Gydytojas kelionę baigė įvykių sūkuryje

Panevėžyje žinomo epidemiologo, kardelių selekcininko, aistringo keliautojo, tikro erudito Alfonso Žobako kelionė baigėsi.

Dar praėjusią savaitę šis šviesuolis su „Sekundės“ žurnalistais dalijosi įspūdžiais, parvežtais Vokietijoje gyvenančio sūnaus šeimos, o jau sekmadienį jo artimųjų skambutis atnešė slegiančią žinią. Po sunkios ligos 83–ejų A. Žobako gyvybė užgeso. Apie ligą ponas Alfonsas stengdavosi kalbėti kuo mažiau. Net ir sirgdamas jis gyveno pasaulio įvykių sūkuryje, paskambinęs į redakciją diskutuodavo aktualiomis temomis, „Sekundės“ skaitytojai skaitydavo jo komentarus – įžvalgius, aštrius, racionalius, paremtus gausybe surinktų faktų.

Iki paskutinės gyvenimo minutės A. Žobakas išliko toks, kokiu jį pažinojo ištisos panevėžiečių kartos – akylas, iškalbingas, teisingas, be galo plataus akiračio, su puikiu humoro jausmu.

Su juo dirbusiam Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Panevėžio departamento direktoriui Eugenijui Vilčinskui labiausiai įstrigęs A. Žobako imlumas žinioms.

„Imlumas žinioms, noras kažką keisti, tobulinti, siekti aukštesnio tikslo, ne vien vietinio, bet šiek tiek globalesnio, platesnio. Toks jis liko atmintyje“, – sako E. Vilčinskas.

Anot jo, kolega buvo imlus reformoms, teikdavo pasiūlymus, labai domėjosi įvykiais Lietuvoje ir pasaulyje. Negana to, jis buvo imlus technologijoms – NVSC Panevėžio departamento bene vienas pirmųjų perprato kompiuterį. Šiai įstaigai A. Žobakas vadovavo nuo septintojo dešimtmečio pradžios. Pasak E. Vilčinsko, ilgametis vadovavimas ne vienam uždeda savotišką antspaudą, tačiau gydytojas tokiu netapo.

Kelrodis kolegoms

A. Žobakas skaitydavo ir domėdavosi daugiau nei jam priklausydavo pagal pareigas, aktyviai dalyvavo ir teisės aktų kūrime, dirbo įvairiose darbo grupėse ir pan.

„Alfonsą atsiminsiu kaip labai kompetentingą, turėjusį argumentuotą ir faktais paremtą nuomonę, kurią mokėjo ramiai reikšti nei per daug brukdamas, nei vyniodamas į vatą. Jis buvo reikšmingas visuomenės sveikatos sistemos kūrėjas Lietuvoje, bet kūrėjas – praktikas“, – sako Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro direktorius profesorius Saulius Čaplinskas.

Jo teigimu, A. Žobakas nuolat domėjosi plačiau, mokėjo užsienio kalbų. Jam net pasitraukus iš aktyvios darbinės veiklos, tebebuvo įdomi profesinė sritis ir nuolat palaikęs ryšius su kolegomis: susirašinėjo, keitėsi nuomonėmis apie pandemiją, jos valdymą.

„Jis mėgdavo man atsiųsti kažką įdomesnio radęs iš užsienio, klausdavo nuomonės. Kai kažką parašydavo į „Sekundę“, atsiųsdavo prašydamas pakomentuoti, kaip man atrodo, kaip aš vertinu vieną ar kitą jo įžvalgą“, – pasakoja S. Čaplinskas.

Paskutinį kartą jiedu susirašė sausio 1 dieną.

„Tokio žmogaus labai truks. Ne tiek daug žmonių, kurių darbinė veikla būtų tokia kryptinga, aiški“, – pastebi prof. S. Čaplinskas.

Anot jo, jei ir pasitraukęs į pensiją žmogus toliau taip aktyviai domisi savo sritimi, tai parodo, kad darbas jam buvo ne tik profesija, bet ir gyvenimo prasmė.

Varomoji jėga

A. Žobako pomėgiai atskleidžia plačią jo asmenybę.

Epidemiologas ne vieną dešimtmetį Lietuvoje žinomas ir kaip kardelių selekcininkas.

Panevėžietis selekcininkas Algirdas Gražys atsidūsta: tai buvo nuostabus žmogus, nuostabus draugas.
„Labai paprastas, nuoširdus. Taip liūdna, kad išėjo“, – kalbėdamas susijaudina ilgametis draugas.

Pasak A. Gražio, jo bičiulis išvedė virš 150 naujų veislių, kurių nemaža dalis registruota tarptautiniame registre JAV. Su kardelių įvairove A. Žobakas stengėsi supažindinti ir panevėžiečius.

Jo iniciatyva pirmosios kardelių parodos pradėtos rengti J. Masiulio knygyne, gydytojui dar dirbant Panevėžio visuomenės sveikatos centre. Vos pražydus naujoms veislėms, selekcininkas į knygyną atnešdavęs naujų kardelių – keisdavęs gėles kone visą vasarą. Vėliau A. Žobakas buvo pagrindinis kardelių parodų, tapusių net ir tarptautinėmis, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje organizatorius. Pasak A. Gražio, jo draugas sukviesdavo visus selekcininkus į Panevėžį. Net ir pernai, jau neturėdamas daug sveikatos, vis tiek organizavo parodą.

„A. Žobakas – Panevėžiui daug nusipelnęs žmogus. Jis buvo pagrindinis organizatorius: visiems paskambindavo, visus sukviesdavo, bendravo su Lietuvos, Latvijos selekcininkais. Abejoju, ar jam išėjus bebus tokios parodos. Jis buvo jų varomoji jėga“, – sako A. Gražys.

Pasak jo, nors A. Žobakas buvo žymus selekcininkas, tačiau dirbo tyliai, ramiai, išliko kuklus.

„Kai bibliotekoje organizuodavo parodas, savo kardelius visą laiką nustumdavo į šoną, pastatydavo pačiame gale. Jis stengdavosi kitus selekcininkus parodyti. Kuklus žmogelis, bet dirbo didelius darbus“, – kalba A. Gražys.

Įkvėpimas kitiems

G. Petkevičaitės–Bitės bibliotekos kultūrinės veiklos organizatorė, poetė Elvyra Pažemeckaitė pamena, kad jo organizuotos kardelių parodos būdavo didelė grožio šventė. Biblioteka jų metu tarsi pražysdavo.

„Kai žvelgdavau į žiedus, man visada atrodė, kad kardeliai kaip eilėraščiai. Tiek veikdavo tos spalvos“, – pamena poetė.

Anot jos, šios A. Žobako organizuojamos parodos buvo įkvėpimo šaltinis ne vien sodininkams, gėlininkams, gėlių mylėtojams, bet ir meno žmonėms.

„Labai didelis įkvėpimo šaltinis tie žiedai. Mane ištikdavo eilėraščiai: esu parašiusi eilėraščių, žiūrėdama į tuos gėles parodoje. Žiedai yra mūsų gyvenimai, mūsų augimas, žydėjimas, paskui ateina nužydėjimas. Sunku, kad toks žmogus nužydi kaip jo žiedai. A. Žobakas buvo gydytojas ir kartu menininkas. Tokie žmonės nesikartoja“, – kalbėjo E. Pažemeckaitė.