Ilgametė aktorė ir keturių knygų autorė Doloresa Kazragytė neslėpė per gyvenimą ėjusi tarsi erškėčiais nuklotu keliu. Tačiau už kiekvieną išgyvenimą, atnešusį skaudžią patirtį ir išmintį, menininkė tvirtino esanti dėkinga Dievui. Visiškai juo pasikliaudama ponia Doloresa gyvena rami ir, kaip pati sako, laiminga. Nors ir be komforto, jausdama pinigų stygių ir bepamirštanti, kaip kvepėjo kažkada vyro dovanoti brangūs kvepalai.
Ištvėrė vienatvę dviese
Aktorė atvira: 1990-aisiais, sužinojusi apie vyro – režisieriaus Viktoro Šinkariuko – išdavystę pasijuto nebereikalinga ne tik jam, bet ir visam pasauliui. “Tai buvo baisus jausmas ne tik dėl išdavystės. Taip pasitikėjau savimi ir staiga – toks smūgis”, – apie skaudžius, bet grūdinančius išgyvenimus kalbėjo ponia Doloresa. Scenoje žiūrovams skaitydama A. de Sent Egziuperi “Mažojo princo” ištrauką apie prijaukinimą aktorė neslėpė ją apimančių abejonių, ar prijaukinimas turi prasmę, jei išsiskyrimas suteikia tiek kančios. Tačiau ir buvimas kartu neužtikrina visiškos pilnatvės. “Jis grįžo, bet vis tolom ir tolom”, – apie savo santykius su vyru kalbėjo D.Kazragytė.
Moteris prisipažino: jei būtų žinojusi, kad jos sūnaus tėvas tęsia ryšį su jauna savo studente, galbūt pirmoji būtų žengusi lemtingą jiems abiem žingsnį. “Galvojau, jei išsiskirsiu, jis nusigers. Bijojau to kaltės jausmo. Ir ištvėriau”, – dalijosi išgyvenimais aktorė. Ponios Doloresos nuomone, stengtis paskubinti įvykius neverta, kaip ir neverta gyventi abejonėmis, ką pasirinkti. “Visada sakau: reikia tik ištverti ir situacija pati išsispręs. Viskas tik Dievo valioje”, – įsitikinusi aktorė. Ponia Doloresa sugebėjo išlaukti, kol vyras pats pasirinko – išėjo pas kitą. “Ir aš likau be graužaties”, – išsiskyrimo skausmo tvirtino nebejutusi D.Kazragytė.
Pasak jos, gyvenimas dviese, bet ne kartu, buvo įrodymas, kad Dievas jai lėmė eiti vienatvės keliu. “Kai V.Šinkariukas išėjo, mano siela jam jau nepriklausė. Labai gražiai ir vyko mūsų skyrybos: be turtų, kurių mes ir neturėjome, dalybų. Namelį jis man geranoriškai paliko, nes suprato, kad tai – mano šventovė”, – pasakojo aktorė.
Jei būtų žmogus – sudievintų
Dabar ponia Doloresa neslėpė gyvenanti atitrūkusi nuo civilizacijos, tačiau apimta visiškos ramybės ir susitaikymo su likimu. “Neskaitau laikraščių, neturiu televizoriaus, bet turiu tiek daug laiko knygoms”, – nuoširdžiai džiaugėsi menininkė. O knygų pasirinkimą lemia dvasinė savijauta. Kai negali į rankas paimti sudėtingo kūrinio, aktorė renkasi detektyvą, traukia istorinės knygos, tačiau dažniausiai jos dėmesį prikausto filosofinė teologinė literatūra. “Noriu įsiskverbti į Dievo esmę, palaikyti tikėjimą savyje”, – tvirtino menininkė. Ponia Doloresa prisipažino, jog buvo bepradėjusi gilintis į budizmą. “Pamaniau, kad šios religijos aš vis tiek neperprasiu. Geriau gilintis į tai, kas man duota”, – paaiškino atšalimo nuo Rytų religijos priežastį D.Kazragytė. Jai aukščiausia vertybė – Kristaus asmenybė. “Tai yra toks tobulas žmogus, kad jei jis nebūtų Dievas, aš pati sudievinčiau”, – atvirai kalbėjo ponia Doloresa.
Daugeliui jaudinantis dėl prastesnio nei kaimyno buto ar nebemadingų baldų, nenaujos mašinos, aktorė apie komfortą prisipažino nė negalvojanti, bet dėl to nesijaučianti nelaiminga. Savo gyvenimu menininkė tarsi liudija, kad žemiški turtai su tikrąja laime nieko bendro neturi. “Gyvenu nuomojamame namelyje, nes butą palikau sūnui, guliu ant čiužinio, nes net lovos neturiu, ir man nieko netrūksta”, – atvira buvo ponia Doloresa. Jos nuomone, dabar, kai civilizacija katastrofišku greičiu lekia žemyn, tikėti žmonijos išsigelbėjimu neverta. “Tikiu atskirų žmonių išsigelbėjimu. Tų šviesios sielos žiburėlių vis dar gausybė, o ypač provincijose”, – įsitikinusi D.Kazragytė.
Pagalba ateina per maldą
Nerimu dėl civilizacijos likimo gyvena ir aktorės sūnus Tomas. “Jis išsiskyręs ir atsiskyręs, turi moterį, kuri pakenčia jo keistenybes. Sūnus kostiumo gyvenime nėra apsivilkęs – nežino, kas tai yra. Ir tai gerai. Jei Tomas būtų patyręs tokią šlovę kaip tėvas, būtų žuvęs. Dabar jis beprotiškai jaudinasi dėl kasdien degraduojančios civilizacijos ir pasinėręs į filosofinius svarstymus”, – apie artimą žmogų pasakojo D.Kazragytė. Anot jos, žmogus privalo suprasti, kad jį saugo kažkas iš aukščiau, todėl nieko nereikia bijoti. “Kaip ir daugeliui, taip ir man būna akimirkų, kai labai trūksta pinigų, kai galvoju, iš kur gauti kokius 300 litų. Ir staiga – kvietimas į kokį renginį. Niekada nejaučiau bado ir skurdo ir meldžiuosi šv. Antanui, kad tik manęs neapleistų”, – kalbėjo menininkė.
Šio šventojo – varguolių globėjo – rūpestį aktorė prisipažino jaučianti jau seniai. Kažkada viešėdama kaime itin skaudžiai pajuto, ką reiškia neturėti pinigų. “Apsiverkiau: kiek aš begaliu apie juos galvoti. Prisiminiau krikšto mamos mintį: reikia šturmuot dangų”, – prisiminimais dalijosi ponia Doloresa. Penkias dienas pasimeldusi šv. Antanui aktorė sulaukė visiškai netikėtos pagalbos – tuomet LNK televizijoje dirbęs sūnus atvažiavęs pranešė, kad kanalas jai siūlantis garsinti serialą. “Visada stengiuosi plaukti, kur upė neša. Pati vaidmenų neieškau, knygų nesiūlau”, – tvirtino D.Kazragytė. Anot jos, supratusi, kad ne pati savo gyvenimą formuoja, o kažkas iš aukščiau režisuoja žmogaus likimą, pajutusi, jog pati nieko nepakeisianti. Aktorė neslėpė: toks suvokimas iš pradžių buvęs gana skausmingas.
Teatrą paliktų
Ką tik ketvirtąją knygą “Gyvenimas prieš gyvenimą” išleidusi D.Kazragytė tvirtino savęs rašytoja nelaikanti. “Žinau, kad mano knygos nėra aukšto lygio literatūra, nors gavau pasiūlymą stoti į Rašytojų sąjungą”, – savikritiška išliko aktorė. Tačiau ji tvirtino nenorinti niekam įsipareigoti: priklausyti sąjungai, pasak ponios Doloresos, jai reikštų kasmet išleisti po romaną.
Aktorė buvo atvira: ir teatras toks, koks yra dabar, jos netraukia. Pasak D.Kazragytės, žiūrint į sceną ją apima nemalonus jausmas, kad viskas yra netikra. “Galbūt man, kaip aktorei, taurė jau persipildė? Aš ir vaidinti nebenoriu. Mielai to atsisakyčiau, jei gaučiau kokią rentą. Pavažinėčiau po pasaulį: norėčiau pamatyti Graikiją, Egiptą, trečią kartą važiuočiau į Italiją”, – svajojo ponia Doloresa. Tai, kad ji tapo aktore, D.Kazragytės įsitikinimu, lėmė jaunystės idealizmas, troškimas tapti kažkuo. Todėl, anot jos, negalinti smerkti ir sūnaus, įstojusio į universitetą studijuoti anglų kalbos, vėliau studijas metusio, vėl perstojusio į filosofiją. “Nors nieko nebaigė, bet yra labai apsiskaitęs. Dabar jis nedirba jokio darbo, metė LNK, kartais verčia knygeles. Kai pradedu aiškinti, kad neužsidirbęs negaus pensijos, jis ramiausiai atsako: na ir kas? Negaliu kaltinti, kad jo nedomina pinigai – pati taip užauginau”, – kalbėjo ponia Doloresa.
Svajoja apie namus
D.Kazragytė juokavo turinti visą puokštę silpnybių. Vis dėlto jos nesvetimos daugeliui dailiosios lyties atstovių. “Esu bailė, labai dažnai verkiu, nors suprantu, kad turiu pasitikėti Dievu. Esu bjauri, nes jaučiu nerimą, net vaistus kartais geriu”, – negailestinga sau aktorė. Ponia Doloresa neslėpė dar vienos savo ypatybės: menininkei patinka vaikštinėti po gerus mikrorajonus ir rinktis, kuriame name norėtų gyventi. “Svajonėse įrenginėju savo namus, kabinu paveikslus. Nors to niekada neturėsiu, bet svajoti – malonu”, – šypsojosi D.Kazragytė. Tačiau jei turėtų pakankamai pinigų, aktorė tvirtino vis tiek nenešiotų kailinių, kainuojančių kelis tūkstančius litų. Ir į savo išvaizdą vargu ar kreiptų daugiau dėmesio. “Puoštis nemėgstu. Kartais panaršau nenaujų drabužių parduotuvėse: naujų nebeperku – gaunu dovanų. O kvepalams pinigų trūksta – anksčiau dar vyras dovanodavo”, – kalbėjo aktorė.
Dievo apvaizda pasitikinti ir savo gyvenimo neplanuojanti aktorė įsitikinusi: žemėje nėra nei laimės, nei tobulybės, nei tiesos, nei laisvės. Yra tik užuominos, tik akimirkos. “Nors ir keista, mes bijome mirties, bet jos ilgimės. Nes už jos – mūsų tikrieji namai”, – įsitikinusi D.Kazragytė.
Inga Kontrimavičiūtė
tel.(8-655)04720, inga@sekunde.com
