Panevėžio mieste ir rajone vyko renginiai Juozo
Balčikonio 120-osioms gimimo metinėms paminėti. Gausiai susirinkę kalbininko
artimieji ir draugai, valdžios atstovai, J.Balčikonio gimnazijos moksleiviai
apsilankė Ėriškiuose, prie stogastulpio padėjo gėlių, dalyvavo Ėriškių kultūros
centre vykusiame minėjime ir konferencijoje “Lietuvą pradėk mylėti nuo savo namo
slenksčio”. Po pietų kalbininkai, akademiko artimieji susitiko su J.Balčikonio
gimnazijos bendruomene ir susirinko į šventinį minėjimą Dailės galerijoje. Buvę
kalbininko studentai, bendradarbiai, jo darbų tęsėjai ne tik prisiminė, koks
buvo J.Balčikonis, bet ir plačiau pasakojo apie jo gyvenimą, darbų
prasmingumą.
Per darbus pristato gyvenimo kelią
Mokslininko kelią Panevėžyje pradėjęs J.Balčikonis gerai žinomas kaip žmogus, kuris sugebėjo surinkti keliolika tūkstančių žodžių, sakinių, vietovardžių, perėmė K.Būgos pradėto leisti žodyno palikimą, išleido 5 tomus J.Jablonskio raštų. Iš Ėriškių kilęs J.Balčikonis sugebėjo pasiekti mokslo aukštumų ir parašė daug straipsnių lietuvių kalbos, kalbotyros istorijos klausimais, o rūpindamasis jaunimo taisyklinga lietuvių kalba išvertė daug knygų. Kalbininko artimiausia giminaitė seserėčia Julijona Ruzaitė “Sekundei” sakė, kad jos dėdė buvo labai geros širdies, tačiau jam pirmiausia rūpėjo mokslas ir darbas. “Negaliu sakyt, kad jis neskyrė mums dėmesio, tačiau jam itin svarbūs buvo jo darbai. Jis rūpinosi ir mūsų išsilavinimu, leido mokytis ir nepamiršdavo paklausti, kaip sekasi. Kiek jį pamenu, tai daugiausia laiko jis leisdavo prie savo darbų”, – tikino dėdės Julyte vadinta moteris.
Profesorius J.Balčikonis ne vienerius metus dirbo mokytoju, vėliau vadovavo Panevėžio gimnazijai. Akademikas daug nuveikė ir būdamas Vilniaus universiteto lietuvių kalbos katedros vedėju. Su profesoriumi beveik 25 metus bendravęs kalbininkas Zigmas Zinkevičius tikino, kad dirbdamas J.Balčikonio vyresniuoju laborantu puikiai pažino savo mokytoją. “Profesorius buvo įdomus žmogus, dirbdamas su juo supratau, kad jis nemėgsta biurokratinių darbų, tad mane net privertė išmokti už jį pasirašyti. Tekdavo pavaduoti jį ir posėdžiuose, nes jis ten labai nemėgdavo gaišti laiko ir džiaugdavosi, jei pamiršdavau pranešti apie susirinkimus, – J.Balčikonio būdą prisiminė akademikas. – Profesorius mėgdavo lietuvių liaudies dainas ir negalėdavo pakęsti savo gimtadienių, bet džiaugdavosi sulaukęs sveikinimų Juozapinių proga. J.Balčikonis buvo įdomus žmogus, apie jį būtų galima daug pasakoti, tačiau svarbiausia, kad jam rūpėjo mokslas ir kalba”.
Žymusis kalbininkas išugdė nemažai lietuvių kalbos mokytojų, mokslininkų, vadovavo doktorantams, rašiusiems disertacijas. Ne veltui Panevėžio gimnazijai buvo suteiktas J.Balčikonio vardas, o įstaigos bendruomenė stengiasi tinkamai pagerbti profesoriaus atminimą.
Pagerbė atminimą
J.Balčikonio seserėčiai malonu buvo girdėti šiltus minėjimo dalyvių žodžius, ji stebėjosi prisiminimų gausa. Moteris tikino, kad visi renginiai vienaip ar kitaip sujaudino pažinojusiuosius profesorių. “Mokslininkų kalbos, jo bičiulių prisiminimai ir žmonės, susirinkę į renginius, dar kartą įrodė, koks svarbus buvo dėdė, – sakė J.Ruzaitė. – Ir minėjimai, ir susitikimai, viktorina padeda išsaugoti jo atminimą, o tai svarbu ne tik man, bet ir daugeliui panevėžiečių”.
Renginiuose dalyvavę ir apie J.Balčikonį itin gerai atsiliepę leksikografas Antanas Balašaitis ir profesorius Vytautas Vitkauskas dar kartą tikino, kad kalbininkui svarbiausia būdavo žodis, jo forma, reikšmė, tarmės ir senieji raštai. Svečiai apsilankė ir tradicinėje viktorinoje: J.Balčikonio gimnazijos moksleiviai varžėsi žinių konkurse. Pasak gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos Laimos Miliukaitės, ši viktorina padeda išsaugoti profesoriaus atminimą ir neleisti gimnazistams pamiršti jo darbų svarbos. “J.Balčikonis buvo vertėjas, kalbininkas, žodynininkas, tad svarbu žinoti, ką nuveikė Lietuvos labui. Gimnazistai, pagerbdami žmogų, kurio vardas suteiktas gimnazijai, tradiciškai renkasi į žinių konkursą, kuriame pateikia informaciją apie profesorių. Taigi istorija nepamirštama. Šiame konkurse vadovaujamės J.Balčikonio žodžiais: kas nemoka kalbos gerai, tas jos nemoka visiškai”, – sakė L.Miliukaitė.
Dailės galerijoje surengtame minėjime Lietuvių kalbos draugijos pirmininkas Aldonas Pupkis sakė, kad tokie vakarai per daug reti, reikėtų nors kiek dažniau prisiminti J.Balčikonį ir pasodinti kiekvieno lietuvio širdyje grūdą, kad nebūtų pamiršti kalbininko darbai. “Profesorius kartodavo, kad kalba turi būti gyva, tad svarbu, kad žmonės nors kartais atsiverstų jo žodyną ir taip tobulintų kalbą. J.Balčikonio prisiminimas turėtų augti, o ne blėsti ir tai išlaikyti turėtų padėti jauni žmonės. Dar nėra parengtos išsamios profesoriaus biografijos, kuri atskleistų jo darbo esmę. Rankraščiuose galima rasti dar niekur neskelbtų žodžių, tad laukia didelis darbas J.Balčikonio prisiminimui išsaugoti”, – sakė A.Pupkis.
Neringa Sirtautienė
tel. (8-655) 04728 neringa@sekunde.com
S.Kašino nuotr. Gimnazijoje viešėję J.Balčikonio giminaičiai ir bendraminčiai dalijosi prisiminimais ir skatino nepamiršti profesoriaus nuopelnų.
