Jauniesiems prozininkams, privalu pasakyti, pavyksta ne tik sugalvoti vaizdą ar veiksmą. Kiekvienas kūrinėlis baigiasi prasmingu nutylėjimu, leidžiama skaitytojui pačiam „šiek tiek padirbėti“. Džiugina Ervino Ginkaus kūryboje ryškėjanti stilistinė figūra – ironija, humoriukas. Atrodo, kad tai gali padėti įgyti savitumą.
Ervinas Ginkus (8 kl.)
„Tai tikrai įdomus žmogus… Labai tikras žmogus… Visos klasės mylimas. Užjaučiantis… Jautriai suvokiantis kito žmogaus bėdas. O dar turi neeilinį humoro jausmą… Savikritiškas, analizuojantis, nebijantis klysti ir pripažinti klaidas… Puikus aktorius… Kai per pamokas gauna vaidybos užduotis, visa klasė ploja… Derybininkas, advokatas… Visada atras svarių argumentų, kodėl visa jų klasė, pabėgusi iš pamokos, pasielgė teisingai… Žodžiu, niekada nežinai, kokie bus Ervino minčių posūkiai.
Esu tikra, kad tokias savybes turintis žmogutis yra kūrėjas. Ervinas su manimi nesutinka… Šis maištininkas tvirtina: ,,Aš nesu kūrėjas, tik kai pradedu rašyti, netyčia pavyksta“, – apie pastebėtą kūrėją rašo mokytoja Laisvida Kuzmaitė.
Apie save: „Koks aš esu? Ar toks, kokį save matau, kitiems irgi taip atrodo? Sako, esu lėtas, kartais nerangus ir pritingintis, bet kartu noriu veiklos ir judesio. Sunkiai pakeliu spaudimą ir pamokymus, draugiškai reaguoju į kritiką. Tai mano artimųjų nuomonė.
Ko aš noriu? Mano norai nedideli šiai dienai: visą laiką suryja mokslai, o kiek jo lieka –
ilsiuosi, bendrauju su draugais ar tiesiog lindžiu ,,savo kiaute“…
Ar būsiu tuo, kuo svajoju? Nežinau…O svajonių turiu keletą. Čia jau – kaip pasiseks, nes svajonės keičiasi su kiekvienais metais. Priklausys nuo noro, kiek jo bus likę. Ir dar kantrybės… Vieną žinau tikrai: kad būčiau geru žmogumi, nereikia universiteto pabaigti, reikia tiesiog būti. Tikiu, kad man pasiseks. Ir aš būsiu!“
Mokykla
Einu sau, kaip ir kiekvieną rytą, tuo pačiu keliu. Einu į mokyklą – į darbą, pasak mamos. Prie mokyklos jau nemažas srautas ,,darbininkų“. Visi grūdasi prie durų. Iš tolo matau, kaip baltas duris atidaręs laiko mažutis pirmokėlis. Jos tempia jį pirmyn. Tik sunki kuprinė padeda išlaikyti pusiausvyrą.
– Šaunuolis, mažiau, gerai tu išauklėtas, vyresnius reikia praleisti! – giria jį aštuntokai, braudamiesi prie durų pirma visų.
Maža mergaitė nustumta lekia į pasienį. Dar vienas stilingai nukirptas pipiras išsitėškia į stiklinių durų rėmą.
Nieko…Užaugs, išmoks… Niekas negimė mokėdamas…
Todėl ir einam į mokyklą…
Koks žmogus vertas pagarbos?
Nuoširdus, jautrus, supratingas, atjaučiantis – tai savybės, kurias turintis žmogus sugeba padėti kitam. Padėdamas kitam, žmogus neturi ieškoti naudos sau.
Pagarbos vertas tas žmogus, kuris turi savo nuomonę, įsitikinimus, bet jų neperša kitiems. Pagarba – savybė, kurios negali nusipirkti, pasiskolinti ar šiaip iš kažkur gauti. Ją gali nusipelnyti savo poelgiais ir gyvenimo būdu.
Toks žmogus vertas pagarbos.
Draugas
Po sunkios dienos, daugybės pamokų savo išvargusią galvą panardinu į minkštą pagalvę. Užmerkiu akis, kad nors trumpam atitrūkčiau nuo įtampos, kurią sukėlė nežmoniška dienotvarkė. Ant stalo įkyriai vis dar dūzgia mano neišjungtas kompiuteris. Jame vaiposi milžiniškas kalnas neatliktų rytdienos namų darbų. Esu bejėgis… Kaip pradėti daryti? Aš išsekęs, išsekęs, išsekęs…
Į smegenis kala dar vienas signalas: tyliai vibruoja mano mobilusis. Užmetu akį – ogi Jonas! Tai mano geriausias draugas, kaip ir aš turbūt nuvargęs po pamokų. Jonas mano bendraamžis, bendraujame jau nuo pirmos klasės. Mokosi kitoje mokykloje. Jis tas draugas, su kuriuo galiu pasidalinti savo rūpesčiais, patikėti savo paslaptis. Manau, kad jam esu taip pat tas draugas, į kurį jis gali kreiptis pagalbos. Jonas geros širdies. Myli gyvūnus. Juk tai daug pasako apie žmogų…
Pašoku, čiumpu telefoną – nuovargio kaip nebūta… Šiek tiek poilsio nepakenks! Draugui taip pat! Dar minutė, ir mes jau drauge. Kompiuteris ir kalnas namų darbų palauks… Už lango ūžauja vėjas, lango stiklą čaižo lietus. O mums su Jonu… Cha – cha – cha! Nuotaika gera.
O rytoj…
Kieme pavasaris, bet už lango debesis gena stūgaujantis vėjas. Apsiniaukęs dangus grasina lietumi. Kiemo viduriu ridenasi iš kažkur atpūstas popieriaus lapas. Jį gainioja lojantis kaimynų šuo.
Po linguojančiu krūmu slepiasi benamis, išvargęs katinas. Jis visą rytą ieško maisto, žmonių išmestajam reikia išgyventi. Nieko neradęs, gūžiasi po krūmu. Katinas stebi kiemą, kuris šiandien ištuštėjęs. Priešais lange kiemą stebintis berniukas. Berniukui gaila pamesto katino.
Pro langą jį stebėjęs jau keletą dienų.
Staiga prie namo durų pasirodo pripildytas maisto dubenėlis. Berniuko atneštas maistas sušildo sužvarbusį katiną. Katinui šiandien – pasisekusi diena. O rytoj?
Benamis
Benamis katinas jau dvi dienas ieškojo maisto. Na, štai namas! Ir durys, kuriose skylė gyvūnams. Žinoma, pavargėlis akimirksniu nusprendžia pasinaudoti proga. Prašmatnus prieangis, lubas puošia krištolinis šviestuvas ir neapsakomai viliojantis kvapas. Maistas?! O, ir iš tikrųjų! Pilnas dubenėlis jautienos troškinio, ir visas jam? Nieko nelaukęs, kačiokas įninka sotintis, palikęs visus vargus ir negandas praeityje. Deja, neilgai… Iš nugaros pasigirsta urzgimas… Iš kur šitas čia atsirado?! Mintys apie jautį, kurį ką tik šveitė apsilaižydamas, suteikia jėgų antplūdį. Rainis nelaukdamas tuoj čiups šunį už gerklės. Dar keli karatė pasažai… ir narsuolis atlikęs kelias mirties kilpas jau supasi ant šviestuvo skersinių. Krištoliniai saulės zuikučiai raibuliuoja nuo pabirusių benamio plaukelių. Prašmatnus prieangis, jautienos troškinio kvapas…
,,Ak, šuo yra šuo, ką su juo… Lai gyvena… Juk reikia, kad kažkas saugotų mano namus,“ – nusprendė katinas.
