Krekenavoje gyvenanti 75-erių metų Joana Šibirkštienė –
didžiulis rūpestis ir seniūnijai, ir artimiesiems. Socialinė darbuotoja Aldona
Vorienė neslėpė nuostabos, kodėl septynis vaikus užauginusi ir nuolatinės
priežiūros dabar reikalaujanti senutė neturi kas ja pasirūpintų.
Tačiau J.Šibirkštienės vaikai tvirtina patys tapę savotiškais įnoringos mamos įkaitais. Tik prakeiksmus ir smurtą menantys vaikai teigė motinos neišsižadantys ir pasirūpinantys kiek galėdami. Bėda ta, kad ji savo norus sugeba keisti keletą kartų per dieną.
Pasigedo artimųjų rūpesčio
Pasak A.Vorienės, J.Šibirkštienė į socialinių darbuotojų akiratį nebuvo patekusi. Tačiau prieš keletą savaičių susirūpinę daugiabutyje gyvenantys kaimynai pranešė, kad orientaciją praradusi senolė atsuko dujų čiaupą. Socialinė darbuotoja teigė paskambinusi J.Šibirkštienės vaikams, kad jų mamai reikalinga priežiūra. A.Vorienė tvirtino buvusi priblokšta vaikų atsako. “Aš jiems apie mamą pasakoju, o jie man pasakė: dėkit ją kur norit, dėl nesugyvenamo charakterio su ja nebegalime susitvarkyti. Gal senutė ir sunkaus būdo, betgi ji vis tiek mama. Nejaugi turėsiu pati rūpintis, kai septyni vaikai yra?” – stebėjosi socialinė darbuotoja. A.Vorienė prisiminė net pagrasinusi: jei vaikai mamą paliks likimo valiai, jiems sugėdyti iškviesianti televiziją. Po griežto socialinės darbuotojos pokalbio į Krekenavą pas mamą atvykęs sūnus po kurio laiko vėl J.Šibirkštienę paliko vieną.
Netrukus vienai gyvenančiai ligotai moteriai vėl prireikė skubios kaimynų ir medikų pagalbos. Penktadienį J.Šibirkštienę kaimynai rado nugriuvusią laiptinėje. Socialinė darbuotoja įtaria, kad senutė buvo prisigėrusi vaistų. Iškviesta greitoji medicinos pagalba moterį skubiai išvežė į Panevėžio ligoninę, ji buvo paguldyta į Kardiologijos skyrių. A.Vorienė tikisi, kad sustiprėjus sveikatai senolę bus galima perkelti į Krekenavos ligoninę, kol bus sutvarkyti dokumentai apgyvendinti ją senelių namuose. “Gal atsirastų vietos valstybės išlaikomame Utenos pensione, jei jau septyni vaikai nebegali viena mama pasirūpinti”, – tikėjosi padėti J.Šibirkštienei seniūnijos darbuotoja. Moteris teigė nesuvokianti, kaip gali atsitikti, jog didelę šeimą užauginusioji senatvėje vis dėlto palikta svetimų žmonių valiai. “Sakiau jiems, susidėkite pinigų ir pasamdykite žmogų, kad prižiūrėtų, jei jau patys neturite galimybių. Nesijaučia, kad artimieji J.Šibirkštiene rūpintųsi. Keisčiausia, kad tokie su mama vykstantys dalykai vaikams nerūpi. Tik tvirtina, kad jai niekas neįtinka, niekas negerai”, – stebėjosi susidariusia situacija socialinė darbuotoja.
Įtaria ligą
J.Šibirkštiene besirūpinanti kaimynė Virginija Ramoškienė teigė, kad vaikai mamą lankantys ir ne kartą bandę pasiimti gyventi pas save, tačiau senutė iš jų namų pabėganti. “Nepasakyčiau, kad vaikai ja nesirūpina. Ir sūnus, ir dukra pasakojo, kad mama pabūna trumpai pas vieną ir jau kitur bando lėkti. Vaikai nori ją priglausti pas save, tik kad pati J.Šibirkštienė nebūna. Pasiima taksi ir išvažiuoja namo. Klausiau, kodėl jūs grįžot? Ji sako ir pati nesuvokianti, kodėl taip daro. Gal čia – ne jos “pasiutimas”, o liga yra”, – kalbėjo šalia senutės gyvenanti moteris. Jos teigimu, vaikai mamos likimo valiai nepalieka – atveža maisto, siūlo savo pagalbą, tačiau J.Šibirkštienė negali ilgai išbūti vienoje vietoje. Atnešanti vaistų, maistu pasirūpinanti V.Ramoškienė močiutę apibūdino kaip labai malonią ir mielą kaimynę, tačiau pastaruoju metu senutės elgesys pasikeitė. Kaimynė prisiminė, jog J.Šibirkštienė net pamiršdavo išgėrusi vaistus – atėjusi vėl prašydavo skųsdamasi galvos skausmais.
Tapo savotiškais įkaitais
Panevėžyje gyvenanti J.Šibirkštienės dukra Leonina Pavlovienė neslėpė, jog 75-erių mama – didžiausias visos giminės galvos skausmas ir rūpestis. “Iš septynių vaikų – keturi antros grupės invalidai, juos pačius reikia globoti. Mamą vežam ir vežam vieni pas kitus – pas vieną pabūna, nebepatinka, pas kitą nuvežam – vėl nebegerai. Įsinorėjo į senelių namus – pradėjome tvarkyti dokumentus, vėl nebenori. Sako, vežkit mane į Krekenavą. Visi esame jos terorizuojami, tik patys nežinome už ką. Įkaitais tapome”, – rodydama šūsnį jau surinktų senelių namams reikalingų dokumentų kalbėjo L.Pavlovienė.
Pasak jos, kita sesuo, niekur nedirbanti ir sunkiai galą su galu sudurianti, skolinasi pinigų, kad galėtų atvažiuoti pas mamą, jei nemalonu pas vaikus gyventi. L.Pavlovienės teigimu, net antros grupės psichinę negalią turintis jos brolis panevėžietis, pats gyvenantis tik iš invalidumo pensijos, moka mokesčius dar ir už mamos butą Krekenavoje, nes ši iš sūnaus to reikalaujanti. “Ji gyvena tik iš pensijos, bet mes patys ją ir uždirbome – vaikai būdami eidavome už ją karvių melžti, brolis net namo bijodavo pareiti, nes mama jį tiesiog daužydavo. Labai sunkiai augome – iš kur daugiau tie invalidumai. Aš pati 14 metų iš namų pabėgau, todėl dar nesu invalidė”, – susijaudinusi kalbėjo moteris. L.Pavlovienė buvo atvira: jie dėkingi ne savo tikrajai mamai, o juos su meile auginusiai svetimai moteriai. “Mes turėjome kitą mamą, kuri mus ir mylėjo, ir žiūrėjo, ir į mokyklą leido. O iš šitos tik mušti gaudavom. Mama turėjo tarnaitę – ją mes tikrai mylėjome. Mamai ne tik ji, mes visi visą gyvenimą turėjome tarnauti”, – pasakojo ponia Leonina.
Nebežino kaip įtikti
Pasak L.Pavlovienės, dėl sunkaus mamos būdo buvo kreiptasi į psichiatrus, tačiau ištyrę medikai konstatavo, jog J.Šibirkštienė savo elgesį kontroliuojanti. “Mums tiesiai pasakė, kad mama sugeba siaubingai meluoti”, – pasakojo moteris. Kokią išeitį rasti iš susidariusios situacijos ir kaip įtikti motinai, ponia Leonina teigė jau nebeįsivaizduojanti. “Jūs manote, mama mums nerūpi? Naktimis negaliu miegoti, galvoju, ką daryti. Gal kunigą pasikviesti, gal ją velnias valdo? O gal jai psichologo pagalbos reikėtų?” – ieškojo variantų L.Pavlovienė. Anot jos, nors ir sunkiai besiverčiantys visi vaikai sutiktų dėtis pinigus ir mokėti už mamos priežiūrą, jei tik pati J.Šibirkštienė sutiktų. Tačiau, pasak moters, mamos norai – nenuspėjami: vieną dieną nori į senelių namus, kitą – pas vaikus, trečią – į namus Krekenavoje. Tačiau niekur ilgiau negalinti užsibūti. “Kokį mes vargelį turim – pas visus vaikus pabuvo. Dabar sakė norinti į Kelmės rajoną, į savo gimtinę, kur jauniausias mūsų brolis gyvena. Ten iš ligoninės gal ir reikės važiuoti”, – svarstė L.Pavlovienė.
Šiauliuose gyvenanti L.Pavlovienės sesuo ponia Onutė pritarė panevėžietės išsakytai nuomonei. “Mama reikalauja, kad ištisą parą ją prižiūrėtume, tačiau mes tokių sąlygų jai negalime suteikti. Mama sugeba 10 versijų per dieną sugalvoti, ko iš mūsų norėtų. Visi rūpinamės ja, esame už ją atsakingi, nors ji – tik biologinė mama. Tikrai jos neatsisakome, aš jai kojas rankas galiu nuplauti ir vandenį išgerti, bet nežinia, ko pati iš mūsų nori – be prakeiksmų, nesame daugiau iš jos nieko girdėję. Mes jos nekeikiame ir neprakeikiame, kaip ji mus, bet mama nežino, kur norėtų galvą padėti”, – ašarų nesulaikydama kalbėjo moteris. Abi seserys teigė nebežinančios, kur galėtų kreiptis pagalbos dėl įnoringos mamos priežiūros. “Kad nors kas mums galėtų padėti”, – neviltis jau apėmusi išvargusius senutės vaikus.
Pati sunkiai vaikštanti J.Šibirkštienė, šiuo metu besigydanti Panevėžio ligoninės Kardiologijos skyriuje, teigė norinti į senelių namus – grįžti į Kelmės rajoną ji tvirtino nepageidaujanti. “Senutės nebegalima vienos palikti. Dabar jau ji sutinka vykti į senelių namus, tuo labiau kad ten bus ir tinkamai pasirūpinta. Būtina tik gydytojų komisiją pereiti. Vaikams tikrai padėtume – pati galėčiau J.Šibirkštienę palydėti pas gydytojus. Tegul tik vaikai su mumis palaiko ryšį, tegul tik kreipiasi, jei pagalbos reikia”, – padėti keblioje situacijoje pažadėjo socialinė darbuotoja.
Inga Kontrimavičiūtė
tel.(8-655)04720, inga@sekunde.com
A. Repšio nuotr. L. Pavlovienė neslėpė: gausus būrys vaikų nebežino, kaip beįtikti mamai
