Ar lengva yra kurti? Į šį klausimą atsako dvi Juozo Miltinio gimnazijos kūrėjos – Gintarė Petruokaitė ir Austėja Glušokaitė. Akivazidu, jog joms kurti ne tik lengva, bet ir lemta.
Gintarė Petruokaitė (11 kl.)
„Kūryba – vienas iš mano mėgstamiausių užsiėmimų. Ji išlaisvina vaizduotę ir padeda pasprukti nuo įkyrėjusios kasdienybės. Džiaugiuosi, kad kurdama galiu atskleisti save“, – sako Juozo Miltinio gimnazijos kūrėja Gintarė Petruokaitė.
Herojus?
Kas yra herojus?
Kuo jo laurai skiriasi nuo įkapių?
Jis bando aplenkti mirtį,
Nors ji yra ištikimiausia palydovė.
Jis mato žvaigždžių didingą šviesą,
Tačiau nakties tamsos neįžiūri.
Jam nerūpi smulkesni gyvenimai,
Kuriuos aukoja ant šlovės altoriaus.
Neapsigauk –
Herojaus lūpomis kalba melaginga tiesa.
Minčių menės
Kokia įdomi proto architektūra:
Kiek daug durų ir užkaborių ji turi.
Ir stalčių, kuriuose paslaptys slepiasi.
Ak, kaip visiems jas maga žinoti.
Bet kaip sudėtinga ištverti tiems,
Kurie mato pro savo iliuzijų rūką,
Kaip dreba proto rūmų kolonos,
Dūžta šviestuvai, byra tinkas nuo lubų.
Todėl dažnai jų minčių menės vienišos,
Todėl languose nedega net žvakės,
O galerijas ir labirintus papuošia
Didingos Pragaro ir beprotybės freskos.
Atsisveikinimas
Leidžiasi saulė, namus apgaubia šešėlių raudonis.
Tiesos pirštai pamažėl skandina melą vyne:
Jei jis neegzistuotų, dabar neskęstų ir nemaldautų,
Jei ji nemeluotų, dabar jos gilios akys neašarotų.
Raudonos lūpos suvirpa supratusios klaidą,
Pirštai groti negali – juos sukaustė priekaištas,
Sklindantis iš akių, anksčiau žvelgusių su meile…
Ir širdys dvi blaškos, tyliai duždamos į šipulius.
Jis pagaliau nusigręžia, pakyla ir palieka ją vieną,
Taip užverčia dabartį lyg skyrių neperskaitytos knygos.
Tik leidžiasi saulė, sielą apgaubia šešėlių raudonis,
Tik vyno taurė tuščia tarp lengvai virpančių pirštų.
Pasakyk
Žiemos melancholija
Aptraukia šerkšnu mano širdį.
Vieniša mėnesiena
Nepajėgia atsiųsti ramybės.
Žvaigždė deimantinė
Nustebus pažvelgia ir šaiposi.
Kodėl, pasakyk, negaliu
Nors kartą pabėgt nuo savęs?
Austėja Glušokaitė (12 kl.)
,,Kūryba tai nėra man saviraiškos būdas, tai yra mano asmeninio gyvenimo pagrindas. Nuolat galvoju, kas aš – kūrėja ar kūryba?“
Meluoji man
(daina)
Meluoji man,
aš elgiuosi taip pat.
Mokinai mane mylėt,
tai kodėl kalbi kitaip.
Man nuo šalčio šąla pirštai,
ir šešėliai slenka tyliai.
Ta geluonis žeidžia širdį,
druska byra nieks negirdi.
Priedainis. Tik dėl to,
ši naktis tokia ledinė.
Tik dėl to,
ši naktis ji nesibaigs.
Tik dėl to,
ši naktis tokia ledinė.
Tik dėl to,
geruoju nesibaigs.
Melavai man,
aš elgiausi taip pat
Tie vaikystės žaislai
išnyks nebyliai.
Kalbėk sau toliau,
tavo pasaulis griauna mano.
Einu vis toliau,
savo žodžiais statai sienas.
Priedainis. Tik dėl to,
ši naktis tokia ledinė.
Tik dėl to,
ši naktis ji nesibaigs.
Tik dėl to,
ši naktis tokia ledinė.
Tik dėl to,
geruoju nesibaigs.
Atvira buvai man,
aš elgiausi taip pat.
Šis ryšys dar nenutrūko,
tai kodėl mes tai priėjom.
Karaliai
Pavydžiu tiems karaliams,
kurie savo laiku sugebėjo
pripažinti sau ir kitiems
didžią galią, duotą kūrėjo.
Kai iš paveikslų jie žiūri,
jaučiu drąsą ir ryžtą.
Pamažu perimu būtį
išėjusių tų, kurie negrįžta.
Kodėl gi jie tokie tvirti,
užtikrinti ir nepalenkiami.
Paprastas atsakymas į tai,
pripažino sau, kad gali tai.
Ir nejučia realybėn grįžtu,
kur nepasitikėjimas vis tyko.
Nei savim, nei kitu,
smulkmenos problemomis virto.
Kiek drąsos įgautų žmonės,
jei patikėtų savimi.
Kiek meniškos kilmės
sielų slepiasi tamsumoj.
Bijo saulės ir lietaus,
vengia žodžio malonaus.
Kitas tikis, kad nebaus,
paskutinis, kad neteis.
Tarp šešėlių tų tamsių
aš ir vėl save regiu.
Kai drąsieji žvelgia iš paveikslų,
aš noriu būti tik tarp jų.
