“Meno” teatro aktorius Andrius Povilauskas, J.Miltinio teatre pasirodęs didžiulio pasisekimo sulaukusioje M.Zalytės “Margaritos” pjesėje, įsitikinęs: vaidinti vaikams sunkiau nei suaugusiesiems. Čia negali būti apgaulės. Kažkada pasirinkęs studijas Muzikos akademijoje ir vėliau jas iškeitęs į verslą Andrius teigė manąs, kad aktoriaus talento esmė – ne diplomas. Vis dėlto menininkas save atiduoda ne tik scenai, šeimai, bet ir gausybei pomėgių. “Gal būčiau labai geras aktorius, jei neišbarstyčiau savęs kitur”, – sau kritiškas buvo A.Povilauskas.
Iš verslo – į teatrą
Andrius svarstė: teatras jo gyvenime prasidėjo jau ankstyvoje vaikystėje. “Visą laiką mėgdavau fantazuoti. Buvau užkietėjęs melagis – kurdavau įvairiausias istorijas tėvams”, – prisiminęs šypsojosi aktorius. A.Povilauskas šmaikštavo, jog nėra dar toks senas, kad nebūtų galima pagalvoti ir apie rašytojo karjerą. Tuo labiau kad ledai jau pralaužti – šiais metais “Meno” teatro scenoje pasirodė jo kurta ir režisuota kalėdinė pjesė vaikams “Paklauskim mėnulio”.
Baigęs “Vyturio” vidurinę Andrius, nors mokykloje, kaip teigė, nepasižymėjo aktoriniais gabumais, pasirinko studijas Muzikos akademijoje. Tačiau po dviejų kursų aktorius, nusprendęs, kad daugiau naudos turės iš verslo nei meno, pasirinko akademines atostogas. “Atostogauju iki šiol jau 11 metų”, – neslėpė menininkas. Pasak jo, ilgokai užsitęsus pertraukai kartkartėmis susimąstantis, kad vertėtų sugrįžti mokytis. “Bėda, kad darbo labai daug – nebėra laiko, nors yra minčių, kad reikia akademiją pabaigti”, – kalbėjo Andrius.
Aktorius prisipažino: tie keleri metai verslo – didžiausia jo gyvenime padaryta nesąmonė. Nutraukęs studijas Andrius pasinėrė į “Vilniaus prekybos” sūkurį, vėliau – automobilių pirkimas ir pardavimas. “Tuomet buvo laikas, kai visi “darė” pinigus. Ir mane tai paviliojo. Bėda ta, kad per vėlai supratau, jog esu blogas verslininkas. Jei dabar reikėtų prie to sugrįžti, būtų šlykštu”, – apie prekybininko patirtį kalbėjo A.Povilauskas. Jo nuomone, darbas turi “vežti”. Per keletą metų to nepajutęs versle, Andrius ryžosi keisti gyvenimo būdą. “Buvau sūnus paklydėlis – išdaviau teatrą, labai retai jame lankydavausi. Vis dėlto atėjo suvokimas, kad turiu sugrįžti”, – pasakojo aktorius. Pasak jo, nors tuo metu turėjo galimybę įsidarbinti Vilniuje, tačiau sostinė ir didmiesčiai jau buvo įkyrėję.
Tuo labiau, kaip tvirtino A.Povilauskas, nors ir užaugęs mieste, tačiau visada jautęsis kaimo vaiku. Aktorius šypsojosi: vaikystėje iš mamos rūsyje vogdavo trilitrinius stiklainius ir juos pardavęs važiuodavo pas senelius į Biržų rajoną. Visiškai atsitiktinai radęs skelbimą, kad režisierius Julius Dautartas renka naujų aktorių grupę, vis dėlto ryžosi sugrįžti į teatrą. Tačiau prekybiniai dalykai menininko nepamiršti iki šiol. “Ir dabar esu verslininkas – perku, parduodu mašinas. Aistra automobiliams liko: viską apie juos žinau. Tačiau prekybininkas iš manęs prastas: gerą mašiną galiu parduoti pigiau tik todėl, kad man patinka pirkėjas”, – savo darbo subtilybių neslėpė A.Povilauskas.
Vaikams vaidinti sunkiau
Pasak aktoriaus, jį visada supdavęs pulkas vaikų. Mažieji žiūrovai iki šiol yra ištikimiausi jo gerbėjai. 8-erius metus jau vaidinantis “Mene” Andrius įsitikinęs: nėra teatro vaikams ir suaugusiesiems. “Netgi kai kurie profesionalūs rimti aktoriai mano, kad vaidinti zuikučius ar meškiukus yra nerimta. Tai kaip tik yra daug rimčiau ir daug įdomiau: nesikapstai vidiniame pasaulyje. Galiu sakyti, kad vaidinti mažiesiems yra daug skaidriau, tačiau ir sunkiau – vaikui meluoti negali”, – kalbėjo Andrius, save laikantis užkietėjusiu melagiu. A.Povilauskas teigė, kad rimtą požiūrį į aktoriaus darbą suformavęs Muzikos akademijos dėstytojas Algis Latėnas. Jis negniuždė studentų kaip asmenybių, tačiau nenuolaidžiavo ir ugdė savo mokinius, kad jie būtų tikri profesionalai.
Andrius juokavo, kad priimtas į “Meną” J.Dautartui prisiekė teatrui likti ištikimas. Pažado aktorius nesiruošia laužyti. “Sergu šituo teatru. Žinoma, man būtų labai įdomu padirbėti su kitais režisieriais ir kitomis trupėmis, bet niekada neiškeisiu ir neišduosiu “Meno”. Aš jį myliu, man patinka čia dirbantys žmonės, jų paprastumas ir nuoširdus bendravimas. Patinka ir žiūrovai – dėl ko daugiau teatrą mylėti, jei ne dėl jų”, – šiltai kalbėjo A.Povilauskas. Pasak jo, susirenkančiųjų į “Meno” spektaklius negalima pavadinti specifine publika, tačiau ypač nuoširdžia ir atvira.
Talentas ne dėl diplomo
“Aš gal pasigirsiu, gal ir sumeluosiu, bet nemanau, kad aktoriaus darbas labai sunkus. Meluočiau, jei sakyčiau, kad mums reikia kankintis. Prie viso to, kad esu melagis, aš dar esu ir labai didelis tinginys. Turbūt jeigu labai pasistengčiau ir stačia galva pasinerčiau vien tik į aktorystę, gal būčiau labai geras aktorius”, – šypsojosi Andrius. Jis tvirtino negalįs išskirti nė vieno savo sukurto vaidmens ir paneigė seną tiesą, kad kūryba iš menininko pareikalauja didelės kančios. Daugiausia susikaupimo ir meditacijos teko skirti advokato vaidmeniui Albino Kelerio režisuotoje M.Zalytės “Margaritoje”. Andrius tvirtino nesureikšminęs savo pasirodymo kartu su J.Miltinio dramos teatro aktoriais. “Gal kvietė ne tik dėl to, kad galiu ko nors iš jų išmokti. Gal ir aš pats tam spektakliui ką nors daviau?” – svarstė aktorius.
Teigęs, kad būdamas neprofesionalus aktorius ir neturėdamas akademijos diplomo nė negalvojąs apie darbą garsiuosiuose šalies teatruose, Andrius vis dėlto mano, jog ne baigtos studijos atskleidžia tikrąjį menininko talentą. “Studijos reikalingos tam, kad ką nors suprastum ir suvoktum. Nemanau, kad aktorius yra geras, jeigu jis yra tik vienos ar kitos mokyklos atstovas. Taip, aš kai ką praradau, kad nesimokiau. Bet yra labai daug žmonių, baigusių akademiją ir neturinčių darbo, arba dirbančių labai garsiuose teatruose, bet esančių tik šalia jų – režisierių padėjėjai ar atliekantys trečiaeilius vaidmenis. Yra žmonių, besididžiuojančių savo mokykla, bet kokia prasmė apie tai visiems trimituoti, juk viską parodo darbai”, – įsitikinęs A.Povilauskas.
Pomėgių – šimtas
Energijos ir idėjų kupinas menininkas neslėpė nemažai laiko skiriantis ne rampų šviesoms: groja, piešia, organizuoja, veda renginius ir dar daug ką veikia. “Galbūt ir barstau save”, – svarstė Andrius. Aktorius juokavo esąs prastas renginių vedėjas ir pats nesuprantantis, kodėl vis sulaukiantis tokių kvietimų. “Gal galite parašyti: nekvieskite daugiau Andriaus vesti renginių”, – šmaikštavo A.Povilauskas. Piešimas ant kūno – dar viena Andriaus veiklos sritis. Pats neimantis teptuko į rankas aktorius užsiima organizaciniu darbu. “Dailininkui neužtenka tik nutapyti drobėje, kad darbas pasiektų parodą. O piešti ant nuogo kūno yra dar sudėtingiau”, – pabrėžė Andrius.
Norint originaliai pristatyti modelį nepakanka spalvingo piešinio – čia daug reikšmės turi ir scenografija, choreografija, apšvietimas. Be to, pati piešinio idėja. Imdamas teptuką į rankas autorius nežino, koks bus galutinis rezultatas. A.Povilauskui ir pačiam yra tekę pajusti dažus ant savo kūno. “Tai labai sunku: dvi valandas reikia išstovėti beveik nejudant, be to, kai dažai padengia odą ir uždaro poras, kūnas nebekvėpuoja ir net karštą dieną tampa labai šalta”, – dalijosi modelio patirtimi Andrius. Sunku galbūt ne tik fiziškai. Piešimas ant kūno – kaip muilo burbulas: nuostabus grožis sprogsta po kelių akimirkų. Kelių valandų darbo ir fizinės ištvermės rezultatas – kelios minutės scenoje miniai šaukiant iš susižavėjimo. Paskui – viską nuplaunantis ir grožį naikinantis dušas.
Andriaus pomėgiai neapsiriboja pramogų pasauliu. Visi jo draugai, pasak aktoriaus, labai stiprios asmenybės, sugebančios užkrėsti savo idėjomis. Jie menininką užkrėtė dviračių liga ir žvejyba. “Niekada nebuvau žvejys, o dabar galiu viską mesti ir važiuoti spiningauti”, – apie savo aistrą pasakojo A.Povilauskas. Patvirtinęs, kad tikrai nemeluoja ir neperlenkia, Andrius didžiavosi savo laimikiais: apie metrą ilgio ir daugiau nei dviejų kilogramų svorio unguriu, šešių su puse kilogramų laukiniu karpiu. “Pirmą kartą gyvenime mačiau tokią žuvį. Kojos, rankos drebėjo ją sugavus”, – prisiminė aktorius.
Mergišių suvaldė kantrybė
Šėliodamas vonioje Andrius piešiniais buvo išpiešęs ir savo vaikus – penkiametę Urtę ir aštuonmetį Matą. Žmona tokiam žaidimui iki šiol nepasidavė. “Jai užtenka vieno menininko šeimoje”, – juokavo A.Povilauskas. Apie savo antrąją pusę aktorius kalbėjo švelniai: ji – ypatinga. Juodviejų su Asta pažintis verta meilės romano siužeto. “Visada buvau greit įsimylintis ir svajodavau apie mergaites, norėdavau greičiau suaugti. Mergišius buvau tikrai nemažas ir panų turėjau”, – šypsojosi aktorius. Savo būsimąją žmoną Andrius pažinojo dar nuo vaikystės – abu augo viename name, tačiau niekada nebendraudavo, net vardo nežinojo. “Iki tol, kol su ja draugavęs mano draugas parodė jos nuotrauką. Kai pirmą kartą su Asta pasišnekėjome, daugiau niekada ir nebeišsiskyrėme. Ir dabar mes jau 10 metų kartu”, – apie santykių pradžią kalbėjo A.Povilauskas.
Vis dėlto Andrius prisipažino abejojantis, ar Astai pavyko suvaldyti jo sielą. “Nežinau, ar iš viso esu suvaldomas – mano stogas yra labai liaunas”, – šmaikštavo menininkas. Aktorius prisipažino nė neįsivaizduojantis, kuo, būdamas toks “padraika”, galėjo sužavėti tokią merginą. “Mes kartais apie tai pasišnekame. Gal aš tas kryželis esu, kurį ji turi nešti?” – už begalinę kantrybę žmonai teigė esąs dėkingas aktorius.
Menininkas neslėpė dėl gausybės savo pomėgių neišvengiantis žmonos priekaištų. Pasiteiravus, kuo išperkantis savo kaltę, Andrius nusišypsojo: čia – skaudi tema. A.Povilauskas suko galvą bandydamas prisiminti, kuo palepina Astą: namų ruoša, indų plovimas, pusryčių gaminimas Andriui – kasdienybė, o ne pataikavimas savo moteriai.
Inga Kontrimavičiūtė
tel.(8-655)04720, inga@sekunde.com
A.Repšio nuotr. ”Buvau ir esu padraika”, – prisistato Andrius.
