Vakar, “Meno” teatrui minint M.Servanteso garsiausio
kūrinio “Don Kichotas” 400-ąsias metines, miesto gatvėmis keliavo ir nuo įvairių
blogybių panevėžiečius gelbėjo visų laikų garsiausias riteris. Tiesa, 21-ojo
amžiaus Don Kichotas prisitaikė prie per ketvertą amžių į priekį gerokai
pažengusios civilizacijos ir į kelionę po miestą leidosi sėdęs ant plieninio
žirgo – dviračio. Vieni praeiviai įspūdingajam kovotojui už teisybę nuoširdžiai
liejo savo nuoskaudas, kiti kartu traukė arijas, o treti tik gūžčiojo pečiais
išvydę šarvais pasidabinusį keistuolį. Tačiau neatpažinusių garsiojo riterio
nebuvo.
Grasino iškviesti policiją
Ieškoti devyngalvio slibino Don Kichotas leidosi iš “Meno” teatro kiemo. Siaubūnu palaikęs gatvėje važiuojantį baltą mikroautobusą kovotojas už teisybę ir gėrį apsiginklavęs ietimi puolė automobilį.
Tačiau nesuspėjęs paskui nuvažiuojantį autobusiuką Don Kichotas išdidžiai konstatavo: išsigando. Užsukęs į Senvagę garsusis riteris iš La Mančos išvydo giminingą sielą – šunelį vedžiojančią senjorą.
Don Kichotui ėmus traukti panevėžietei serenadą, nesutrikusi ponia riterį nustebino sudainavusi ariją jo garbei. Gražiausioje miesto vietoje Don Kichotas sutiko ne tik dainingąją panevėžietę, bet ir siaubūnę hidrą – vandenį iš Senvagės pumpuojančią žarną. Don Kichotas puolė į kovą su siaubingąja gyvate. Deja, nuvertus įspėjamąjį prie žarnos stovintį kūgį, Don Kichoto nuomone, hidros galvą, vandens valymo darbus prižiūrėjęs darbuotojas, nesupratęs kilnių Don Kichoto tikslų, pagrasino iškviesiąs policijos pareigūnus. “Ką jūs! Aš nukirtau galvą hidrai ir dar ją turiu gelbėti?” – nenusileido kovingasis Don Kichotas ir pasiryžo drąsiai stoti į dvikovą su tvarkos sergėtojais. Visa laimė, Don Kichotui to daryti neprireikė.
“Kovojau už teisybę. Ko tik gatvėje klausiau, kuo padėti, visi sakė: valdžia negera, ne tik Vilniuje sėdinti, bet ir miesto Savivaldybėje”, – pasakojo Don Kichotas. Trokšdamas nuo devyngalvio slibino išgelbėti panevėžiečius riteris užsuko į miesto Savivaldybę. Tačiau jos labirintuose sutiktas vyriausiasis kultūros specialistas Arnoldas Simėnas išduoti paslapties, kur slepiasi pabaisa, neišdrįso. Įtardamas, kad siaubūnas slepiasi mero Vito Matuzo kabinete, keldamas triukšmą riteris pasuko tiesiai pas miesto vadovą. “Slibino Savivaldybėje neradau – meras patvirtino, kad gerbia panevėžiečius ir dirba jiems”, – miesto gyventojams naujienas iš Savivaldybės perdavė Don Kichotas.
Ne visos viltys pasiteisino
“Vieni juokėsi, kai kuriems, aišku, riteris atrodė kvailai. Gerai, kad bent visi atpažino. Don Kichotas visiems savotiškai savas – visi jį esame skaitę, tik jau primiršę”, – įspūdžiais po kelionės dalijosi Don Kichoto kaukę nusiėmęs “Meno” aktorius Andrius Povilauskas.
Originalia “Meno” surengta atrakcija prasidėjęs Don Kichoto jubiliejus vakar baigėsi teatre žiūrovams pristatyta J.Miltinio vidurinės mokyklos dramos studijos kompozicija “Dar kartą apie tą patį”. “Visi mes, teatralai, esame savotiški don kichotai, todėl šis riteris ir tapo mūsų teatro simboliu”, – kalbėjo “Meno” direktorius Kęstutis Vaičiulis. Prieš trejetą metų tuomečiam teatro vadovui Juliui Dautartui, skulptoriui Henrikui Orakauskui ir K.Vaičiuliui svarstant, kas turėtų stovėti prieš “Meno” teatrą, visai netikėtai nežinia kuriam iš jų kilo idėja matyti amžino kovotojo skulptūrą.
K.Vaičiulis juokavo, kad galbūt kitais metais būtų verta nufilmuoti Don Kichoto kelionę po miestą. “Įdomu pamatyti žmonių reakciją”, – planavo direktorius. Vis dėlto teatro vadovas apgailestavo, kad Don Kichoto jubiliejus neįvyko toks, kokio tikėtasi – į mokykloms skelbtą konkursą nupiešti riterio portretą, sukurti biurokrato atributą ar jam parašyti laišką neatsiliepė nė viena miesto švietimo įstaiga.
Inga Kontrimavičiūtė
tel.(8-655)04720, inga@sekunde.com
A.Repšio nuotr. Senvagėje garsusis riteris traukė
serenadą žaviai panevėžietei.
