Ir kaip tik panevėžiečiai nevadina aludžių, kuriose bokalą stipraus naminio alaus galima išlenkti už litą: snarglinės, girdyklos, myžalinės. Tačiau ten vos ne kaip į darbą einantiesiems prasta aludžių reputacija – nė motais. O ir alaus barų savininkai, vertindami klientų lojalumą, kaip įmanydami taikosi prie jų norų. Mieste nemažai aludžių, kurios darbą pradeda vos saulei patekėjus. Duris lankytojams jos atveria penktą, šeštą ryto ir neapsirinka – vyrų ir moterų, dieną pradedančių bokalu stipraus alaus, netrūksta ir neatrodo, kad kada nors pritrūks.
Alus – pusryčiams, pietums ir vakarienei
Alaus barais lipte aplipęs buvęs “Žaros” prekybos centras. Aplinkui šalimais esantį turgelį veikia net trys aludės, ketvirtoji siūlo alų išsinešti. Ten vakar apsilankę “Sekundės” korespondentai nebuvo laukiami svečiai, ypač kai išsitraukė fotoaparatą. Užėjus į pirmą pasitaikiusį alaus barą buvo matyti – klientų čia netrūksta. Vardo nepanorusi sakyti barmenė tvirtino, kad tai nesusiję su vasaros karščiais – pirmieji lankytojai pradeda rinktis jau pusę šešių ryto, kai baras atidaromas. Populiariausias – pigus, litą su trupučiu tekainuojantis alus. “Oras klientų skaičiui neturi jokios reikšmės. Jų pagausėja algų, pašalpų ir pensijų gavimo dienomis”,- pasakojo barmenė. Pasak jos, tarp nuolatinių klientų daugiausia invalidų. “Taip ir parašykite: daugiausia geria invalidai”,- pabrėžė barmenė. Nors girdymo įstaigoje siūlomi užkandžiai prie alaus, lankytojai retai kada čia malšina alkį. “Ankstyvą rytą visi skuba pusryčiauti. Ne, nevalgyti, o išgerti. Bokalas kitas pusryčiams ir taip iki vėlyvo vakaro”,- sakė čia dirbanti moteris. Prieš vidurdienį aludė erzėjo nuo įkaušusių klientų kalbų, prie baro driekėsi eilė ištroškusiųjų. Barmenė, nors klientai neprieštaravo būti fotografuojami, nepanoro, kad įsilinksminę aludės lankytojai būtų čia įamžinti, gal nepanoro šokiruoti moralių miestelėnų.
Kas vyksta bare – tabu
Kitame šalimais esančiame bare, įsikūrusiame rūsyje, dirbo dvi moterys. Jos taip pat nesiskundė klientų stoka – tiek vasarą, tiek žiemą čia jų netrūksta. “Dabar, kai pradėjome prekiauti geresnės kokybės alumi, klientų padaugėjo”,- džiaugėsi barmenės. Jos neslėpė, kad iš įkaušusių vyriškių galima bet ko tikėtis, tačiau tvirtino prie ekstremalių situacijų jau įpratusios ir su girtuokliais puikiai susitvarkančios.
Alų gurkšnojantys Rimantas ir Vidmantas mielai sutiko papasakoti apie savo pamėgtą laisvalaikio praleidimo formą – pasisėdėjimą baruose. “Už savo geriu. Užsidirbu. Skinu uogas, parduodu turgelyje, užtenka ir alui”,- neprašytas aiškinosi Vidmantas. Vyriškis kelionę po aludes pradeda anksti rytą. “Einu į tą, kuris anksčiausiai pradeda dirbti. Šiandien atėjau čia, į “Rūsį”, – taip mes šitą barą vadiname, mat atidaromas šeštą. Vėliau traukiu į “Mėsinę”, žinote, kur anksčiau mėsos parduotuvė buvo”,- pasakojo apie savo dieną Vidmantas. Kur iš “Mėsinės” pasuka vyriškis, lemia nuotaika, sutikti draugai ir kiek kišenėje užsiliko skambančiųjų. Jo užstalės draugas Rimantas dievagojosi aludėje nesėdintis ištisomis dienomis: užsuka retsykiais – “kaip visi žmonės”. Vidmantas mielai sutiko įsiamžinti mėgstamoje “Rūsiu” vadinamoje užeigoje. Tačiau savo teritoriją tarsi liūtės puolė ginti barmenės. Jos pareiškė, kad savininkas draudžia fotografuoti viduje. Vyriškis dėl to nesielvartavo – su nugertu alaus bokalu patraukė į lauką, bet ir čia jį pasivijo perpykusi barmenė, įsakmiai paliepusi grąžinti bokalą. Vidmantas pasirodė nepėsčias – nė už ką nesutiko skirtis su alumi. “Jūs man negalite uždrausti. Nesu blogas žmogus, kodėl negaliu būti laikraštyje”,- sutelkęs visą savo vyriškumą su barmene vedė derybas aludės lankytojas. Šioji nė nemanė nusileisti pernelyg “sužvaigždėjusiam” klientui, o korespondentus perspėjo žinanti, kur kreiptis, jei viešoje vietoje, kieme, daryta nuotrauka pasirodys laikraštyje. Grumtynės dėl bokalo baigėsi, kai Vidmantas greitosiomis ištuštinęs jį grąžino dėl aludės inventoriaus sunerimusiai darbuotojai. Kodėl užeigos barmenės nenori reklamos – nesunku suprasti: dar neįdienojus iš baro sklindančios dainos ne kartą šiurpino praeivius.
“Aš jų nepraleidau”
Dar vienoje šalia turgelio įsikūrusioje aludėje – štilis. Ten sėdėjo vos keletas klientų. Lauke, prie degtinės stikliuko rymojęs vyriškis pagyvėjo išvydęs nepažįstamuosius ir paslaugiai pasislinko, kviesdamas prisidėti prie jo. “Romas Abromavičius. Jums mano pavardė nieko nesako?” – reikšmingai žvelgė vyriškis. Jis, kaip ir kiti kalbintieji, tvirtino aludėse – retas svečias. “Iš kaimo grįžau ir užėjau”,- teisinosi jau gerokai apgirtęs Romas. Jis šiek tiek nuliūdo supratęs, kad korespondentams jo pavardė laukto įspūdžio nepadarė. Vyriškis aiškino dešimt metų atidavęs dviračių sportui, rodė sužalotą pilvą ir koją. Ar žaizdos – sporto pasekmė, ar ligos bei operacijos palikti randai – išsiaiškinti nepavyko. R.Abromavičiumi pasivadinęs vyras sakėsi esąs trečios grupės invalidas. Apie savo pragyvenimo šaltinius jis irgi kalbėjo miglotai. “Nejuokinkit pasaulio. Mano adresas – Palangos jūra. Žinote, kas tą dainą dainuoja?”- svajingai akis į dangų pakėlė aludės svečias. Nors korespondentai nė nemanė žengti į baro vidų, vos atsistojus nuo suolelio, Romas pirmas nuskuodė į vidų garsiai apsiskelbdamas: “Birutėle, aš jų į vidų nepraleidau”.
Tampa patikėtiniu
Firminiu “Vilkmergės” alumi prekiaujanti aludė Klaipėdos g. buvo pustuštė – nuo septynių “kuro” ateinantys klientai išsiskirstę, šiek tiek nusnūdę jie rinksis antrajam raundui. Aštuntus metus barmenu dirbantis ponas Arvydas nebuvo toks paslaptingas kaip prieš tai kalbintos kolegės kituose baruose. Jis pasakojo, kad karštis tik šiek tiek pakoregavo jo darbo ritmą – atsiranda daugiau perkančiųjų alų išsinešti. “Važiuoja žmonės į sodus, gamtą, prireikia ir alaus”,- sakė barmenas. Septintą ryto aludę atidarantis ponas Vidmantas atėjęs į darbą jau randa prie durų lūkuriuojančius alaus mėgėjus. Jų daugiau, kai mokamos algos, pensijos, pašalpos. Ištikimiausiems baro lankytojams suteikiamos nuolaidos – kai pinigų nėra, o gerti norisi, barmenas Arvydas pasitikėjimą pelniusiesiems bokalą pripila “ant kryžiuko”. “Labiausiai perka pigų, 1,20 lito kainuojantį alų”,- klientų skonį ir jų finansines galimybes puikiai perpratęs ponas Arvydas. Jį lankytojai laiko savu – pasakoja gyvenimo istorijas, klausia patarimų, guodžiasi patekę į bėdą.
Išgėrę – traiškyti vabalų
Aludės terasoje garsiai ginčijosi senyva moteriškė ir kauštelėjęs vyras. Ponia Birutė ir jos oponentas šnekos turėjo į valias, mat abu savo jaunystę praleido Kazachstane. “Gaila, kad tada fotoaparatų nebuvo, būčiau “nutraukusi” ten matytas baisybes”,- ašarodama pasakojo moteriškė. Korespondentams ji rodė žaizdotas ir neva nepagydomas rankas. “Gyvenau šalia Baikonuro. Ten rusai išbandė atominę bombą. Manau, kad liga nuo to – daktarai nepagydo”,- gurkštelėjusi alaus guodėsi Birutė. Jos vyras Jonas nuolat kumšėjo pernelyg šnekią žmoną, ragindamas neplepėti, ko nereikia. Tačiau moteriškė į sutuoktinio siunčiamus signalus nereagavo. “Kazachstane dirbau kranininke, buvau tokiame požeminiame angare, kur lietuvių, vokiečių, latvių kalbomis žmonės pasirašė savo krauju. Ten jie ir buvo nukankinti. Dievuliukai, kokių baisybių tik nemačiau”,- ašarojo aludės lankytoja. Tolimoje žemėje ištekėjo už ruso, jį parsivežė į Lietuvą. Tas nenaudėlis, neilgai čia pabuvęs, išvyko uždarbiauti į Magadano aukso kasyklas, kur jo širdį sudaužė daili rusaitė. “Grįžo su ja. Nors persiplėšk – ir manęs, ir jos negali išsižadėti”,- savo gyvenimo istoriją pasakojo Birutė. Buvusysis, kurį laiką blaškęsis tarp abiejų savo moterų, gyvenimą baigė kilpoje. “Tada suėjome su Jonu. Aš – našlė, jis – senbernis. Sutariame abudu”,- šnekiajai žmonai Jonas pritarė galvos linktelėjimu. Pora, prieš eidama į sodą, užsuko į barą – atsigaivinti. “Išgeriu, nesiginu, bet nesu “pijokė” – už butą susimoku, visko mums užtenka, dar ir dukrai padedu”,- pasakojo Birutė. Pasak jos, aludėje ilgai neužsisėdės – reikia skubėti į daržą gaudyti tarakonų. Paklausus, kokie gi tarakonai jos daržą užpuolė, moteriškė šiek tiek pagalvojusi pasitaisė – visgi kovą skelbia ne tarakonams, o bulves siaubiantiems vabalams.
Klubas skiriasi nuo snarglinės
“Ne visos moterys išdrįsta eiti į alubarį. Aš mėgstu ir vertinu laisvę, man negėda čia ateiti”,- į pokalbį įsiterpė elegantiška dama. Ji neslėpė: aludės – jos gyvenimo būdas. Pasak Reginos, išlenkti bokalą alaus vyrų kompanijoje – ne vienos moters svajonė, bet dauguma bijo peržengti savo principus, joms rūpi aplinkinių nuomonė. “Mėgstu iššūkius”,- išdidžiai iškėlusi galvą postringavo Birutė. Ji atskleidė, kuo skiriasi paprasta snarglinė nuo vietos, kur sutikome ją – aludės damą. “Snarglinėje nėra draugų, ten negausi į skolą, o čia – pažįstamų klubas. Aš – klubo dama. Mes pažįstame vieni kitus”,- bandė apšviesti nesusipratėlius iššūkiams atvira moteris. Klubas turi savo taisykles, jas Regina jau perprato: tavo cigaretės – visų cigaretės, dėdamas pakelį į rankinę, įžeidi klubo narius, neturinčius galimybių užplėšti dūmą. “Čia gali ateiti be cento kišenėje. Klubo nariai nepaliks bėdoje. Visada gausi išgerti. Mane įleidžia su šuniuku ar katyte, tiesa, tik į terasą”,- klubu tapusios aludės privalumus vardijo jo nuolatinė lankytoja. Apie damos pajamų šaltinius istorija nutyli – kadaise ilgai dirbo juvelyrinių dirbinių parduotuvėje, vėliau – “prie mėsos”. Ar Reginos pagrindinis darbas – bendravimas su klubo lankytojais, išsiaiškinti nepavyko.
Rekordas – 15 bokalų
Alaus barą “Pas Joną” penktą valandą atrakinančios barmenės Zitos ankstyvą rytą jau nekantraudami laukia ištikimiausi lankytojai. “Ne tik laukia, kiti – ir pasitinka”,- šypsojosi barmenė. Trečius metus besidarbuojanti moteris teigė, kad girtuoklius rytais iš lovos išverčia sunkios pagirios. Barmenė neslėpė – tarp lankytojų nemažai tokių, kuriems gėrimas jau liga. “Gali nevalgyti, nerūkyti, bet litą naminiam alui sukrapštyti būtina”,- sakė ponia Zita. “Pas Joną”, pasak darbuotojos, bene dažniausiai lankosi bedarbiai ir šiaip žmonės be užsiėmimo. “Dirbantieji čia neužsibūna – išgeria bokalą kitą ir skuba savais keliais. Tiesa, yra tokių, kurie į aludę užbėga rytą prieš darbą”,- apie klientų įpročius kalbėjo barmenė. Anot jos, čia dienas leidžia ir bokalus kilnoja aplinkinių namų gyventojai – čia gimę, augę ir puikiai vienas kitą pažįstantys. Kiek alaus reikia išgerti vyrams (ir čia neretai užsukančioms panašaus likimo moterims), kad užgesintų vasaros karštį, barmenė sakė neskaičiuojanti. “Visaip būna. Vienam pakanka poros bokalų, kitas įveikia 10 ar 15. Jie čia patys kartais varžosi, kas daugiau išgers”,- iš įkaušusių lankytojų pramogų juokėsi ponia Zita. Aludėje sutikti vyrai buvo šnekūs, mielai fotografavosi ir gyrėsi, kad net ir kibiras putojančio alučio “ant galvos” – ne riba.
“Kaliforniją” žino Lietuva
Pilėnų mikrorajone alaus mėgėjus nuo 7 val. priimantis baras, skambiai vadinamas “Kalifornija”, aplinkinių gatvių gyventojams žinomas iki skausmo. Rytą pro jį į darbą skubantys praeiviai turi atidžiau dėlioti kojas, kad netyčia neįliptų į vėmalus. “Kalifornijoje” dirbanti barmenė nieko naujo korespondentams nepasakė – perkamiausias pigus ir stiprus alus, tiesa, yra karštą vasaros dieną pirmenybę teikiančiųjų lengvam šviesiam alui. Baro vyrai nebuvo išdidūs – paragino korespondentus sėstis ant kėdę atstojančios trinkos, o pats drąsiausias, sugėrovų vadinamas Staska, beregint nusišypsojo nuotraukai. “Dėkit – nebijau”,- mestelėjo Staska. Atrodo, kad jis šį kartą buvo kompanijos siela. “Kaliforniją” žino visur – Kėdainiuose, Kaune. Garsiausias baras. Sakysi – ne?”- įsakmiu žvilgsniu į korespondentę pažvelgė tatuiruotėmis išmargintas “Kalifornijos” fanas. Vyrai lošė kortomis, šalia jų – krūvelėmis sudėti geltoni centai. “Kur jūs matote kortas ir pinigus?”- paklaustas, ar lošia iš pinigų, provokuojamai ištarė šalia Staskos įsitaisęs vyras. Kuklesni baro lankytojai skundėsi, kad čia sėdėti jiems nemiela – metaliniai kioskeliai ir šalia jų sustatyti stalai – ne tai, kur norėtų leisti laiką. “Kam čia blogai? Kam nepatinka “Kalifornija?”- karingai stojosi Staska, akimirksniu numaldydamas kompanijos norą pareikšti savo nuomonę. Kukli barmenė Vilma neneigė – padauginę vyrai būna aršūs, bet jai pavyksta susitvarkyti – padeda tie patys – ištikimi baro lankytojai.
Rasa Šošič
tel. (8-655)04727, rasa@sekunde.com
A.Repšio nuotr. Staska mūru stojo už “Kaliforniją” – jo nuomone, žinomiausią alaus barą Lietuvoje.
