kai aš neieškau kaltų.
Bet kaip suvaldyti likimą?
Ar jis iš tikrųjų yra?
Jei taip, tai kodėl nepajėgiam
Ištaisyt padarytų klaidų?
Eglutė Aksamitauskaitė (12 kl.)
„Gyvenu miškelyje, man patinka saulėtos vasaros dienos, žydinčios pievos, kurios sužadina vaikystės nostalgiją, žavi ankstyvas ryto rūkas. Domiuosi psichologija ir paleontologija. Nieko nėra nuostabiau už žygį į gamtą ieškoti akmenukų su fosilijomis, kurias galėčiau vėliau ištyrinėti. Tokiuose žygiuose blyksteli ir kūrybinės mintys, kurias vėliau užrašau“.
Fantazija
Laukais brendu aš ir mąstau:
Kaip noriu grįžt aš į vaikystę,
Į vaikystę, kurioje
Tigrinė antis vaikšto, pyksta,
Kai saulė kaitina laukų paviršių
Ir maloniai mane svaigina…
Aš užsimerkiu ir matau
Geltoną krokodilą šalia geltonos vilos –
Kiek daug geltonos aš regiu,
Man darosi labai baugu!
Ir ima spiegti saulė,
Paleidžia žaibą kartų, elektrinį,
Tas žaibas elektrinis
Pakviečia eit į pilį.
Grįžtu į pilį realybės.
Grįžau į pilį realybės,
Kur užkliuvau už grotų,
Tos grotos pilnos realumo,
O aš jaučiuos kaip idiotas…
Emilija Pilkauskaitė (8 kl.)
„Laisvalaikiu patinka groti pianinu, piešti. Dažnai leidžiu laiką gamtoje. Mėgstu lankytis įvairiuose koncertuose. Dažnai nutinka akistatos su aplinkos grožiu – argi tai ne kūrybos gija?“
Šviesa pasauliui
Iš delno tau saulę nusiųsiu,
Tik kažin, ar ją besurasiu?
Ar ją gavęs dalinsi pasauliui?
Ar leistum saulutei liūdėti?
Ar leistum saulutei pabėgti?
Ar leistum, ar leistum, ar leistum?
Ar padalinsi saulutę pasauliui?
Kad galėtų žibėti, spindėti?
Ar padalinsi?
Kad galėtų pasklisti,
Įleisti šviesos į pasaulį,
Kad galėtų tamsą nuplauti šviesa.
Milžinas ir pypkė
Vieną kartą sėdi milžinas ant kalno ir svajoja. Kiti milžinai sakydavo, kad geriau tegul eina dirbti, o ne ant kalno mintis dėlioti, vis vien iš to jokios naudos. Bet jis vis vien darė tą patį.
Sykį svajotojas pasiėmė pypkę ir užsirūkė. Iš pypkės staiga pradėjo kilti minkšti, dideli ir putlūs dūmų kamuoliai. Nuo to laiko milžinai negalėdami atsistebėti šiuo nuostabiu svajotojo kūriniu, susėsdavo ant kelmų ir valandų valandas stebėdavo keistuosius kamuolius, kol patys suakmenėjo.
Štai kas nutinka, ilgai patingėjus. Milžinai akmenimis, o dūmai – debesimis.
