Tomas Jakimavičius – vienintelis mūsų miesto socialinis darbuotojas, bendruomeniniuose globos namuose dirbantis su vaikais.
Jau kuris laikas tėvų globos netekę vaikai gyvena namuose, iš tiesų panašiuose į tikrus namus: paprastų daugiabučių standartiniuose butuose. Viename tokių ir dirba 26-erių Tomas, kurio rūpesčiui patikėti du paaugliai vaikinai, trys jų bendraamžės mergaitės ir dar jūrų kiaulytė Mia.
„Esu dėkingas savo tėvams ūkininkams, kurie mokė mane pirmiau, nei apsirūpinsiu pats, pagelbėti kitiems, silpnesniems, kuriems galiu padėti ir kuriems reikia mano pagalbos.
„Džiaugiuosi, kad atjautos, užuojautos kitam, rūpestingumo ir supratimo tėvai mane tikrai išmokė – todėl aš esu čia“, – sako Tomas.
Jo teigimu, paaugliai, kuriems nelemta gyventi savoje šeimoje, ir yra tie silpnieji (nors šito niekada neparodys), reikalingi ne tik kad kas nors nukreiptų juos tinkamu keliu, bet dar ir vestų.
Nors skaičiuojant metais, gyvenimiškosios patirties turi ne kažkiek, T. Jakimavičius jaučiasi galintis būti vaikams tokiu autoritetu – ir būtent dėl savo jaunystės.
Pasirinko trečią variantą
Kilęs iš Biržų krašto, Tomas užaugo Panevėžio kaimynystėje, Vabalninke. Kiek save pamena, visada norėjo būti policininku – kad galėtų padėti kitiems, gelbėti patekusiuosius į pavojus.
Paskui, jau gerokai ūgtelėjęs, pradėjo galvoti apie aktorystę. Juolab kad ir namiškiai, ir aplinkiniai vertino jo humoro jausmą, mokėjimą improvizuoti, o toks palaikymas bylojo, kad galbūt visai gerai jaustųsi scenoje. Su malonumu Tomas mena atvejį, kai jam vieno televizijos serialo kūrėjai buvo pasiūlę suvaidinti narkotikų platintoją. Ir ką gi – suvaidino: jį filmavo, filmas buvo transliuojamas per televiziją.
Bet aktoriumi T. Jakimavičius netapo, kaip netapo ir policininku. Vabalninke baigęs gimnaziją, pasirinko socialinio darbuotojo studijas Panevėžio kolegijoje.
Jaunas vyras svarsto, kad nuo savo pradinių svajonių labai ir nenuklydo. Teisėsaugos pareigūnui reikalinga greita reakcija, gebėjimas veikti, aktoriui – kūrybingumas ir taip pat mokėjimas išsisukti pakliuvus į pačias įvairiausias situacijas. Taigi viskas tas pat, kas labai praverčia dirbant socialinį darbą, ypač – rūpinantis paaugliais.
Mokyti ne žodžiais, o pavyzdžiu
Kaip bendruomeninių vaikų globos namų socialinis darbuotojas, T. Jakimavičius neslepia susiduriantis su požiūriu, jog dirbti su vaikais, rūpintis jais – labiau moterų sritis. Bet tokie stereotipai, sako, paprastai ateina iš šalies: savo vadovybės, kolegų jaunas vyras jaučiasi itin vertinamas, žino esantis reikalingas ir globotiniams.
Tomas mano, kad užtikrinti vaikams saugumą ir gerovę, palydėti juos į gyvenimą, pamokyti įveikti pakeliui kylančius sunkumus – itin vyriškas darbas.
„Augau šeimoje, kur darbai nebuvo skirstomi į vyriškus ir moteriškus, – prisimena. – Tvarkėmės, indus, grindis plaudavom, valgį gamindavom ir mes abu su vyresniuoju broliu. Žinojom, kad namie, o ir visame ūkyje privalo būti tvarkinga ir švaru.“
Vienodai noriai ir smagiai vaikinai dirbo ir su tėvų ūkio technika, išmanė ją. Dabar Tomo brolis dirba Panevėžyje gamykloje. O Tomas, kaip nuo vaikystės pratęs, nemato problemos drauge su ugdytiniais grindis ar indus išplauti, kartu valgį gaminti. Juokiasi, kad kolegės jį už tai ypač pagiria, o ir pats jaučiasi rodantis gerą pavyzdį paaugliams, veiksmingesnį už žodžius ir pamokymus.
Išnaudoja kiekvieną akimirką
Namuose T. Jakimavičius buities darbais dalijasi su žmona Rūta. Jiedu jaunavedžiai, susituokę prieš porą mėnesių.
Tomo žmona – žemaitė, augusi Žemaitijos sostinėje Telšiuose, o mokytis atvykusi į Panevėžio kolegiją. Dabar ji miesto greitosios pagalbos stoties darbuotoja.
Abu sutuoktiniai dirba slankiuoju grafiku, dažnokai ir vienam, ir kitam tenka namuose nebūti ir savaitgaliais – Rūta darbe praleidžia net po parą, – tad laiko kartu daug ir nelieka. Tad kai pasitaiko galimybė, stengiasi ištrūkti į gamtą, lanko gražiausias Lietuvos vietas, važiuoja į vieno ir kito tėviškes, o nuvažiavę dažnai kepa šašlykus. Jie – mėgstamiausias Tomo valgis.
Jaunas vyras stebisi girdėdamas kitus sakant, kad savam krašte nėra ko pamatyti. Jam Lietuva – labai graži, įdomi šalis, po kurią keliauja dažnai, o kelionėse pasisemia neišdildomų įspūdžių.
Meilę savo šaliai T. Jakimavičius stengiasi perteikti ir ugdytiniams.
Įdomiausia sritis – vaikai
„Tėvų pamokytas, koks turiu būti, aš, dar paauglys, pamenu, stabdydavau Vabalninko močiutes, nešančias nešulius, prašydavau leisti joms pagelbėti. Man tai buvo tikrai malonu“, – pasakoja Tomas, dabar savo gebėjimus, žinias, išmonę atiduodantis vaikams, su kuriais dirba. Sako, kad dirbdamas su paaugliais jaučiasi amžiumi ne ką vyresnis už juos, nors jame ir nebelikę maišto, protestų, noro nerti stačia galva nežinomybėn. Užtat dabar jauniesiems bičiuliams turi ką patarti, geba paprotinti juos.
T. Jakimavičius neslepia, kad darbas su paaugliais nėra lengvas. Bet kad įdomus – tai tikrai.
„Įdomu matyti, kaip jie auga, bręsta, keičiasi, kaip po truputį tampa suaugusiaisiais“, – teigia socialinis darbuotojas.
Paklaustas, ar šie su juo, o ne su tėvais augantys vaikai skiriasi nuo tų, kurie gyvena savo šeimose, Tomas prisipažįsta nelabai galintis lyginti – dirbti su antraisiais jam neteko. Tačiau vaikai, su kuriais dirba, jam atrodo gana puikūs, nekeliantys daug rūpesčių.
„Bet vaikai, ypač paaugliai, dažnai vienokie būna namuose, kitokie gatvėje, mokykloje, bendraamžių būryje, – supranta Tomas. – Tad nors būdami su manimi, mūsų namuose, paaugliai ramūs ir puikūs, iš mokyklų būta ir kitokių atgarsių, yra tekę eiti aiškintis dėl jų elgesio…“
Skirtingos patirtys
Bendruomeniniuose vaikų globos namuose T. Jakimavičius dar neilgai, gerą pusmetį. Studijuodamas socialinio darbuotojo mokslus, sako praktikavęsis įvairiose įstaigose, dirbęs su neįgaliaisiais, senukais, vaikais. Bet darbas su vaikais jam patikęs visų labiausiai, kaip tik apie tokį svajojęs.
Tomas yra dirbęs socialiniu darbuotoju su vaikų teisių specialistų akiratin patenkančiomis šeimomis, teko jam pabūti ir prekybos centro apsaugininku, metus uždarbiauti Švedijoje kuopiant parduodamus namus. Lygindamas visas išbandytas veiklas, T. Jakimavičius prisipažįsta, jog ypač sunki buvo patirtis su tomis šeimomis, kur tėvai neturėjo motyvacijos. Tuomet imdavo rodytis, kad ir jo paties įdėtos pastangos, nelengvas darbas bandant padėti šeimai eina šuniui ant uodegos.
„Dirbdamas su šeimomis, kurioms reikėjo padėti, patyriau, kaip tos šeimos, o ir nemaža visuomenės dalis, prastai atsiliepia apie socialinius darbuotojus. Girdėdavau, kad mes, socialiniai darbuotojai, esą tik ir laukiame, kada galėsime atimti vaikus, o ir tikrųjų vaikai iš šeimų paimami kraštutiniais atvejais, kai jiems gyventi su tėvais tikrai nesaugu“, – sako T. Jakimavičius.
Uždarbiauti užsienyje, vyro teigimu, tikrai nebuvo blogai. Darbas – nesunkus, netgi nelabai varginantis. Tačiau monotoniškas ir nekūrybingas.
Pavargęs nuo monotonijos, Tomas sako supratęs, kaip pasiilgo ir Lietuvos, ir socialinio darbo: „Norėjosi ne kuopti namus ar tvarkyti švedų namų aplinką, o daryti tai, ką esu išmokęs.“
Vaikai jaučia viską
Į klausimą, kokių savybių labiausiai reikia socialiniam darbuotojui, T. Jakimavičius atsako vienu žodžiu: empatijos. Turi nuoširdžiai rūpėti tas asmuo, kuriam teiki pagalbą.
Anot Tomo, vaikai ypač jaučia, ar jie tikrai rūpi, ar yra svarbūs, ar su jais būnama tik dėl to, kad tokia socialinio darbuotojo pareiga.
„Jei matys, kad nėra svarbūs, vaikai neis guostis, nepasakos savų paslapčių, neklaus patarimų, neprašys pagalbos. O manęs viso to paprašo. Pasikalbam su paaugliais ir apie madas, apie sportą, apie dienos įvykius“, – pasakoja Tomas.
Tik prašomas padėti ruošti pamokas jaunas vyras nubrėžia griežtą ribą: ką ir kaip daryti, paaiškins, bet niekada už vaikus jiems skirtų užduočių neatliks.
Berniukams paaugliams imponuoja, kad jų globėjas – krepšinio aistruolis. Tomas mena, kaip jam, atvažiavusiam iš Vabalninko į Panevėžį, miestas pasirodė ne tik kad nemažas, bet ir su daug pramogų. Tad čia apsigyvenęs nepraleisdavo progos lankytis kino teatruose, koncertuose, tačiau pati mėgstamiausia pramoga buvo krepšinio varžybos.
Tomui smagu, kad jo ugdytiniai sportą irgi pamėgę, lanko treniruotes – tą daryti jis ypač juos skatina. Žiūrėti filmų dabar irgi dažniausiai eina drauge su jais.
Nesėkmės tik užgrūdino
„Man tikrai svarbu, kad vaikai, su kuriais dirbu, išaugtų jaučiantys atsakomybę už savo poelgius, kad jie jaustų ir atsakomybę kitiems, kad būtų geri žmonės, kad vertintų kitų darbą“, – dėsto Tomas.
Bet dar svarbu, sako, kad vaikai nejaustų nuoskaudos ir nepyktų ant savo tėvų už tai, kad kartu jiems netenka gyventi.
T. Jakimavičiaus teigimu, taip jau susiklostė, kad ne vieno šių vaikų tėvai yra tapę savotiškais aplinkybių vergais ir dėl to nepajėgia tinkamai pasirūpinti savo atžalomis. Tad vietoje jų šį darbą perėmė valstybė. Vaikų saugumui, jų labui, gerovei.
Dirbdamas su vaikų teisių specialistų akiratin patekusiomis šeimomis Tomas sako prisižiūrėjęs nemažai svetimo vargo. Susidūręs su atsainiu, vienadieniu žmonių požiūriu į gyvenimą. Bet visa tai jo nė kiek neišgąsdino ir tikrai neatėmė noro tęsti. Niekada net į galvą neatėjo baisėtis varganomis buities sąlygomis – svarbu buvo kuo skubiau žmonėms padėti, traukti juos iš skurdo.
Gražų, švarų, patogų gyvenimą ypač norėjosi suteikti vaikams.
Tam tekdavo visų pirma ieškoti galinčių padėti specialistų, paskui registruoti ir lydėti pas juos, ir visiems drauge stengtis stiprinti šeimos ryšius. Skatinti atsakomybę vienų už kitus, motyvuoti tėvus geresniam gyvenimui.
Pavykdavo ne visada, ir T. Jakimavičius to neslepia. Jei taip lengvai pavyktų, sako, nebebūtų nei bendruomeninių, nei jokių kitokių vaikų globos namų.
Kad ateitį pasitiktų drąsiai
Tomą labai džiugina faktas, kad jo globojami vaikai sugeba išlikti optimistai, pasaulis jiems atrodo gražus ir svetingas.
„Tai ir aš semiuosi iš tų vaikų optimizmo, – šypsosi. – Tikiu, kad ir tuo atveju, jei būčiau gerokai vyresnis, dirbdamas su vaikais vis viena jausčiausi jaunas.“
T. Jakimavičius dažnai prisimena sentencija tapusį posakį „Kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius“. Bet, anot jo, šie žodžiai tinka tik suaugusiųjų pasaulyje. Vaikai, patyrę skriaudų, patyčių, atstūmimą, stipresni tikrai netampa. Jie užsidaro savyje, jaučiasi įsprausti į kampą, o kas skaudžiausia – tokiems vaikams ima atrodyti, kad visa visuomenė nusiteikusi prieš juos.
„Todėl mes su vaikais dažnai kalbame apie patyčias, – sako Tomas. – Jei matau liūdintį ar bent jau tylintį vaiką, stengiuosi jį prakalbti, teiraujuosi, kaip sekasi, ar ko nenutiko.“
Patyčios, deja, yra gyvenimo realybė. Ir tai labai skaudu, patikina T. Jakimavičius, jau susidūręs su tuo darbe – ėjęs aiškintis į mokyklą dėl menkinamo paauglio.
Ginti vaiką, jo savivertę, pasitikėjimą savimi svarbu, anot Tomo, dar ir dėl to, kad, patyręs nesėkmių, patyčių, jis negalvotų, kad nesėkmės ir patyčios lydės visuomet. Neapginti vaikai užaugę patys gali tapti agresoriais, pagiežingais, smurtautojais.
Kokį 26-erių socialinis darbuotojas mato ateityje patį save? Bent dabar T. Jakimavičiui atrodo, kad ir po dešimties, ir dar po daugiau metų jis vis dar dirbs su vaikais. Bent jau nori šito. Bus vyresnis, turės daugiau patirties, sukaups išminties, kurią perduos jaunimui.
„Vaikai yra tie, kuriems gyvenimas prieš akis, – sako Tomas. – Tad man norisi lydėti juos į gyvenimą, parodyti jį gražų, įdomų, spalvingą. Norisi, kad ateitį vaikai pasitiktų drąsiai.“
