Dėl atliekose skandinamo paveldo – ažiotažas

Atliekų jūroje skandinamo valstybės saugomo paveldo – Nevėžninkų koplyčios – likimas sukėlė ant kojų ne tik tuo pasibaisėjusius vietinius gyventojus.

Sukilo ant kojų

Kodėl Naujamiesčio seniūnijoje esanti unikali, dar XIX a. antrojoje pusėje statyta mauzoliejinė koplyčia laidojama po automobilių atliekomis ir kodėl šventoriaus žemę drasko keturračiai, susidomėjo ir paveldosaugininkai, ir Seimo nariai.

Šią savaitę „Sekundei“ paviešinus, kad galimai neatsakingas verslas automobilių ardymo atliekomis nusprendė atsikratyti jas tiesiog išversdamas prie pat architektūros perlo, atsirado ir daugiau liudininkų, kuriems pavyko užfiksuoti galimus įkalčius, nuvesiančius prie pažeidėjų.

Deja, aplinkosaugininkų tai nesudomino ir tyrimas buvo nutrauktas. Šia istorija susidomėjęs Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys Linas Jonauskas patikino pats iš naujo inicijuosiantis tyrimą.

Nors apie didžiules atliekų krūvas šalia valstybės saugomo paveldo žiniasklaidai pranešęs neabejingas panevėžietis svarstė, kad čia jos atsirado prieš keletą mėnesių, netrukus paaiškėjo, kad sąvartynas šalia Nevėžninkų koplytėlės išaugo prieš gerą pusmetį.

Kaip pasakojo „Sekundei“ paskambinęs Juozas (pavardė redakcijai žinoma), dar spalio 10-ąją jis su žmona nuvažiavo pavaikštinėti prie garsiosios koplytėlės, apipintos legendomis. Jo nuostabai, buvusių maldos namų prieigos buvo nuklotos senomis automobilių detalėmis: žibintais, padangomis, plastmasinėmis detalėmis, sėdynų atlošais.

„Pakraupau išvydęs, kad tokia graži koplyčia užversta atliekomis. Pačiam pavyko užfiksuoti tarp tų atliekų krūvos išmestą ir valstybinį automobilio numerį. Net nepasivargino nuimti“, – piktinosi Juozas.

Paliko įkalčių

Panevėžietis dar tą pačią dieną su turimais įrodymais nuvyko į Aplinkos apsaugos departamento Panevėžio skyrių. Tačiau sako čia nieko nepešęs – dėl karantino ribojimų darbuotojai dirbo nuotoliniu būdu. Juozas buvo kantrus – pas aplinkosaugininkus užsuko ir kitą dieną. Jo teigimu, darbuotoja jį išlydėjo patikinusi, kad tyrimo imsis.

„Gaila, kad nenusiunčiau raštu surinktų įrodymų, būtų privalėję raštu atsiųsti atsakymą. Pasijutau taip, tarsi būčiau juos sutrukdęs. Jau ne pirmą kartą taip nusivyliau aplinkosaugininkais. Prieš penkerius metus prie Bernatonių man pavyko užfiksuoti pažeidėją, kuris traktoriumi atvežė ir išvertė šiukšles į mišką. Perdaviau visas nuotraukas, kur užfiksuotas ir daromas pažeidimas, ir traktoriaus valstybiniai numeriai, bet šiukšlės kaip gulėjo toje vietoje, taip tebeguli ir dabar – polistireno atliekos net apaugo žolėmis. Niekas į mano pranešimą tada nesureagavo“, – pasakojo Juozas.

Jis įsitikinęs, kad ir šįkart į Nevėžninkų koplytėlės sąvartyno tyrimą pažiūrėta pro pirštus.

„Turiu nuotraukas su atliekų krūva ir puikiai matomu valstybiniu numeriu. Juk įvedus į duomenų bazę nesunkiai galima atsekti, kam priklausė mašina ir kam ji buvo parduota. Aplinkosauga nenori net piršto pajudinti, nes kitu atveju sunku paaiškinti, kodėl tokia valstybės saugoma vieta taip apdergta“, – piktinosi Juozas.

Atsakomybė – sklypo savininkui

Nors Nevėžninkų koplytėlė atliekose skęsta jau senokai, situacija nepasistūmėjo nė per nago juodymą. Aplinkos apsaugos departamento Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Jurgita Jasiūnienė teigė, kad problema Panevėžio aplinkos apsaugos inspekcijos pareigūnams žinoma. Vis dėlto atlikus tyrimą, apklausus įvairius asmenis, vėliau pateikus medžiagą policijai, teršėjas nebuvo nustatytas.

„Žemės sklypas priklauso ūkio subjektui, kuris buvo informuotas ir kreipėsi į policiją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, bet policiją tyrimą nutraukė“, – aiškino specialistė.

Jos teigimu, jeigu yra nustatomas pažeidėjas, jis privalo sutvarkyti atliekas. Be to, priklausomai nuo atliekų kiekio, būtų taikoma bauda – už tiek, kiek šiuo metu jau supilta, ji gali siekti per 4 tūkst. eurų. Jeigu nepavyksta pričiupti pažeidėjo, pareiga tinkamai sutvarkyti atliekas tenka sklypo savininkui.

„Šiuo atveju žemės sklypo savininkas informuotas apie prievolę sutvarkyti atliekas. Jei atliekos nepriduodamos teisėtiems tvarkytojams pagal nustatytą tvarką, tada taip pat skaičiuojama žala aplinkai“, – kokios sankcijos gresia sklypo savininkui, komentavo J. Jasiūnienė.

Karštasis taškas

Nors specialistė tvirtino, kad tai pirmas kartas, kai nuošalioje vietoje esanti Nevėžninkų koplyčia paverčiama nelegaliu sąvartynu, paveldo sargai teigia, kad tai vienas karščiausių taškų Panevėžio rajone. Į nuošalią vietą nuolat tempiamos įvairios atliekos, tačiau tiek daug šiukšlių išversta pirmą kartą.

Kultūros paveldo departamento Panevėžio-Utenos teritorinio skyriaus vyriausioji specialistė Rasuolė Kerbedienė teigė, kad šią savaitę jie taip pat išsiuntė sklypo savininkui – uždarajai akcinei bendrovei raginimą susitvarkyti. Sklypas, kuriame stovi valstybės saugoma koplytėlė, jau kurį laiką pripažintas neprižiūrimu. Paveldosaugininkės teigimu, kadangi tai valstybės saugomas objektas, jį privalo stebėti Panevėžio rajono savivaldybė. Tačiau žinodami, kad ten ne tik verčiamos įvairios atliekos, bet ir keturračiais važinėjama po kultūros paveldo šventorių, departamento atstovai irgi periodiškai nuvyksta patikrinti.

„Ten atoki vieta, tad nuolat vyksta negatyvūs procesai. Visa teritorija paskendusi šiukšlėse, nesuvokiama, kaip žmonės taip elgiasi. Ne kartą pagalbos teko kreiptis ir į policiją. Ir šios savaitės pradžioje sklypo savininkui išsiuntėme raginimą sutvarkyti teritoriją“, – sakė R. Kerbedienė.

Jaučiasi atpirkimo ožiu

Nevėžninkų koplytėlę ir nemažą sklypą aplink ją iš privataus asmens 2017 m. rugpjūtį įsigijo ir iki šiol šį turtą valdo bendrovė „Sapropel organics“.

Jonavos rajone registruotos įmonės, besiverčiančios trąšų importu ir prekyba, vadovas ir vienas iš trijų akcininkų Gytis Mikalkėnas tikino, jog kai tik išeis pašalas, patys savo jėgomis ir lėšomis sutvarkys išverstas atliekas. Anot jo, įmonė kitos išeities neturi: policija tyrimą nutraukė, o paveldosaugininkai spaudžia verslininkus į kampą.

„Tyrimą nutraukė ir niekam dėl to galvos neskauda. Jeigu aplinkosaugininkai patikrintų automobilių laužynus ir kitus tokius karštuosius taškus, labai greitai būtų atradę pažeidėją. Ieško atpirkimo ožio, užuot sprendę problemą iš esmės“, – pasipiktinęs G. Mikalkėnas.

„Jeigu aplinkosaugininkai patikrintų automobilių laužynus ir kitus tokius karštuosius taškus, labai greitai būtų atradę pažeidėją. Ieško atpirkimo ožio, užuot sprendę problemą iš esmės.“

G. Mikalkėnas

Anot verslininko, kol taip abejingai bus žiūrima į aplinkosaugos pažeidimus, tol ir toliau bus teršiami miškai, pievos ir net valstybės saugomi objektai.

„Tokie žmonės neturi sąžinės – dabar išpylė mūsų sklype, kitą dieną – kitame. Reikia kirsti per uodegą taip, kad suprastų, jog taip daryti negalima“, – sako G. Mikalkėnas.

Įmonės vadovas teigė, kad būta intencijų atstatyti koplytėlę, tačiau pandemija, o dabar ir prasidėjęs karas Ukrainoje planus sustabdė.

„Nenorėčiau plėstis į detales, nes dar nebuvo priimtas galutinis sprendimas ar sudaryti investiciniai planai. Nesinori sukelti klaidingų lūkesčių“, – kalbėjo G. Mikalkėnas.

Kreipėsi į aplinkosaugininkus

„Sekundei“ paviešinus skandalingą faktą apie nelegalų sąvartyną kultūros paveldo pašonėje, tuo susidomėjo Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys, buvęs aplinkos viceministras Linas Jonauskas. Jis pats susisiekė su panevėžiečiu Juozu, kuris turi išsisaugojęs nuotraukas su galimais įkalčiais, bei kreipėsi į Aplinkos apsaugos departamentą.

Parlamentaras teigė dėsiantis pastangas, jog Nevėžninkų koplytėlė lankytojus pasitiktų savo ypatinga dvasia ir istorija, o ne atliekų kalnais.

„Tai yra institucijų aplaidumas, kai visi tokioje vietoje meta atliekas ir niekas nesiima priemonių. Ieškant tikrai galima rasti įrodymų, juk parduodant automobilius turi būti sutartys, transporto priemonių išregistravimo dokumentai“, – mano L. Jonauskas.

Istorinė vertybė

Šalia Panevėžio vandens valymo įrenginių teritorijos, apie 3,5 km į šiaurės rytus nuo Naujamiesčio esanti Nevėžninkų koplyčia buvo statyta vėlyvojo klasicizmo periodu. Nevėžninkų kaime įsikūrusi dvarininkų Eidrigevičių šeima didžiulę akmeninę koplyčią pasistatė ne tik sau – melstis čia ateidavę netoli buvusių kaimų gyventojai.

Paskutinė dvaro savininkė Vladislava Eidrigevičienė-Maciejauskienė per Antrąjį pasaulinį karą prieš pasitraukdama į Vakarus perdavė koplyčioje buvusius paveikslus ir liturginius reikmenis Marijonų bažnyčiai. Sovietmečiu koplyčioje, praplatinus duris, buvo įrengtas sandėlis. Kad čia kadaise būta maldos namų, liudija ant fasado išlikęs autentiškas užrašas CHWALA BOGU NAJWYŻSZEMU – „Šlovė mūsų Dievui“.