Vaizdo riteris įamžina istoriją

Po kelerių metų 90-metį švęsiantį panevėžietį Steponą Kubecką iš minios atskirsi jo rankose pamatęs filmavimo kamerą.

Šis jaunatviškas senjoras teigia ne tik turintis apsčiai sveikatos, bet ir didžiulį norą dalyvauti pačiuose įvairiausiuose renginiuose, išvykose, iškylose ir visa tai neatlygintinai įamžinti. Filmuodamas jis jaučiasi tikru istorijos dalyviu, jos metraštininku.

S. Kubecko archyvuose sukaupta gausybė filmuotos medžiagos, ją senjoras kelia į internetą ir džiaugiasi, kad jo dokumentiką žmonės žiūri.

„Internetinė statistika rodo, kad mano filmuotų renginių medžiaga, kurios filmais nedrįstu vadinti, sulaukia po tūkstantį ar pusantro tūkstančio žiūrovų. Man džiugu, kad neradę laiko patys dalyvauti renginiuose ar ekskursijose, kas ten vyko, žmonės pamato ekrane“, – sako devintą dešimtį bebaigiantis S. Kubeckas.

Jis – tikrų tikriausias žemaitis, šešis sūnus auginusioje telšiškių šeimoje gimęs prieš 87-erius metus. Vienas gausios šeimos vaikelis mirė mažytis. S. Kubecko tėvą už prolietuviškus pasisakymus sovietai ištrėmė į lagerius, kai pačiam mažiausiam broliui tebuvo dvi savaitės. Penkis tvirtus žemaičius Kubeckus mama užaugino viena.

„Iš visų brolių jau likau vienas“, – nelinksmai sako ponas Steponas.

S. Kubeckas – našlys, tačiau žmona mirė tuomet, kai jų šeima jau buvo iširusi. Steponas džiaugiasi sūnaus šeima, suaugusia anūke.

„Visi jie gyvena gerai, paremti jų netenka, tad nemažos savo pensijos dalį galiu skirti kelionėms. Važinėju ir po Lietuvą, ir po pasaulį“, – pasakoja senjoras.

Tarp panevėžiečio aplankytų šalių bei žemynų ne vien Europa, bet ir Amerika, Australija, Japonija, Kinija, Indija ir kitos daugeliui žinomos, bet neregėtos šalys. Į kiekvieną jų S. Kubeckas važiavo su neatskiriama savo drauge – filmavimo kamera.

Kilmingi, bet ne turtingi

S. Kubeckas – žemaitis bajoras, itin puoselėjantis bajorystę. Archyvuose rinkdamas kilmę įrodančius dokumentus teigia prisikasęs net iki XVI amžiuje gyvenusių protėvių. Svarsto, kad daugiau pasikapsčius ir, žinia, sumokėjus daugiau pinigų paieškoms, galbūt būtų galima bajorystės šaknų atkapstyti ir XV amžiuje, tuomet, kai Vytautas Didysis kovose pasižymėjusiems kariams skirstė ir žemes, ir titulus.

Tačiau kol kas panevėžietis paieškas nutraukęs.

Bajoras ne tik jo tėtis. Mama irgi kilusi iš kilmingos dvarininkų šeimos.

„Tačiau tėvai tik buvo kilmingi, bet ne turtingi. O kai ištrėmė tėvą, tapome visai vargšai“, – pasakoja S. Kubeckas.

Jie, penki sūnus, mamos buvo auginami bute Telšių centre.

„Dabar tas butas perdarytas į vaistinę. Buvau į ją užėjęs ir nustebinau vaistininkę pasakęs, kad kitados ten, kur jos darbo vieta, gyvenau“, – pamena ponas Steponas.

Kad jie – bajorai, penkis sūnus auginusi mama atžaloms niekados nebuvo užsiminusi. Apie šeimos kilmę prasitarė iš lagerių grįžęs suvargęs tėtis.

„Tuomet manęs visiškai nesudomino bajoriška mūsų kilmė. Pakraipiau pečius išgirdęs ir tuo viskas baigėsi“, – mena S. Kubeckas.

Ieškoti giminės šaknų jis ėmėsi jau brandžiame amžiuje.

Kubeckų bajorystę grindžiantys dokumentai patvirtinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atminties rūmų, kilmingųjų susivienijimo, Lietuvos genealogijos ir heraldikos komisijos.

Bajoriška atsakomybė

S. Kubeckas pripažįsta, kad patvirtinta bajorystė uždėjo jam nemenką atsakomybę puoselėti savo kilmę, įkvėpė labdarystei. Juk bajorai visais laikais buvo tie, kurie rūpinosi bažnyčių, mokyklų statyba, švietė liaudį, tvarkė, puoselėjo aplinką.

S. Kubeckas pabrėžė, kad ir dabarties bajorai, kurių Karališkosios sąjungos narys ir jis pats esąs, renka lėšas, kurias skiria gabių vaikų ugdymui. Į labdarybės veiklą jis ir įsitraukė tapęs Šv. Kazimiero ordino bei Šv. Adalberto-LDK riterių ordino nariu.

„O prie aplinkos gražinimo prisidedu būdamas Lietuvai pagražinti draugijos nariu. Mano įsipareigojimas – apie šios draugijos veiklą kurti filmus. Tad važinėju po Lietuvą ir filmuoju. Taip aš pasižmonėju, pamatau gyvenimą, bendrauju su bendraminčiais“, – sako S. Kubeckas.

87-erių S. Kubeckas jau penkeri metai nebevairuoja automobilio, tačiau kelionėms tai netrukdo.

„Per gyvenimą „suvažinėjau“ penkis automobilius. Pardavęs penktąjį, pardaviau ir garažą. O už gautus pinigus keliauju po pasaulį“, – sako panevėžietis.

Beje, gimęs Žemaitijos sostinėje, Aukštaitijos sostinės gyventoju S. Kubeckas teigia tapęs ne iškart. Jaunystėje teko pagyventi Klaipėdoje, iš jos ir atvyko į Panevėžį. Dirbo energetiku, jo darbo barai – Aukštaitijos zonos elektros energijos tinklų priežiūra.

„Aukštųjų mokslų išėjęs nesu, vadinu save savamoksliu. Bet kadangi man įdomu daug kas, žinių semiuosi eidamas į kultūrinius renginius, susitikinėdamas su įdomiais, protingais, mokytais žmonėmis. Kadangi renginius filmuoju, ir pats jaučiuosi jų dalyviu“, – šypsosi S. Kubeckas.

Medalį perrišo juoda juostele

Senjoras gali pasigirti gera atmintimi, kuri ir dabar jo, bebaigiančio devintą dešimtį metų, nenuvilia.

Panevėžietis gali ištisai deklamuoti Lietuvos poetų eiles. Ir pokalbio metu S. Kubeckas žurnalistei čia pat padeklamavo eilėraštį-satyrą apie žemaičius. Visgi jo mylimiausias poetas, kurio eilės pačios smelkiasi į atmintį, yra Maironis.

Brangus jam ir kitas Lietuvos poetas – Kristijonas Donelaitis. Jo vardu pavadintos draugijos Panevėžio skyriui S. Kubeckas dar ir vadovauja. Dar neseniai šios draugijos nariai kone kasmet lankydavo K. Donelaičio kunigiškos tarnystės vietą Tolminkiemį Kaliningrado srityje. Dabar, pasireiškus Rusijos imperinėms užmačioms, nuvažiuoti aplankyti tos vietos tapo nebeįmanoma.

Tačiau S. Kubeckas pasidžiaugė, jog Lietuvoje vis dar vyksta daug K. Donelaičiui skirtų renginių, kuriuos jis irgi filmuoja.

Už filmuotojo-metraštininko darbą, ugdantį tautiškumą ir dvasines vertybes, prieš porą metų panevėžiečiui įteiktas Seimo įsteigtas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“.

„Turiu dar porą valstybinių apdovanojimų, tačiau medalis „Tarnaukite Lietuvai“ man pats svariausias ir pats reikšmingiausias įvertinimas. Beje, namo parsinešęs dėžutę, į kurią įdėtas šis medalis, perjuosiau ją juoda juostele. Tai padariau žinodamas, kad Panevėžyje nebeveikia dar sovietmečiu įkurtas G. Petkevičaitės-Bitės muziejėlis. Juodąją juostelę nuimsiu tada, kai muziejus vėl bus atidarytas“, – patikino S. Kubeckas.

Gražaus gyvenimo receptas

Paklaustas, kaip sulaukus 87-erių išlikti tokiam aktyviam, sveikam ir kūrybiškam, S. Kubeckas svarsto, kad jo gyvenimo variklis – gebėjimas džiaugtis.

„Džiaugiuosi viskuo, o savuoju džiaugsmu norisi užkrėsti ir kitus. Todėl ir filmuoju, noriu įamžinti įdomias, prasmingas, man džiaugsmą sukėlusias akimirkas, noriu, kad į tai žiūrėdami ir kiti džiaugtųsi“, – ilgo ir gražaus gyvenimo paslaptį atradęs S. Kubeckas.

Senjoras įsitikinęs, kad daug mažiau nesantaikos ir daug daugiau džiaugsmo būtų tuomet, jei žmonių negraužtų pavydas.

„Neabejoju, kad pavydas labai gniuždantis. Jis graužia, ardo pirmiausia patį pavyduolį, o jis, nebesuvaldydamas savęs, pradeda kenkti kitam“, – svarsto S. Kubeckas.

Ir džiaugiasi pats pražūtingojo pavydo jausmo niekada gyvenime nepatyręs.

O gera sveikata ponas Steponas sako esąs apdovanotas. Anot jo, sveikas gyvenimo būdas nebūtinai yra sportas ar valgių derinimas. Jo sveikas gyvenimas – tai noras kuo daugiau pamatyti ir sužinoti. Tas noras jo neapleidžia visą gyvenimą.

Link 90-ojo jubiliejaus artėjantis vyriškis neslėpė vis dar sulaukiantis ir moterų dėmesio. Šios vis pagiria ir jo jaunatviškumą, ir gražų stotą. Tokie moterų pagyrimai – malonūs, bet nėra svarbūs. Mat vienintelę, labiausiai kritusią ne tik į akį, bet ir į širdį, jis turi. Gyvena ji kitame mieste, o susitikimai abiem tampa džiaugsmu.

Labiau pagonis

Be visų kitų S. Kubecko veiklų – ir dalyvavimas „Romuvos“ organizacijoje. Šioji jam priimtina dėl pagoniškų pažiūrų. Ir pats sakosi esantis labiau pagonis nei krikščionis.

„Kodėl visažinis Kristus, kurį krikščionys laiko Dievu, negalėjo žmonėms atskleisti, kad Žemė yra apvali? Kodėl tai pasakė ne jis, o ištyrė Kopernikas ir Galilėjus?“ – kas jį verčia abejoti krikščionybe, paaiškina garbaus amžiaus panevėžietis bajoras.