Nuo 2001 metų Panevėžio apskrities viršininko
administracijos Regioninės plėtros departamentui vadovaujanti Rita Abaravičiūtė
tvirtina visada buvusi tiksliųjų mokslų atstovė. Nors tokie žmonės ne tik darbe,
bet ir gyvenime neretai linkę daug ką apskaičiuoti, ponia Rita tvirtina niekada
neskaičiuojanti dviejų dalykų – laiko ir metų. Galbūt todėl, anot jos, pati
beveik nepastebėjo, kaip prabėgo jau šešeri metai nuo to laiko, kai ji atėjo
dirbti į Apskrities viršininko administraciją.
Nesileidžia į svarstymus
Apie tai, kad gana sėkmingai vis kilo karjeros laiptais, pašnekovė tvirtina nė nesusimąsčiusi. “Niekada neturėjau tikslo daryti karjerą – tiesiog taip susiklostė gyvenimas. Neneigiu, kad pasikeitimams įtakos turėjo ne tik didesnės kiekvieno darbo galimybės, bet ir atlyginimas. Deja, kuo atsakingesnis darbas, tuo mažiau lieka laisvo laiko, o laisvai pagyventi, manau, kiekvienam norėtųsi”, – pažymi vieną trūkumą R.Abaravičiūtė.
Dirbti į apskritį valdininkė sako atėjusi iš miesto Savivaldybės: ten ji nuo 1990 metų dirbo Ekonomikos ir turto valdymo skyriaus vyresniąja specialiste, paskui vadovavo Kainų ir ūkinės veiklos poskyriui. “Apskrities viršininko administracijoje irgi pradėjau nuo žemesnių pareigų – įsidarbinau Apskaitos ir finansų departamente vyriausiąja specialiste. Paskui daugiau kaip metus ėjau to departamento Ekonomikos ir socialinio vystymo skyriaus vedėjos pareigas, vėliau tapau vedėja, o nuo 2001 metų spalio 5 dienos buvau paskirta Regioninės plėtros departamento direktore. Iš tikrųjų ateidama dirbti į apskritį nė nenujaučiau, kad mano darbas taip pasikeis – prisidės tiek funkcijų, įvairių projektų”, – prisipažįsta moteris.
Pašnekovės įsitikinimu, karjerą gali padaryti kiekvienas, tik tam būtina viena sąlyga: darbą reikia dirbti atsakingai ir kūrybiškai. Regioninės plėtros departamento direktorė sako nesileidžianti į svarstymus, ar tai daryti yra sunku: tiesiog dirba iš širdies, ir tiek.
Persigalvojo paskutinę dieną
Ponios Ritos gimimo liudijime įrašyta gimimo vieta yra Suvalkijoje, bet save ji, be abejonės, gali laikyti tikra panevėžiete, nes nuo 3 metų gyvena Panevėžyje. R.Abaravičiūtė yra baigusi J.Miltinio vidurinę mokyklą. Pašnekovė sako galinti pasidžiaugti, kad dauguma jos klasės draugų ne tik suprato mokslo svarbą, įstojo mokytis į aukštąsias mokyklas, bet nemažai iš jų grįžo dirbti į Panevėžį. “Su tiksliaisiais mokslais niekada neturėjau problemų. Ir mano tėtis buvo tos srities specialistas – jis dirbo inžinieriumi. Baigusi vidurinę mokyklą, iš pradžių dokumentus, kad studijuočiau informatiką, buvau nuvežusi į Vilniaus universitetą, kur jau mokėsi sesuo, bet paskutinę dieną persigalvojau ir persikėliau mokytis inžinerinės ekonomikos į tuometį Kauno politechnikos institutą. Pasirinkau maisto pramonės specializaciją”, – pasakoja valdininkė.
Moteris teigia taip niekada ir nedirbusi pagal įgytą specialybę, o rinkusis mokslus Kaune tik tam, kad ten mokėsi dauguma draugų. Baigusi studijas įsidarbino Lietuvos aklųjų draugijos gamybiniame mokymo kombinate. Ten vyresniąja inžiniere, vėliau – Ekonomikos skyriaus viršininke dirbo tol, kol, susilpnėjus įmonės veiklai, nusprendė pereiti į miesto Savivaldybę.
Primena, kad namai – ne darbas
Kaip tvirtina R.Abaravičiūtė, jai visada atrodė, kad moteris turi būti švelni, galbūt net ne dalykiška, kad jai labiausiai tinka dirbti kur nors bibliotekoje, žurnaliste ar pan., bet tik ne ten, kur reikia vadovauti, kovoti. Paradoksalu, tačiau jai pačiai būtent vadovo pareigos nuolat buvo patikimos. Pašnekovė neslepia: įpročio vadovauti kartais nepavyksta atsikratyti ir namuose, bet, anot jos, po motinos mirties jau metus kartu gyvenantis tėtis paprastai drįsta priminti, kad namai yra ne darbas ir juose to daryti visai nebūtina.
Regioninės plėtros departamento direktorei tiesiogiai pavaldūs yra tik 4 Apskrities viršininko administracijos darbuotojai. Direktorė teigia, kad jiems ji nesijaučia didele viršininke, veikiau visi kartu dirba kaip komanda: tenka tik paskirstyti pagal galimybes krūvius, išklausyti ir įvertinti komandos narių nuomones, viską sudėlioti į loginę seką ir, žinoma, nepamiršti žmonių paskatinti.
Sulaukdavo palaikymo
Pati ponia Rita po darbo neturi daug laisvo laiko, tačiau kartkartėmis vis dėlto atranda galimybę apsilankyti Operos ir baleto teatre ar paklausyti mėgstamos muzikos savo mieste. “Mėgstu rimtos muzikos koncertus, smuiko garsus. Labai norėčiau kada nors pasiklausyti M.Rostropovičiaus. Toks laisvo laiko praleidimas – tai energijos pakrova ilgam laikui, – neabejoja Panevėžio apskrities viršininko administracijos specialistė. – Anksčiau mėgau pasportuoti, esu bėgiojusi kaip orientacininkė”.
Sekmadienius Regioninės plėtros departamento direktorė paprastai skiria šeimos pietums. Pasak pašnekovės, jos šeima – tai tėtis, dvi seserys, teta, krikšto sūnus Martynas. Prie šventinio stalo dažniausiai visi jie ir susirenka. Mamos ponia Rita neteko beveik prieš metus. R.Abaravičiūtė teigia, kad ji, nors ir sunkiai net 10 metų sirgo, buvo namų siela, todėl su netektimi apsiprasti labai sunku. Iš motinos dukra sako visada sulaukdavusi moralinio palaikymo.
Visko nereikia norėti
Nors gyveno atskirai nuo tėvų, po darbo Regioninės plėtros departamento vadovė kasdien skubėdavo į tėvų namus. “Kai artimas žmogus sunkiai serga, jo artimiesiems tenka didžiulis emocinis krūvis. Jiems labai reikalinga pagalba. Mačiau, kaip tėtis prižiūrėjo metus ant patalo gulėjusią paralyžiuotą savo mamą, kaip slaugė mano mamą, ir man jis tapo geriausiu jautraus žmogaus pavyzdžiu. Abu tėvai buvo labai šaunūs. Gyvenau geroje, darnioje šeimoje ir jaučiau, kad buvau mylima”, – tvirtina pašnekovė.
Dabar R.Abaravičiūtė gyvena savo sodyboje Dembavoje. Augina du didelius šunis – juodą ir gauruotą niufaundlendę Miką bei seną vilkšunį Arą. Pastarajam, anot valdininkės, jau 18 metų. Jį, kaip nereikalingą, veikiausiai paliko išsikraustydami rusų kariškiai. Matydamas nelaimingą šunį, vis gulintį ant asfalto, ponios Ritos tėtis ėmė ir parvedė jį į namus. Paskui Aras tapo tikru šeimos numylėtiniu.
Nors pati savo šeimos nesukūrė, pašnekovė tvirtina dėl to nesijaučianti nelaiminga. Jos teigimu, suprantama, jei šalia būtų vyras, vaikai, ko gero, būtų smagiau, tačiau yra taip, kaip yra. Visko iš gyvenimo negalima norėti, nes ne visiems viskas duodama. “Yra žmonių ir talentus turinčių. Aš jų neturiu, todėl, norėdama gauti bent pusę laukiamo rezultato, daug dirbu”, – išduoda savo sėkmės formulę R.Abaravičiūtė.
Angelė Valentinavičienė
tel. 511223, angele@sekunde.com
S.Kašino nuotr. Regioninės plėtros departamento vadovė specialiai siekti karjeros tvirtina neturėjusi tikslo.
