Verslininko, santarvės idėjų propaguotojo, “Santarvės”
fondo steigėjo Juliaus Kazėno laukia rimti nemalonumai. Ilgai Panevėžyje
nesėkmingai verslą plėtojusiam, dabar Ukmergėje gyvenančiam penkiasdešimt dvejų
metų J.Kazėnui pateikta nemažai kaltinimų – jis kaltinamas teisės aktų numatyta
tvarka Valstybinei mokesčių inspekcijai laiku nepateikęs deklaracijos apie savo
įmonės ir savo pajamas, pelną, turtą, nors kad tai turi padaryti, buvo priminta
raštu. Garsusis verslininkas aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, nesaugojo
apskaitos dokumentų. Jis kaltinamas dokumentų slėpimu, naikinimu. J.Kazėnas
teisiamas ir dėl jam patikėto ir jo žinioje buvusio didelės vertės turto
pasisavinimo bei vengimo atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes.
Skolingas valstybei ir tiekėjams
Vakar bylą nagrinėjančio Apygardos teismo teisėjo Egidijaus Gladučio sprendimu byla iš esmės nenagrinėta – buvo klausomasi į posėdį atvykusių liudytojų parodymų. Pirmiausia pretenzijas J.Kazėno įteigtam “Santarvės” fondui ir fondo įmonei išsakė Mokesčių inspekcijos atstovė Virginija Budrienė. Ji teigė, kad fonde ir įmonėje buvo aplaidžiai tvarkoma buhalterinė apskaita, neišsaugoti finansiniai dokumentai. Tuo nepasirūpinęs J.Kazėnas nesivargino paskirti už dokumentų saugojimą atsakingo asmens, o juos visus laikė… garaže. Mokesčių inspekcija teigia, kad teisiamojo fondas ir įmonė valstybei skolinga daugiau kaip 14 tūkst. litų.
UAB “Merata” atstovas Raimondas Gruodis tvirtino, kad J.Kazėno parduotuvei jo atstovaujama bendrovė tiekė prekes, už jas neatsiskaityta iki šiol. Skola – 2263,22 Lt. Skandalingasis verslininkas nenorėjo sutikti su šiuo faktu ir teismo prašė į posėdį pakviesti parduotuvėje dirbusias pardavėjas, jos esą mokėjusios už atvežtas prekes. Teisiamojo advokatui parūpo, kodėl bendrovė neieškojo skolos anksčiau, delsė 2-3 metus. R.Gruodis paaiškino, kad bandymų surasti J.Kazėną buvo, bet šis dingo kaip į vandenį – bendrovės turimais telefono numeriais jo surasti nepavyko. Savo pinigus iš J.Kazėno vis dar tikisi atgauti Panevėžio spaustuvė. Jos atstovas teisme R.Adomėnas teigė, kad fondas už suteiktas paslaugas spaustuvei skolingas beveik 16 tūkst. litų.
Buhalterei šlubavo atmintis
“Santarvės” fondo vyriausioji buhalterė, ji ir fondo įmonės vyriausioji buhalterė, Janė Jasinevičienė į visus prokurorės Danutės Budrevičiūtės ir teisėjo suktesnius klausimus turėjo visiems atvejams tinkamą atsakymą: “Nepamenu”. Ji neką galėjo pasakyti apie “Santarvės” fondo organizuojamų renginių sąmatas – buvo mačiusi tik keletą jų. J.Jasinevičienė teigė, kad visos fondo renginių organizavimo išlaidos buvo fiksuojamos, buvo jas pateisinantieji dokumentai. Buhalterė tvirtino, kad pinigai, skirti renginiams, nebuvo dideli, bet konkrečių sumų pasakyti negalėjo – nepamenanti. “Daugiau išlaidų buvo prieš Kalėdas, kai fondas įteikdavo “Santarvės” angelus. Statulėlės gamybai išleisdavo apie 1700 Lt”,- kalbėjo liudytoja. Po renginių vykstančios vaišės – jau ne buhalterės kompetencija. Išlaidos joms niekur nerodomos. J.Jasinevičienės nuomone, tam fondas išleisdavo apie 200-300 litų: pirkdavo “valgymą ir kokį buteliuką”.
Apie įplaukas į fondo kasą J.Jasinevičienė kalbėjo miglotai, visų rėmėjų, aukojusių “Santarvės” fondui, ji nebeatsimena – 3 tūkst. litų fondui skyrė “Malsena”, panašios sumos įplaukė iš dar keleto aukotojų. Teisėjui dar kartą pasiteiravus, kokios sumos buvo nurodomos renginių išlaidų sąmatose, liudytoja atsakė nepamenanti. Per ikiteisminį tyrimą išsiaiškinta, kad į kiekvieną tokią sąmatą būdavo įtraukiamos išlaidos vėliavai pirkti. Ją sąmatų sudarytojai įvertino 400 litų. Tad visai pagrįstai kilo klausimas, ar visos dokumentuose nurodytos išlaidos iš tikrųjų buvo? Buhalterė tikino, kad jai dirbant viskas buvo daroma vadovaujantis dokumentais.
Buhalterija persipynė
Dar sudėtingiau J.Jasinevičienei buvo teismui išaiškinti apie “Santarvės” fondo įmonės parduotuvių, veikusių Ukmergės g. ir J.Basanavičiaus g., finansinius reikalus. Jos prekiavo maisto prekėmis, vėliau parduotuvė J.Basanavičiaus g. pardavinėjo dėvėtus drabužius.
“Santarvės” fondas rengė loteriją. J.Jasinevičienė sakė pinigus už parduotus bilietus užpajamuodavusi, bet jie buvo pas J.Kazėną. Kaip loterijos prizai buvo nupirkti kamuoliai ir teniso raketės. Teismas domėjosi, kas už juos mokėjo – fondas ar jo įsteigta įmonė. J.Jasinevičienė vėlgi nieko negalėjo paaiškinti – tokių dalykų ji nepamenanti. Teisėjui vėl paklausus apie tą patį, liudytoja aiškino, kad “Santarvės” fondo sąskaitoje pinigų nebuvo, tad prizai loterijai buvo pirkti iš įmonės lėšų. Ji nepaneigė, kad abiejų įstaigų buhalterija buvo painiojama – prekes užsakydavo fondas, už jas mokėdavo įmonė. Nors fondas ir įmonė turėjo atskirą buhalteriją ir atskiras sąskaitas, abiejų bendrovių finansai dažnai būdavo suplakami į vieną katilą.
Į klausimą, ar 2001 metų “Santarvės” fondo premijos laureatui buvo įteikta 1000 litų premija – įrašai apie tai rasti dokumentuose – J.Jasinevičienė paaiškino, kad už šiuos pinigus laureatui įteiktas 1000 litų vertės bilietas. Liudytoja mažai ką galėjo paaiškinti ir apie fondo užsakytus ordinus. Kaip jai žinoma, jų buvo užsakyta 40, sumokėtas avansas, atsiimti penki.
Mokesčių inspekcijos atstovė atkreipė proceso dalyvių dėmesį, kad 2002-aisiais J.Kazėno įkurtas fondas gavo 160 tūkst. litų piniginę paramą, bet ši suma niekur nedeklaruota. Buhalterė tikino apie tai nieko nežinanti.
Pašiurpino netvarka
2002 m. rugsėjo mėn. įsidarbinusi “Santarvės” fondo įmonės buhaltere Giedrė Vildžiūnienė J.Kazėno įmonėje tepadirbo pusantro mėnesio. “Nebuvo dokumentų, apskaita tvarkoma aplaidžiai”,- tokį įspūdį jai paliko buvusioji darbovietė. G.Vildžiūnienė tvirtino, kad reikalingus dokumentus iš J.Kazėno reikėdavo pešte pešti, nebuvo duomenų apie skolas, ilgalaikio turto kortelių, didžiosios knygos, registrų. Ją stebino ir šokiravo, kad įmonės finansai nuolat buvo maišomi su “Santarvės” fondo buhalterija. Kadangi tuo metu fondas nevykdė jokios veiklos, sutartys buvo sudaromos įmonės vardu. “Per pusantro mėnesio nesugebėjau nieko išsiaiškinti, nebuvo mokamas atlyginimas, iš darbo išėjau savo noru”,- teismui aiškino G.Vildžiūnienė. Jos teigimu, iš parduotuvių surinkti pinigai buvo įtraukiami į apskaitą, bet atsidurdavo J.Kazėno kišenėje, nes jis fondo įmonėje buvo įformintas kaip kasininkas. Liudytoja renginių sąmatų sakė nemačiusi, “Santarvės” fondo organizuojamai loterijai skirtus dviračius iš Šiaulių “Vairo” gamyklos pirko fondo įmonė. “Jų mačiau tiek, kiek buvo parduotuvėje, už dviračius nebuvo visai atsiskaityta. Prizų faktiniai likučiai nebuvo skaičiuojami, tačiau fondas jokių renginių nevykdė, tik mokyklose platino loterijos bilietus”,- tvirtino G.Vildžiūnienė. Bankrutavus vienai iš fondo įmonių parduotuvių, viskas buvo sukraustyta į dar veikiančiąją. “Dokumentų, kad būtų galima viską sutikrinti, nebuvo. J.Kazėno apie tai klausiau, jis sakė, kad tai paskui spėsime, vėliau pasiūlė popierių spintose ieškoti pačiai”,- pasakojo buhalterė.
Tris mėnesius vyr. finansininke fondo įmonėje dirbusi Egidija Siaurukaitė sakė, kad surengti loteriją buvo J.Kazėno idėja. Loterijai skirti prizai – kamuoliai, raketės, dviračiai įforminti kaip trumpalaikis fondo įmonės turtas. Kadangi buhalterės nebuvo, išeidama iš darbo E.Siaurukaitė visus dokumentus atidavė J.Kazėnui.
Loterijos prizai nuvylė
Teisme liudijo didžiulis būrys šalies mokyklų atstovų, parduotuvių savininkų, kuriems “Santarvės” fondas buvo įpiršęs platinti fondo organizuojamos loterijos bilietus. Kai bus išplatintas nustatytas kiekis bilietų, fondo atstovai žadėjo mokymo įstaigose surengti renginius, juose esą dalyvaus garsūs šalies sportininkai. O dalyvavusieji keturiuose loterijos etapuose gali tikėtis laimėti dviratį. Deja, iki ketvirtojo etapo mažai kas teištempė. Po litą kainavusius bilietus pirkę mokiniai buvo nusivylę laimėjimais – dauguma jų turėjo tenkintis senais, jų amžiaus neatitinkančiais žurnalais, atvirukais su tėvo Stanislovo atvaizdu. Tik keletas jų džiaugėsi menkaverčiais kamuoliais ir pigiomis teniso raketėmis. Teisme liudiję pedagogai tvirtino, kad dviračio nė vienas mokinys taip ir nelaimėjo, nors ir buvo perkančiųjų po 13 ir daugiau bilietų. Tikėtina, kad užsukęs loterijos mašiną J.Kazėnas vėliau jos reikalais nelabai ir rūpinosi. Tiesa, keliose mokymo įstaigose “Santarvės” fondo atstovai buvo suorganizavę renginius (liudytojai teigė, kad pačios mokyklos turėjo jiems skambinti, rodyti iniciatyvą), atvežę svečių, vaikams dalijo lankstinukus, senus žurnalus, susišluodavo už bilietus mokyklose surinktus pinigėlius ir leisdavo suprasti, kad jų misija jau baigta. Ne visos mokyklos platino fondo paliktus bilietus, bet jo atstovai ir nebesidomėjo, koks jų likimas, tad kai kurie liudytojai sakė, kad dar saugo bilietus – gal “Santarvė” jų pasiges. O pedagogė iš Vilniaus rajono Smalininkų vidurinės mokyklos liudyti apie loteriją atvyko su dovanėle J.Kazėnui – ji atvežė likusius žurnalus, porą rakečių ir kamuolius, neišplatintus bilietus ir perdavė savo turto per kelerius metus nepasigedusiam fondo įkūrėjui.
Nuo žlugusio verslo iki santarvės
Apie J.Kazėno įmonių skolas ir vis prastėjančius jo fondo reikalus “Sekundė” ne kartą rašė. Jau bebaigiančiam pamiršti nesėkmingą verslą ir nuo 1994-ųjų “Santarvės” fondą įsteigusiam J.Kazėnui apie save 1999-aisiais priminė už parduotus gyvulius pinigų negalintys atgauti šilagaliečiai. Jie gyvulius 1998-aisiais pardavė J.Kazėno įsteigtai “KaJaus” įmonei, o pinigų taip ir nesulaukė. Apie santarvę mieliau nei apie skolas postringavo verslininkas ir bendrovės “Senasis KaJus”, kuri taip pat nevykdė finansinių įsipareigojimų, akcininkas. Deja, gyvulių pardavėjai nieko gero iš J.Kazėno nepešė – skandalingojo verslininko įmonės turtas jau buvo užrašytas bankui, o gyvulių supirkimu besivertusi bendrovė “Senasis KaJus”, J.Kazėno teigimu, už “KaJaus” veiklą neatsako. Tuomet fondo įkūrėjas aiškino pats esąs auka – “Senojo KaJaus” turtą esą išgrobstė nesąžiningi ir neatsakingi bendrovės darbuotojai.
“Santarvės” fondo veikla jau ne kartą domėjosi policija. Tik fondo tarybos, į kurią įėjo garsūs to meto žmonės, pastangomis fondo laureatams buvo įsteigta 10 tūkst. litų premija. Tuometis “Santarvės” fondo pirmininkas filosofas Arvydas Juozaitis neslėpė, kad steigėjas, kuriam būdinga “Vingių Jono politika”, į fondą itin nenoriai pervesdavo pinigų, o trejus metus jų visai nepervesdavo.
Kai buvusios “Jūratės” parduotuvės patalpose fondo įmonei priklausanti parduotuvė pradėjo prekiauti dėvėtais drabužiais, J.Kazėnas tvirtino, kad tai su “Santarve” nesusiję – čia fondas tik nuomoja patalpas, nors jokios tai patvirtinančios iškabos nebuvo. Parduotuvėje dirbo tuometė J.Kazėno žmona. Vakar teisme J.Kazėnas teigė esąs išsiskyręs. “Sekundės” žiniomis, Ukmergėje jis jaukų šeimos lizdelį susuko su artima giminaite ir “Santarvės” fondo renginių organizatore bei mados studijos vadove Rasa Žurauskiene.
Santarvės idėjų propaguotojui buvo siūloma atsisakyti fondo steigėjo teisių, bet jis tai palaikė kone įžeidimu: “Ar gali tėvas atsisakyti savo vaiko?”
Teisėsaugininkų dėmesio sulaukęs “Santarvės” fondas rėmė neseniai Panevėžyje vykusį “Mažoji mis 2005” grožio konkursą, organizuotą pramogų centro “Egivela”. Renginio režisierė Laimutė Marija Jancevičienė po konkurso guodėsi, kad rėmėjų dovanų krepšeliai dalyvėms buvo itin kuklūs, tad jai ir tėvams teko skubiai juos papildyti.
Vakar Apygardos teisme J.Kazėnas buvo nekalbus. Esą apie bylą kalbėti su žiniasklaida jam uždraudę teisėsaugininkai. Paklaustas, ar gali šnekėti apie po posėdžio atsiradusias emocijas, atsakė: “Kokios čia emocijos, cirkas, ir tiek”. “Cirko” tęsinys – šiandien. Teismas rengiasi apklausti naujus liudytojus. Už J.Kazėnui inkriminuojamus nusikaltimus numatoma baudžiamoji atsakomybė – iki dešimties metų laisvės atėmimas.
Rasa Šošič
tel. (8-655)04727, rasa@sekunde.com
S.Kašino nuotr. Šventa santarvės misija gyvenantis J.Kazėnas atsidūrė teisiamųjų suole.
