Upytėje gyvenanti ir šio miestelio A.Belazaro pagrindinėje mokykloje technologijų pamokas vedanti Rūta Grybienė – viena iš nedaugelio moterų, kuriančių daiktus iš lino. Jos pagaminti suvenyrai puošia ne tik Tultiškyje esantį Linų muziejų, kai kurias rajono įstaigas, bet ir yra iškeliavę į svečias šalis: Vokietiją, Latviją bei kitur.
Negaili mokytoja pačios sukurtų proginių darbų ir draugams, giminaičiams, o azartas kurti iš lino, apėmęs ją maždaug prieš 5 metus, vis dar neapleidžia. “Ne kartą norėjosi viską mesti, baigti, tačiau kaskart vėl prisėsdavau prie naujų darbų. Iš pradžių vyras šnairai žiūrėjo: mat dirbdama aplink prišiukšlinu, paskui pats bandė padėti, bet nusprendė, kad toks darbas – ne vyriškoms rankoms”, – šypsosi prisiminusi sutuoktinio reakciją į tai, ką daro, pašnekovė.
Pradėjo nuo paukščiukų
Įvairius suvenyrus: gėles, pelėdas, malūnus, žmogeliukus, kompozicijas, paveikslėlius iš mėlynžiedžio lietuviško augalo kurianti moteris tvirtina, kad apetitas kyla bevalgant: kasmet jos darbų asortimentas plečiasi, keičiasi, gimsta vis naujų idėjų. Be to, ir prie nedidelio pedagogo atlyginimo iš savo kūrinių pavyksta šiek tiek prisidurti, tad nelengvai kūrybai atiduotas visas laisvalaikis tikrai nėra tuščiai praleidžiamas.
Šiaulių pedagoginiame universitete pradinių klasių ir dailės mokytojos išsilavinimą įgijusi pašnekovė prisimena truputį bandžiusi ir piešti, tačiau toks užsiėmimas jai nebuvęs patrauklus. Kur kas įdomiau moteriai buvo megzti, nes jau nuo devintos klasės ji prisimena megzdavusi mezginius ne tik sau, bet ir kitiems.
“Esu be darbo, nuolatinio užsiėmimo nenustygstantis, į kūrybą linkęs žmogus. Tad kai Linų muziejaus vadovė D.Mikalauskienė pasiūlė ką nors sukurti muziejui, ėmiau ir pabandžiau pirmiausia padaryti paukščiukus. Paskui kai ką perkūriau iš to, ką teko matyti, kai ką pati sugalvojau: taip atsirado lininės gėlės, malūnai ir kitokie suvenyrai. Kiekviena proga stengiausi sukurti vis ką nors nauja”, – pasakoja pedagogė.
Darbus maino į medžiagas
R.Grybienė kūrybai tvirtina naudojanti viską, ką galima paimti iš lino – pluoštą, stiebelius, siūlus, sėmenis, galvenas. Kadangi visos šios medžiagos yra brangios, jas dažniausiai stengiasi su Upytės linų ūkiu mainyti į savo darbus. Suvenyrus realizuoti poniai Rūtai padeda ir sesuo, dirbanti mokslinės linininkystės srityje: ji, anot upytiškės, jų kartkartėmis nuveža į užsienį.
Nors pašnekovė augina dvi dukras – septynmetę Karoliną ir 9 metų Gabrielę, mergaitės mamai nedaug tepadeda kūryboje. “Jos neturi kantrybės, be to, dar yra per mažos, bet smulkius darbus paprašytos mielai atlieka”, – įvertina dukras mama.
Vaikystę “atidavė” uogoms
Iš Žagarės kilusi R.Grybienė į Upytę tvirtina atvykusi tuomet, kai baigė mokslus Šiauliuose. Įdomu tai, kad moters šeimoje buvo 4 seserys ir visas jas gyvenimas atvedė į Upytę. Tiesa, pašnekovė sako buvusi ne pirmoji iš seserų, atsikrausčiusi į Panevėžio rajoną – jame pirmiausia apsistojo vyriausioji sesuo. O paskui – ir kitos.
Dabar, kaip teigia pedagogė, ją dažniausiai lanko dvynė sesuo Rasa, su kuria ji mėgsta apie daug ką ir nuoširdžiai pasikalbėti, nesvarbu, kad per daug ypatingo ir gilaus ryšio tarp jų-dviejų moteris sako anksčiau neįžvelgusi: kai baigė 9 klases, sesuo pirma išvažiavo mokytis, palikusi ją baigti vidurinę, ir specialybes skirtingas abi rinkosi, ir charakterių ne itin panašių yra.
Moteris prisimena, kad vaikystėje jos ir seserų gyvenimas nebuvo lengvas – kad padėtų šeimai pragyventi, visas vasaras, kaip pati sako, tekdavo parduoti uogoms: jas augindavo, skindavo, o paskui veždavo į turgų.
Gyvenimas su neįgalia motina, anot R.Grybienės, ją ir seseris taip pat išmokė naudingų užsiėmimų – mezgimo, nėrimo, tik šiuo metu turimų gabumų kitos beveik neišnaudoja. “Gal tik aš daugiausiai tuo beužsiimu, nes man norisi, jog kiekviena diena praeitų neveltui, jog turėčiau ką nors sukurta”, – tikina Upytės mokyklos mokytoja.
Mokinius sunku sudominti
Kurti suvenyrus pašnekovei patinka dar ir dėl to, kad už tą veiklą yra atsakinga pati. Kitaip tariant, pati sau šeimininkė ir gali dirbti tada, kai jai to norisi. Pedagogė sako pastebėjusi, jog jos auklėjami ir darbų mokomi moksleiviai ne itin domisi rankdarbiais: reikia labai pasistengti, dažnai skatinti, kad bent dalį jų sudomintum.
“O man kurti patinka. Prisiperku želatinos, dažų, klijų ir pasineriu į kūrybą. Tik gaminti valgį ne itin mėgstu: labiau vertinu tai, kas paprasta, greitai paruošiama ir konkretu. Beje, ir mokykloje su kaimo vaikais įmantrius patiekalus paruošti sudėtinga – jie retai išgali atsinešti gaminimui produktų”, – pasakoja pašnekovė.
Puošia patalpas
Upytės gyventoja neslepia, kad mėgsta savo suvenyrus dovanoti. O iš užsieniečių tvirtina girdėjusi atsiliepimų, kad iš Lietuvos suvenyrus ne taip lengva į užsienį parsivežti, ypač jei skrendama ten lėktuvu.
Taigi, jos darbams ne taip lengva pakliūti į svečią šalį. Tačiau dėl to moteris nesisieloja ir dirba tiek, kokia yra paklausa. Masine gamyba jai nedažnai tenka užsiimti, nors kartą prisimena turėjusi užsakymą padaryti bent 40 didelių malūnų. Net ir toks užsakymas, pasak R.Grybienės, jos nenuvargino, nes jam sako pasiruošusi iš anksto – naktimis nemiegoti neteko.
Suvenyrų kūrėja buvo surengusi dvi savo darbų parodas miesto ir rajono bibliotekose, jos kūrybos darbų nuolat galima įsigyti linų muziejuje. Pedagogė sako rengusi ir porą seminarų. Dar viena įdomi veikla, kuria artimųjų bei draugų prašymu moteriai teko užsiimti ne kartą, – patalpų vestuvėms puošimas.
Štai ir po pokalbio su “Sekundės” korespondente ji vėlgi išvyko šiuo reikalu. Tik pridūrė, kad vestuvėms dar neteko puošti salės lino kūriniais – tokios paklausos kol kas nebuvę.
Nemėgsta kritikuoti
Šiaip ponia Rūta teigia esanti pakankamai sugyvenamo, draugiško charakterio žmogus, nemėgstantis kritikuoti kitų. Galbūt todėl ir draugų tvirtina turinti nemažai.
Pašnekovė per savo gyvenimą išbandė ne tik technologijų mokytojos darbą, bet pasakoja dirbusi ir darželio auklėtoja, ir kūno kultūros mokytoja. Vis dėlto pastarasis, technologijų mokytojos darbas jai, ko gero, labiausiai priimtinas. Lininių rankdarbių kūrėja ir toliau ketina laisvalaikį skirti tam, kas jai labiausiai patinka. Artimiausia R.Grybienės svajonė – pradėti daryti tokius paveikslus iš lino, kokių dar nebuvo kūrusi.
Angelė Valentinavičienė
tel. 511223, angele@sekunde.com
A.Repšio nuotr. Lininė pelėda tarp lininių žiedų – išskirtinės jaunos mokytojos kūrybos rezultatas.
