Prieš trejus metus laimėjęs žaliąją kortą ir jau
pusantrų metų gyvenantis Amerikoje buvęs “Sekundės” sporto korespondentas
Dainius Ruževičius neslėpė: daugelio svajonių šalis spindi tik iš tolo. JAV
slypi neįtikėtinos galimybės: aukštai pakilus po akimirkos lengva kristi
bedugnėn. Greitas gyvenimo tempas ir pinigai – Amerikos “vizitinė kortelė”. Ne
vienas lietuvis už dolerį ryžtasi paaukoti tai, kas tėvynėje brangiausia.
Svajonės kaina – fiktyvios vedybos
D.Ruževičius neslėpė: ne vienas laimėjęs žaliąją kortą rizikuoja iš jos pasipelnyti. 10-12 tūkst. litų – tiek mokama už fiktyvias vedybas su turinčiuoju laimingą bilietą į svajonių šalį. Vienas kito nė nepažįstančių sutuoktinių keliai išsiskiria vos kirtus sieną. Tačiau, pasak Dainiaus, pareigūnams tokias “šeimas” perprasti nėra sunku. Pakanka sutuoktiniams atskirai užduoti elementarius klausimus – kaip miega žmona, kokios spalvos akvariumas namuose, kad paaiškėtų, kad santuoka įregistruota už pinigus. Ingridai ir Dainiui Ruževičiams tokių patikrinimų neteko patirti – jų dokumentai buvo nepriekaištingi, be to, kelius panevėžiečiams lengvai atvėrė darbo garantas – įrodymas, jog nuvažiavę turės kur gyventi ir dirbti. Dainius ir Ingrida, net ir turėdami žaliąją kortą, į svajonių šalį nevažiavo aklai – porą pasitiko ir priglaudė Amerikoje gyvenantys giminaičiai.
“Sunki buvo pradžia”, – neslėpė Dainius. Į svajonių šalį kartu su Ruževičiais išvyko dar viena panevėžiečių pora. “Kurį laiką gyvenome kartu. Iš pradžių buvo viena mašina keturiems, o be automobilio ten – kaip be rankų: esi bejėgis. Pirmosios įsidarbino moterys, mes jas vežiodavome į darbą: kol vieną nuveži, sugaišti valandą, grįždamas dar į kamštį patenki, paskui kitą veži”, – pasakojo žurnalistas. Tiesa, panevėžietis liko sužavėtas amerikiečių vairuotojų tolerancijos ir kultūros gatvėse. Anot jo, niekam nė nekyla mintis viršyti leistiną greitį, tesiekiantį 45 km/val. Sukantiesiems iš šalutinės gatvės netenka kantriai laukti, kada pagaliau turės progą išvažiuoti – vairuotojai geranoriškai sustoja jų praleisti. “Visi rankas kelia vieni kitiems dėkodami. Amerikoje aukštesnis vairavimo lygis”, – tvirtino D.Ruževičius. Policija, pasak jo, taip pat be reikalo nestabdo važiuojančiųjų. Uniformuotų pareigūnų signalas sustoti reiškia, kad nuo baudos jau nebeišsisuksi: papirkinėjimas, taip įaugęs į lietuvių sąmonę, Amerikoje – visiškai nesuvokiamas reiškinys: už kyšio davimą gresia antrankiai.
Žavi tolerancija
Nuvykus į Ameriką lietuviškas vairuotojo pažymėjimas galioja tris mėnesius. Paskui būtina laikyti vairavimo egzaminą. Anot Dainiaus, JAV, palyginti su mūsų, teorijos ir praktinio vairavimo egzaminai tiesiog juokingi. “Atėjęs laikyti egzaminą po dviejų valandų jau laikai rankose teises”, – pasakojo D.Ruževičius. Net medicinos komisija apsiriboja akių patikrinimu ir pasiteiravimu, ar nelaimės atveju vairuotojas dovanos organus. Testą, panevėžiečio manymu, išlaikytų net ir nemokantis eismo taisyklių: iš dvidešimties pateiktų klausimų galima padaryti net septynias klaidas. Praktinis važiavimas apsiriboja nedidelės teritorijos apvažiavimu 30 km/val. greičiu.
Tačiau, pasak Dainiaus, po tokių egzaminų išvažiavus į greitkelį, kur keturios juostos į vieną pusę, eismas intensyvus ir didelis greitis, ne vieną pradedantįjį apima siaubas. “Nors Lietuvoje griežčiau “laužia”, daugiau išmoko, tačiau vairavimo kultūros nėra”, – nepagailėjo kritikos mūsų vairuotojams pašnekovas. Jo teigimu, amerikiečiai tolerancija pasižymi ne tik kelyje. “Nesvarbu, jaunas, senas ar mažas – visi vieni kitiems šypsosi, teiraujasi, kaip sekasi. Posakis “how are you” – amerikiečiams įprasta frazė. Ir pats įpratau prie tokios kultūros”, – pasakojo panevėžietis. Be to, amerikiečiai gatvėse jaučiasi ypač saugūs – net automobiliai paliekami nerakinti. Anot D.Ruževičiaus, baudos už viešosios tvarkos pažeidimus griežtos ir nuolaidų čia tikėtis beviltiška.
Tamsioji pusė slepiama
Kita Amerikos pusė – juodaodžių kvartalai. Juodaodžiai turi dar didesnes socialines garantijas nei baltieji. “Iš senų lūšnų keliasi į naujus namus, nes valstybė negali nepatenkinti jų reikalavimų dėl gyvenamojo ploto. Tačiau ir naujus būstus padaro netvarkingus”, – pasakojo apie tamsiąją svajonių šalies pusę Dainius. Narkotikai, ginklai, prostitucija – juodųjų rajonų “vizitinė kortelė”. Tokiose vietose išvysti baltąjį – didelė retenybė. Ir nors nusikalstama veikla čia tapusi kasdienybe, tačiau Amerikos žiniasklaida apie tai viešai nekalba. JAV šia prasme artima Tarybų Sąjungai. “Amerikiečiai neparodo savo šalies tamsiųjų pusių. Gal todėl, kad žmonės to nemato, ir patys nėra agresyvūs. Laikraščiuose straipsniai apie gražius dalykus, nuotraukose visi šypsosi. Netgi pranešimai apie katastrofas tėra trumpos žinutės”, – pasakojo Dainius.
Pasak D.Ruževičiaus, nesvarbu, kas tu esi savo šalyje – bedarbis ar užimantis aukštas pareigas, Amerikoje visi tampa lygūs. “Dažnai lietuviai taip ir “nusvyla” – parduoda turtus ir tikisi, kad čia dirbę “baltą” darbą nuvažiavę į Ameriką gaus tokį pat. JAV visus sulygina ir darbų pasirinkimas pakankamai ribotas. Nors iš pradžių daug kas spyriojasi: nedirbsiu statybose, nevairuosiu “furos”. Tačiau vis dėlto tenka, vyrams tai – pagrindiniai darbai. Moterims – senelių, vaikų priežiūra, biurų, namų valymas”, – apie emigrantų laukiantį pragyvenimo šaltinį pasakojo Dainius. Pasak jo, amerikietiškuose laikraščiuose nieko nestebina skelbimai: merginos su dviem aukštaisiais, gerai mokančios anglų kalbą, vairuojančios mašiną ieško tvarkymo darbų. JAV nuovargį po alinamo, nekvalifikuoto keliolika valandų trunkančio darbo, namų ilgesį kompensuoja doleris. “Žmonės prie visko pripranta. Nors darbo problemų nėra – laisvai gali iš vieno eiti į kitą, tačiau tie darbai vienodai sunkūs ir niekuo nesiskiria”, – lengvo uždarbio svajonių šalyje besitikinčiuosius perspėjo D.Ruževičius.
Klimpsta į pelkę
Čikagoje, ne veltui vadinamoje antrąją lietuvių tėvyne, emigrantų iš Lietuvos priskaičiuojama apie 300 000 (visoje Amerikoje, ambasados duomenimis, – 500 000). Už darbo valandą, pasak Dainiaus, mažiausiai moka 8 dolerius. Atlyginimas kas savaitę sumokamas čekiais, kurie išgryninami banke. Darbdavio ir darbuotojo nesaisto jokios sutartys, todėl nusprendus pakeisti darbą pakanka apie tai pranešti ir jau kitą dieną esi laisvas. Mokesčiai išskaičiuojami metų gale – tuomet tenka sumokėti 24 proc. to, kas per metus uždirbta.
Taigi, rodos, didelės uždirbtos sumos atskaičius mokesčius ištirpsta. Mokesčių vengimas JAV laikomas vienu didžiausių nusikaltimų. “Nori gyventi toliau – privalai mokėti. Amerikoje viskas palikta žmogaus sąžinei”, – pabrėžė Dainius.
Atvykusieji į JAV turi susikurti savo kredito istoriją – savotišką vizitinę kortelę. Be jos ne tik mašinos, bet ir telefono savo vardu neįmanoma įsigyti. “Vos atvažiavęs į JAV žmogus yra niekas. Turi įrodyti, kad jis – patikimas ir duos naudos šaliai. Amerika – savotiška pelkė: kuo ilgiau būni, tuo labiau klimpsti. Nenorėjome prie jos prisirišti. Galvojome, nuvažiuosime, užsidirbsime ir grįšime. Tačiau norint ką nors turėti, privalai aukoti. Dabar paėmėme paskolą mašinai ir vėl penkerius metus būsime nuo JAV priklausomi”, – kalbėjo D.Ruževičius. Po tiek laiko panevėžiečiai tikisi gauti JAV piliečio pasus. Amerikoje, atrodo, viską gali turėti, tačiau gali likti ir visišku skurdžiumi – pakanka laiku nesumokėti mokesčių, kad ramiai, be jokių ginčų ir emocijų būtum iškraustytas į gatvę.
Panevėžietis teigė pastebėjęs, jog amerikiečiai, nors šypsosi vieni kitiems, bet yra pakankamai užsidarę. Darbas ir namai – kitiems dalykams jie paprasčiausiai nebeturi laiko. “Vaikai auga tarsi šiltnamyje: pro langą žiūri – saulė šviečia, o išeiti negali. Mūsų gyvuliai turi daugiau laisvės. Iki 14 metų vaikai negali būti paliekami vieni, net norint užsukti į parduotuvę penkioms minutėms draudžiama vaiką palikti automobilyje – atvažiuos policiją ir tėvą areštuos”, – pasakojo Dainius.
Maistas ir malonumai – prabanga
Pasak žurnalisto, paskolos suteikiamos ypač lengvai – bet kas, turintis gerą kredito istoriją, gali pirkti nors ir labai brangų būstą. “Amerikoje gali turėti ką nori, bet už viską reikia mokėti. Todėl už kreditus įsigijusieji namą, mašinas į Lietuvą sugrįžta ne ilgiau kaip dviem savaitėms, nes spaudžia mokėjimo terminai. Turtingojo amerikiečio įvaizdis yra išpūstas: šalyje gyvenama iš kreditų”, – pasakojo Dainius. JAV galioja auksinė taisyklė: laikas – pinigai. Kiekviena poilsiui praleista valanda – nuostolis piniginei. Todėl, kaip pažymėjo D.Ruževičius, svajonių šalies gyventojų tempai – milžiniški: visi bėga, lekia nepagalvodami ne tik apie laisvas dienas, bet ir apie tokį elementarų dalyką kaip maistas. “Jei Lietuvoje būtų tiek darbo, kiek JAV, uždarbis praktiškai nesiskirtų”, – įsitikinusi Ingrida. Todėl JAV ypač populiarios greito maitinimo įstaigos.
Anot panevėžiečių, amerikiečiai paprastai pietauja kelyje važiuodami arba stengiasi kuo greičiau sušlamšti pakelėje nusipirktą mėsainį – JAV tiesiog dievinamą maistą. “Kai kurie gal net peiliu ir šakute nemoka naudotis – greitiems užkandžiams įrankių nereikia”, – juokavo Dainius. Jis neslėpė: grįžęs į Lietuvą mėgaująsis natūraliu maistu – Amerikoje parduotuvėje gražiai atrodanti mėsa namuose pajuoduoja, pienas net ne šaldytuve gali būti nesurūgęs stebėtinai ilgą laiką, majonezas – sintetinis.
Pasak panevėžiečių, maisto produktai Amerikoje, palyginti su Lietuva, pakankamai pigūs: žaliųjų vynuogių kilogramas, mūsų valiuta, tekainuoja pusantro lito, bananai – taip pat. “Vaisiai, daržovės Lietuvoje aštuonis kartus brangesni. Tik pieno produktai JAV brangūs”, – pasakojo D.Ruževičius. Tačiau, pasak jo, per pusantrų metų Amerikoje benzinui pabrangus doleriu, automatiškai pakilo prekių kainos.
Tik atvykus į išsvajotąją Ameriką Dainiui teko plauti mašinas, padirbėti statybose, senuką prižiūrėti. Tiesa, pašnekovo teigimu, pastarasis darbas – bene geriausias būdas pageidaujantiesiems greitų pinigų: maitinimas ir pragyvenimas nekainuoja, o už parą mokama 100 – 120 dolerių. Tuo ypač naudojasi nelegaliai į JAV užsidirbti atvykę lietuviai. Anot D.Ruževičiaus, nelegalai iš Lietuvos sudaro apie 70 proc. visų Čikagos lietuvių: mamos, palikusios vaikus, jaunuoliai, aukojantys savo jaunystę, nostalgijos kankinami turi vieną tikslą – dolerį.
Vienybės trūksta
Vien Čikagoje leidžiami net penki lietuviški laikraščiai, veikia radijas, televizija. Atvykęs iš Lietuvos D.Ruževičius, jau turėdamas sporto žurnalisto darbo patirties, pradėjo rašyti straipsnius į populiariausią Amerikoje lietuvišką leidinį – savaitinį 40-ies puslapių, 5 tūkst. tiražu leidžiamą “Amerikos lietuvį”. Nors sporto skilties leidinyje nebuvo, D.Ruževičius sugebėjo “pramušti” net du puslapius. Dabar panevėžietis – etatinis “Amerikos lietuvio” žurnalistas ir kartą per savaitę išvežioja laikraštį po visus Čikagos “lietuviškus taškus” – sukaria po 400 kilometrų. “Įdomu ir darbas malonus – susitinku su lietuviais, pasikalbame, kaip sekasi”, – džiaugėsi žurnalistas.
“Amerikos lietuvio” redakcijoje nuolat dirba dviese: Dainius ir sekretorė, atliekanti ir buhalterės, rinkėjos pareigas. Žurnalistai rašo namuose – visa medžiaga siunčiama redaktoriams kompiuteriu. Laikraštis maketuojamas Lietuvoje, vėl siunčiamas atgal į Čikagą.
Anot D.Ruževičiaus, panevėžiečiai Čikagoje sėkmingai įsitvirtina ir užima aukštesnes pareigas. Pasak jo, ne vienam lietuviui geresnį darbą susirasti trukdo kalbos barjeras. Nors anglų kalbos kursai emigrantams yra nemokami, bet atvykusieji tik užsidirbti darbo valandų mokslams neaukoja.
Čikagoje lietuviškas gyvenimas virte verda: beveik kas savaitę atvyksta atlikėjai iš Lietuvos. Į koncertus išeiviai, pasak Dainiaus, tiesiog plūsta – nostalgija vis dėlto daro savo. Tačiau nors ir toli nuo tėvynės lietuviai nepasižymi vieningumu. “Dauguma pavydūs, varžosi dėl dolerio – neduok Dieve, kitas daugiau užsidirbs. Aišku, ne visi tokie. Tačiau kai skamba telefonas, jau žinai, kad kam nors iš tavęs ko nors prireikė”, – apie tautiečius pasakojo D.Ruževičius. Anot jo, lietuvių visuomenę itin išjudino panevėžiečių įkurta Čikagos lietuvių krepšinio lyga. “Žmonės labai patenkinti – bilietas į rungtynes kainuoja 5 dolerius. Lygoje žaidžia 10 komandų, sudarytų iš įvairių Lietuvos miestų. Malonu matyti tiek daug sportuojančių lietuvių”, – džiaugėsi Dainius, vienas iš antrus metus gyvuojančios lygos įkūrėjų. Lygoje už Panevėžį žaidžia ir krepšinio legenda biržietis krepšininkas Mindaugas Lekerauskas.
Blizga tik iš tolo
Panevėžiečiai su draugais nuo nostalgijos ginasi namuose rengdami lietuviškus vakarėlius. Tačiau per pusantrų metų cepelinus virė vienintelį kartą. Dažniausi susiėjimų patiekalai – iš amerikietiškos virtuvės. “Norėjome šašlykų išsikepti – iešmų visoje Amerikoje niekur nenusipirksi. Per sieną juk taip pat neperveši – muitininkai nepraleis. Teko ant pagaliukų verti mėsą ir kepti. Amerikiečiai tokiu patiekalu stebėtųsi – kepti mėsos gabalai”, – apie skonių skirtumus pasakojo buvęs “Sekundės” žurnalistas.
D.Ruževičius džiaugėsi, kad per pusantrų metų turėjo progą aplankyti Niagaros krioklį, Kanadą, paviešėti Floridoje. “Ne taip viskas blizga, kaip rodoma televizijoje”, – pažymėjo Dainius. Pašnekovas neslėpė, jog išvažiuodamas iš Lietuvos nesitikėjęs išvysti tokios Amerikos, kokioje gyvena. “Spindesys ir skurdas”, – taip apibūdino Dainius išsvajotąją šalį. Anot jo, tik kokie penki kvadratiniai kilometrai šviesomis mirgančios dangoraižiais dangų remiančios Čikagos. Toliau – mažaaukščiai nameliai, už jų, anot D.Ruževičiaus, juodaodžių rajonuose jau “bačkos” dega.
Inga Kontrimavičiūtė
tel.(8-655)04720, inga@sekunde.com
Nuotr. iš asmeninio D.Ruževičiaus albumo. Prezidentas V.Adamkus aplankė
Čikagos lietuvių krepšinio lygos sportininkus.
