Tradiciškai randasi jaunųjų kūrėjų, kurie nustebina. Lyriškumu, šmaikštumu, minties tėkme, netikėtumo elementais.
Mingailė Šliažaitė (9 kl.)
„Mingailė – nedrąsi pradedanti kūrėja, ji mano, kad „kuriantis žmogus yra laisvas žmogus“, todėl ką nors kurti reikėtų visiems. Gerai, kad mokytojai paskatina, tada ir įkvėpimas atsiranda…“
Snaigė
Nukrito man į delną
Balta, mažutė snaigė.
Kaip gaila, kad trumpai
Galiu ja pasidžiaugti –
Pavirto ji į mažą ašarą…
Ir jos jau nebėra.
Kur dingo visas grožis?..
O! Štai ir vėl įkrito man į delną!
Matas Vitkevičius (9 kl.)
„Minčių sukurti tekstą sau, ne pamokoje, nebuvo kilę, tačiau trumpus ketureilius kurti man patinka. Man smagiau kurti ir skaityti eiliuotus tekstus, nes juose dažniausiai būna ritmas. Tai man labiau suprantama, artima. Mano manymu, kuriantis žmogus yra apsiskaitęs, visada turintis ką pasakyti, plačių pažiūrų. Jauni kūrėjai turėtų rašyti, kurti eiliuotas pasakas, eilėraščius, kuriuose dominuotų pozityvas, mini apysakas apie išgyvenimus esamuoju laiku. Mokytojai turėtų skatinti mokinius kurti, rašyti, nes taip padeda atsiskleisti talentui, o gal tapti žmogaus pašaukimu.“
Pieštukas
Esu toks laibas aš vyrukas,
O jei trumpiau, tiesiog pieštukas.
Esu be galo iškalbus,
Baltam lape aš išdidus.
Kur mano išdidumas pasireiškia?
Tai klausimas, kuris kankina jus…
Kankina kartais ir mane,
Nors mintys liejas, bet, deja…
Ne viskas gimsta man tekstu,
Nes daug ko pats nesuprantu.
Pagalbos ranką visad man ištiesia
Trintukas, draugas nuostabus.
Kūryba mano gal menka,
Juk parašyti negana.
Trintukas visada šalia –
Ir greitai teksto nebėra…
Gabija Žygaitė (11 kl.)
„Esu Gabija Žygaitė (Hainne), kuriu nuo mažens. Mintys apie rašymą ateina netikėtai, dažniausiai pažvelgus pro mokyklos langą…“
Paslaptinga nakties melodija
Užmigo kaimas nakčiai tik atslinkus,
Suskambo varpas dienai pasibaigus.
Paskutinįsyk švelnią melodiją išgirdus
Jauna mergelė rinkt pradėjo dobilėlius.
Naktel‘ ilga pabuvo, vėjas audė
Senovin‘ skarą, kaip žila močiutė
Dabino pievas, priklupdam‘ vienuolė
Maldom gailavo, ašarėles tramdė.
Sutreško židiny aštri liepsna,
Pabudo dvasios su visa gamta,
Nuščiuvo gyvastys grioviuos,
Būtybės miško pakraščiuos.
Garsai lai liesis per laukus,
Puota lig ryto įsiūbuos.
Velniai po kaimą naktį šoks,
Kol saulužėlė dar miegos.
Per miegą kelsis iš kapų kariai.
Didinga muzika laukuos aidės,
Jiems vaidilutės naują skraistę ners
Po kojomis paklos, paties.
Rymos kalnai, kur didvyrių dvasybės,
Pušynai melsis jiems, giesmes giedos,
Ir tiems garsiems miškų karaliams
Ne savo kurtas, išgirstas dainas niūniuos.
Namuos spragsės Ugnis Šventoji židiny,
Altoriuos garbinama nuo senų laikų,
Nuščius gamta, vyraus migla tamsioji,
Migdys pasaulio grožį rūko pataluos.
Išauš ryts naujas, bus gamta, kvatos,
Šuoliuos žirgai auksiniai, sklis šviesa,
Juoksis gyventojai, išauš diena,
Ir pasibaigs tamsi nakties daina.
