Viename iš Naujamiesčio seniūnijos vienkiemių jau daugiau
kaip 20 metų gyvenantis ir aštuntą dešimtį bebaigiantis Danielius Adomas
Atkočius save visą gyvenimą laikė vienišiumi ir bastūnu. Jaunystėje 16 metų
gyvenęs Vilniuje, dirbęs Kaune, Jonavoje, Radviliškyje, Panevėžyje, tik išėjęs į
pensiją vyriškis sako tapęs sėslus ir pasilikęs gyventi mūsų rajone – ten, kur 8
metus iki pensijos dirbo staliumi.
Kad neturtingas, tai ir “ubagas”
Dar prieš tarnybą kariuomenėje pašnekovas pasakoja išmokęs batsiuvio amato, bet juo užsiėmė tik keletą metų – daug ilgiau tvirtina dirbęs staliumi, užtat ir jo kukliame, paties pasistatytame namelyje yra nemažai jo stalystės įrodymų. Be to, užkietėjęs viengungis yra tikras pagonybės šalininkas ir dailių darbų meistras, nuo seno savo kūriniais pasirašinėjantis slapyvardžiu Ubagas. Pasiteiravus, kodėl pasirinko būtent tokį, D.A.Atkočius ilgai negalvoja: “Tai kad aš toks neturtingas iš tikrųjų ir esu”, – atsako. Kaip tikina vyriškis, visą gyvenimą jo vardo ar pavardės beveik niekas nežinojo, bet kai kas nors paklausdavo, kaip rasti Ubagą, bematant būdavo suprantama, ko ieškoma.
Nuosavą vieno kambario su dviem kamaromis namelį iš lentų D.A.Atkočius sako susirentęs tik prieš 5 metus, kai nenorėdamas remontuoti iš kolūkio gautos ir savininkui grąžintos seno namo dalies, kurioje daug metų gyveno, nusprendė įsigyti kad ir kuklią, bet savo pastogę. Namo duris dar papuošė medžio ornamentais, viduje sienas išdažė sodriai žalia, lubas – mėlyna spalva. “Žalia spalva simbolizuoja gamtą, mėlyna – dangų. Aš juk mėgstu viską, kas natūralu. Esu pagonybės mylėtojas”, – pabrėžia pašnekovas.
Kūriniai – tarsi pasakojimai
Kad pagonybė iš tikrųjų žmogui svarbi, nereikia nė abejoti: ant vienos sienos D.A.Atkočius pasikabinęs paties padarytuose rėmuose Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino portretą (už tai, kad šis kunigaikštis tvirtai laikėsi pagonybės), ant kitos – originalią, irgi paties kurtą kompoziciją: pavaizduotas žaibus svaidantis Perkūnas, viduryje – šeimininko gimtinę menanti nuotrauka, o apačioje – į indelį supilta Lietuvos žemės sauja, šalia – nenušlifuotas gintaro gabalas. Sienas puošia ir V.Kudirkos atvaizdas bei Tautinės giesmės žodžiai, senos vyriškio šeimos ir jo motinos nuotraukos.
Savo kūrybos darbų vyras turi nemažai. Visi jie – labai originalūs, kai kurios kompozicijos sukištos į butelius. Kažkada netgi darbų parodą vyriškis sako iš jų surengęs, o L.Brežnevo vadovavimo laikais net po 10 rublių už juos gaudavęs. Kiekvienas D.A.Atkočiaus kūrinys – tarsi pasakojimas, pavaizduotas veiksmas: iš medinio namelio su kieme ir tarpduryje sudėliotais žmogeliukais galima atpažinti rašytojo kūrinį, iš gelžbetoninio spalvingo, žmogaus veidą primenančio lipdinio – motiną Žemę, kurios akys – ežerai, plaukai – javų laukai. Žemei antakius atstoja arimai, nosį – kalnai ir pan. Maždaug prieš 5 metus amatininką buvo apėmusi kūrybinė nuotaika, tad jis tuo metu padarė daugiausia darbų. Iki šiol viengungis saugoja įspūdingo dydžio medinę Užgavėnių kaukę, papuoštą juodais ilgais plaukais iš arklio uodegos ir karčių, bei pakankamai stotingą giltinės atvaizdą iš gelžbetoninės konstrukcijos.
Garbina Giltinę
“Kas garbina Dievą, kas angelus, o aš garbinu Giltinę. Su pirmaisiais kažin ar visiems pavyks susitikti, o su Giltine tikrai visi pasimatysime”, – paaiškina savo pasirinkimą vienkiemio gyventojas. Jo giltinė, kaip pasakoje, stovi ant vištos kojos ir rankoje laiko dalgį. “Su šiuo darbu nukrypau nuo pagoniškų simbolių tik tiek, kad Giltinę pavaizdavau su dalgiu, kaip daugelis įsivaizduoja, o pagal pagonių tikėjimą ji geldavo liežuviu”, – sako pašnekovas.
Vienatvę savo pomėgiu laikantis vyriškis daug laiko tvirtina skiriantis apmąstymams apie visatą, pasaulio begalybę, gamtos reiškinius, anksčiau netgi su žiūronais mėgdavo stebėti tai, kas vyksta aplinkui. Kartais, kaip juokauja, pasvarstantis ir apie tai, kaip bent porai savaičių po mirties patekti į dangų. “Prie velnių pragare tai, manau, lengvai “prisiblatinčiau” – leistų bent “pečių” pakūrenti”, – šmaikštauja D.A.Atkočius.
Taurelę nustūmė į šalį
Jei nebūtų buvę vienišiui lemta gyventi sovietiniais laikais, jo manymu, šiandien jis galbūt būtų galėjęs būti kokio nors plataus profilio fabriko savininkas, mat dirbti sako netingėjęs ir buvęs taupus. Deja, visas jo tūkstantinės rublinės santaupos liko nuvertėjusios, kaip ir daugelio Lietuvos gyventojų, tad ir apie verslą žmogus nesvajoja. Batsiuvio amatas tais laikais vienišiui padėjo prisidurti pinigo prie valdiško atlyginimo, mat jo pasiūtų batų buvo galima įsigyti turguje, “iš po skverno”. Odos batams pensininkas pasakoja prisiruošdavęs iš nusipirktų ir išardytų kareiviškų batų, jų gaudavo per “blatą” kariškų prekių parduotuvėje. Padų avalynei gaudavo Vilniuje.
D.A.Atkočius ir dabar nešioja paties siūtus batus, odinę kepurę. Deja, avalynės nebepardavinėja – nėra paklausos. Atsisakė vyriškis ir kito anksčiau mėgstamo užsiėmimo – rūkyti. “Buvau tikras rūkalius, traukdavau pypkės dūmą, bet dabar mečiau. Ir taurelę nustūmiau toli į šalį. Nesakau, kad visai neišgeriu – tik retkarčiais ir po truputį”, – iš pastalės ištraukęs nugertą brendžio buteliuką parodo “ubagas”.
Vedybos neatrodė patrauklios
4 mokyklos skyrius dar A.Smetonos laikais baigusį ir šiek tiek prasilavinusį pensininką aplinkiniai dažniausiai matydavo ne tik su pypke, bet ir su liepos karnų skrybėle. Dabar šiuos atributus žmogus yra padėjęs. Tik įprastą šelmišką mažą barzdikę smakro apačioje retai kada tenusiskuta.
Kažkodėl apie moteris viengungis visai nelinkęs kalbėti, nors neslepia: anksčiau į jo namus tai viena, tai kita moteriškė užsukdavusi. Su jomis jis ir jaunystėje sako draugavęs. Tik apie vedybas nė su viena tikina negalvojęs. Vedybinis gyvenimas pašnekovui atrodė visai nepatrauklus, gana skandalingas. Jis teigia neprisimenantis nė vienos šeimos, kurioje sutuoktiniai būtų nesibarę, pavyzdingai kartu gyvenę, tad be gero pavyzdžio pats į tokį jungą tvirtina nenorėjęs kinkytis.
“Nelegalka” nebegąsdina
Iš Anykščių rajono kilęs D.A.Atkočius visiškai nesiskundžia tuo, kad gyvena kaip atsiskyrėlis, vienas ir toli nuo žmonių. Kad žiemą iki pagrindinio kelio tenka klampoti per sniegą, jam – vienas malonumas ir proga prisiliesti prie gamtos natūralumo. Baimės gyvendamas atokioje sodyboje “ubagas” tikina nejaučiantis. Anksčiau jis sako drąsiai rėždavęs įtartiniems asmenims savo pamėgtą frazę: “Kai išsitrauksiu japonišką “nelegalką”, tai žarnas gali tekti kišenėje namo neštis”. Dabar “nelegalka” tvirtina nebegąsdinantis, nes turi ir tikrą ginklą, ir leidimą jį savigynai laikyti. Tiesa, neprisimena, kad būtų iš savo makarovo paleidęs bent šūvį – ginklą tik išvalo, sutvarko, paruošia galimai gynybai. “Žmogaus nušauti nenorėčiau, bet jei koks plėšikas laužtųsi į namus, jo kojų nepagailėčiau”, – įsitikinęs pašnekovas.
D.A.Atkočius tik nusijuokia pasiteiravus, ar jis mokėtų šaudyti. “Juk kareivis buvau. Palei pat Grozdną tarnavau. Buvau kalnų pėstininkas ir su vietiniais gyventojais labai gerai sutariau. Jie net kukurūziniu samagonu mane pavaišindavo”, – prisimena vienišius. Kaukazo kalnų vaizdą, atspindintį kalniečių gyvenimą, viengungis yra taip pat sukūręs. Šis suvenyrinis darbas primena vyriškiui jo jaunystės gyvenimo, kad ir trumpą, bet reikšmingą etapą.
Angelė Valentinavičienė
tel. 511223, angele@sekunde.com
A.Repšio nuotr. Šį namelį iš lentų D.A.Atkočius pasistatė pats.
