Panevėžio prekybos ir paslaugų verslo mokyklos
floristikos specialybės dėstytoja Vida Čereškevičienė save laiko amžinai
nenurimstančiu, kažko naujo ieškančiu, širdyje jaunatvišką energiją jaučiančiu
žmogumi. Ji prisipažįsta neretai dar norinti paspardyti kamuolį ir karts nuo
karto mintyse pasitikslinanti, ar jai tikrai jau tiek metų. Nors vyriausiam
ponios Vidos sūnui 24-eri, ir ji netrukus galėtų kandidatuoti į močiutes,
moteris neslepia, jog jaustųsi keistai, jei dabar ją kas tuo vardu pašauktų.
Verda lyg vulkanas
Taip jau susiklostė aplinkybės, kad V.Čereškevičienę visada į priekį “stūmė” kiti žmonės. Tik paklausiusi jų pasiūlymų ir supratusi, kaip jos sugebėjimais pasitikima, panevėžietė ryždavosi keisti nusistovėjusį savo gyvenimą. Būtent tokiu būdu ji atsidūrė ir Panevėžio prekybos ir verslo paslaugų mokykloje, kur floristikos meno moksleivius moko jau penkerius metus. Be to, šiais metais dėstytoja įstojo mokytis į Kauno kolegijos Kraštotvarkos fakultetą, ketina įgyti želdinių dizainerio specialybę.
“Iš tikrųjų aš dar gerai nežinau, ar jau esu atradusi save. Mano vidus pastoviai verda lyg vulkanas. Noriu kurti, būti jauna ir nesu tikra, ar kada nors save sugebėsiu perprasti”, – išduoda, kaip šiuo metu jaučiasi, jaunimo modernaus meno konkurse “Išdykęs stilius” I vietą laimėjusios kolekcijos “Beržų sula” autorių Erikos Čiurikovos ir Monikos Vienažindytės mokytoja ir vadovė.
Užregistravo ekspromtu
Iš beržų šakelių surišti ir geltonais žiedais papuošti netradiciniai kolekcijos drabužiai gegužės pradžioje vykusioje jaunimo fiestoje pelnė ir žiuri komisijos, ir žiūrovų simpatijas. Trečius metus konkurse panorusioms dalyvauti floristikos specialybės moksleivėms tąkart dėstytoja tvirtino atidavusi gražiausią savo idėją ir džiaugusis, kad, merginoms nepatingėjus įdėti darbo, ji buvo įvertinta.
V.Čereškevičienė prisimena, jog prieš dvejus metus, kai ją kažkas paragino pasiūlyti savo studentėms dalyvauti “Išdykusiame stiliuje”, ji viena pati, nė nepaklaususi merginų, ar jos norės, nuėjo ir užregist-ravo jas, netgi pavadinimą ekspromtu būsimai kolekcijai sugalvojo – “Ant bangos”. Paskui teko merginoms įrodinėti, kad tai galbūt vienintelis jų šansas parodyti, ką šioje srityje sugeba, pasidžiaugti jaunatviškomis šėlionėmis. Kai už kolekciją jos autorės pelnė III vietą, troškimas ieškoti dar įdomesnių idėjų gimė savaime.
Uždraustų tekėti
Norą raginti jaunimą visada eiti į priekį, siekti kokios nors įdomios veiklos, mokslo, ponia Vida priima kaip savaime suprantamą dalyką: ji pati visada buvo veikli, aktyvi, išbandė ne vieną veiklos sritį – vaidino ir Palangos Juzę, ir Kalėdų Senį, turėjo daug kitokių vaidmenų, vesdavo renginius, piešė. Beje, kolekcijos “Beržų sula” pristatyme modeliu buvo ir jos šešiolikmetis sūnus Benas, kuriam irgi nesvetima įdomi veikla.
“Kai mane vaikystėje pastebėjo, kad moku piešti, pirmiausia buvau pakviesta dalyvauti piešinių ant asfalto konkurse. Paskui lankiau ir baigiau Panevėžio dailės mokyklą, įstojau studijuoti drabužių modeliavimo tuomečiame St. Žuko taikomosios dailės technikume Kaune. Įsivaizdavau, kad galiu derinti ir mokslus, ir šeimą, todėl, sulaukusi 19 metų, ištekėjau. Gimė sūnus ir gyvenimas padiktavo savo: reikėjo rūpintis šeima, būstu, tad neliko laiko mėgstamai veiklai”, – pasakoja ponia Vida.
Pašnekovė juokauja, jog savo studentėms dabar ji mėgstanti sakyti: jei jai kas nors suteiktų teisę leisti įstatymus, pirmiausia išleistų tokį, kuris uždraustų merginoms iki 25 metų tekėti. Ta mintis V.Čereškevičienei gimė iš patirties. “Kai save reikia dalinti, nebegali būti tuo, kuo nori”, – įsitikinusi moteris.
Trukdė nepasitikėjimas
Baigusi technikumą ir bijodama prarasti jauno specialisto statusą, floristikos dėstytoja 12 metų dirbo UAB “Grauduva” juostų apipavidalintoja – įgyta drabužių modeliuotojos specialybė, kurią iš pradžių buvo galima pritaikyti tik siuvykloje, pasirodė ne tokia jau patraukli, kaip ją įsivaizdavo esant. Paskui pabodusį darbą “Grauduvoje” kažkas iš pažįstamų paragino keisti į gėlių pardavėjos darbą privačioje gėlių parduotuvėje. Kadangi juostų apipavidalintojos pareigos, kaip prisimena pašnekovė, buvo ne tai, ko jai norėjosi, bet keisti jį trukdė baimė ir nepasitikėjimas savimi, reikėjo, jog iš tikrųjų kažkas tvirtai pastūmėtų į priekį, įtikindamas, jog naujoje vietoje dirbti tikrai seksis.
Taip, anot panevėžietės, ne kartą buvo: iš pradžių lydėjo baimė, jog nepasiseks, o paskui paprastai viskas gerai susiklostydavo. “Gaudavosi taip, kad aš, lyg ir bijodama nuvilti tuos, kurie už mane garantuoja ir neleidžia abejoti savimi, imdavau labai stengtis ir man pavykdavo”, – stebisi gyvenimo dėsningumu Prekybos ir verslo paslaugų mokyklos dėstytoja. Moteris iki šiol atsimena, kaip gėlių parduotuvės savininkė padavė pirmą kartą jai į rankas brangų augalą ir liepė iš jo sukomponuoti puokštę. Išsigandusi, jog gali nesugebėti, nutrumpinti augalą ne tiek, kiek reikia, ji pasiteiravo, kas bus, jei taip atsitiks. Išgirdus atsakymą, jog teks už augalą sumokėti, teko žūtbūt pasistengti, kad viskas išeitų kaip reikiant.
Kur veža, ten važiuoja
Neką mažiau įsimintinas V.Čereškevičienei buvo ir perėjimas į dabartinę darbovietę. Iš pažįstamos išgirdusi, jog mokykloje įkuriama floristų specialybė ir ieškoma floristikos dėstytojos, ji nedrąsiai sako pabandžiusi nueiti į pokalbį. Po jo, matydama, kad į šią vietą pretenduoja daugiau kaip 10 moterų, visiškai nesitikėjo būti priimta ir, grįžusi namo, iš karto ėmėsi remonto darbų, kad apie tai negalvotų. Užtat sulaukus skambučio ir pakvietimo dirbti, panevėžietei buvo lengvas šokas. Tuo labiau kai sužinojo, kad teks ne tik praktinių įgūdžių moksleives mokyti, bet ir floristinio dizaino teorijos pagrindus aiškinti. “Bet, kaip aš sakau, kur autobusas vežė, ten važiavau. Buvo daug bemiegių naktų, tačiau savo pasiekiau. Manau, jei žmogus turi nedaug, jis privalo surinkti, kas pabarstyta, sumindyta ir tuo pasinaudoti. Taip ir aš pasinaudojau galimybe tobulėti”, – teigia ponia Vida.
Dėstytoja džiaugiasi, jog su savo studentėmis jai lyg ir neblogai sekasi rasti bendrą kalbą: ji joms padeda ir moko ne tik floristikos mokslo, bet ir puošti vitrinas, kavinių interjerą, stalus pagal užsakymą. Itin dėstytojai malonu, kai iš jau baigusiųjų mokslus sulaukia sveikinimų ar malonių žodžių susitikus ar joms paskambinus. Kadangi pati augina du sūnus, merginas dėstytoja tvirtina mylinti nelyginant dukras: joms stengiasi atiduoti tai, ko neturi galimybės pasiūlyti savo šeimoje.
Prasta verslininkė
Teptuką rankoje V.Čereškevičienė tvirtina laikiusi jau senokai. Kadaise ji dar prisimena bandžiusi kurti žaislus, megzti, bet laiko tam daug sako neturėjusi. Buvo ir idėja kurti su vestuvėmis susijusį verslą, tačiau moteris nusprendė, jog ji – prasta verslininkė. Iš tokio noro liko tik smagus prisiminimas, kaip šukavo kelias nuotakas, darė puokštes ta proga.
“Iš tikrųjų nežinau, iš kur pas mane turimi sugebėjimai atsirado. Greičiausiai tai duota žmogui iš vidaus. Gana dažnai dalinuosi su savimi mintimis ir kartais apima baimė, jog galiu pasenti vidumi ar prarasti fizinę jėgą. Tiesa, pažįstami įsitikinę, kad neprapulčiau bet kokioje situacijoje”, – tvirtina energija trykštanti keturiasdešimtmetė.
Angelė Valentinavičienė
tel. 511223, angele@sekunde.com
S.Kašino nuotr. Floristikos dėstytoja gėlių meno paslapčių Prekybos ir paslaugų verslo mokyklos moksleives moko jau penkerius metus.
