Priežastys, dėl kurių vaikai priversti palikti šeimas,
įvairios – asocialūs tėvai, nesugebėjimas ar tiesiog nenoras pasirūpinti savo
atžalomis. “Jei vaikų globos namuose gyventų tik našlaičiai, apskričiai per akis
būtų ir vienos tokio pobūdžio įstaigos”,- įsitikinusi apskrities viršininkės
pavaduotoja Zita Kukuraitienė. O dabar valdiškų ir šeimyninių globos namų
paslaugų prireikia ne taip jau retai. Ir visai nesvarbu, kad vaikų tėvai – gyvi,
sveiki, bet mažyliai kenčia alkį, šaltį, smurtą. Vaikų globos darbuotojų
rūpestis padeda apgydyti šeimoje patirtas nuoskaudas, tačiau valdiškos sienos
niekuomet neatstos tikrųjų namų. Todėl kiekvieno vaikų namų auklėtinio svajonė –
apsigyventi šeimoje, pas globėjus. Žmonių, pasiryžusių priglausti savo namuose
svetimus vaikus, yra, tačiau ne visiems pavyksta atrasti raktą į kartą jau
išduotų vaikų širdis.
Globėjai turėtų būti parenkami atidžiau
Pernai iš globėjų į A.Bandzos vaikų namus sugrįžo 11 naujojoje šeimoje nepritapusių vaikų.
Į Obelių globos namus grąžinti 7 globotiniai. “Vaiko globos organizavimo nuostatuose apibrėžta, kokiais kriterijais vadovaujantis turi būti parenkami globėjai. Mano nuomone, šioje srityje reikėtų dar daugiau atidumo”,- sakė Z.Kukuraitienė. Ji įsitikinusi, kad svetimus vaikus globoti gali tik išskirtinės psichologijos žmonės.
Globėjų ir globotinių santykiai paaštrėja vaikų paauglystės periodu – maištaujantys, viskam prieštaraujantys vaikai – ne tai, ko globėjai tikėjosi. “Dalis vaikų labai sunkiai pritampa prie naujos aplinkos, prie jiems neįprastų reikalavimų. Kiti galbūt nori daugiau laisvės. Tačiau visi be išimties nori kitaip gyventi – pasiryžusieji juos priglausti turi žinoti, jog vaiko atėjimas į šeimą – ne tik malonūs rūpesčiai”,- kalbėjo Z.Kukuraitienė.
Vaikams, kurie vėl grąžinami į valdiškus globos namus, toks globėjų poelgis pakerta pasitikėjimą suaugusiaisiais. “Jiems be galo skaudu. Vaikai jaučiasi išduoti ir apgauti”,- teigė apskrities viršininkės pavaduotoja. Bene dažniausiai grąžinami 15-16 metų paaugliai, tačiau, pasak “Sekundės” pašnekovės, būna, kad globėjai nusivilia ir 10-12 metų vaikais. Kartais savo jėgas pervertina močiutės, o anūkui įkopus į paauglystę, garbaus amžiaus, ligotos globėjos dažnai nebepajėgia su vaikaičiais susitvarkyti ir atiduoda juos į vaikų namus. “Obeliuose gyvena toks berniukas. Labai geras ir nuoširdus vaikas. Jį globojusi močiutė mirė, o giminaičių, panorusių berniuką priglausti, neatsirado. Vaikas labai išgyvena jam skaudžias ir netikėtas permainas. Globėjai paprastai kaltina vaikus – jų genus, norą laisvai gyventi. Mano nuomone, tai, kad vaikas tarsi koks daiktas keliauja iš rankų į rankas – ne vien “sunkaus” vaiko bėda. Dalį kaltės turėtų prisiimti ir vaiko teisių apsaugos specialistai dėl to, kad globėjais ne visada tampa tam tinkamiausi kandidatai”,- pabrėžė Z.Kukuraitienė.
Nebetiki suaugusiaisiais
A.Bandzos vaikų globos namų direktoriaus pavaduotoja Salomėja Jareckienė pritarė Z.Kukuraitienės nuomonei, kad bene dažniausia priežastis, dėl kurios globėjai atsisako globotinių, – paauglystės krizės. “Būna, kad vaikai patys pasiprašo atgal į vaikų namus”,- pasakojo pedagogė. Jos nuomone, sprendimas į šeimą pasiimti svetimą vaiką – labai atsakingas žingsnis ir pasiryžusieji jį žengti privalo būti iš anksto pasiruošę bet kokiems netikėtumams. “Jau kartą pabuvę šeimoje ir jos netekę vaikai nebenori dar kartą būti atstumti ir į naujus pasiūlymus apsigyventi šeimoje žiūri labai nepatikliai”,- apie atstumtųjų globotinių išgyvenimus pasakojo S.Jareckienė.
Tai, kad globoti paimtas vaikas tampa problema, anot miesto Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos Daivos Simonaitienės, parodo globėjų psichologinį nepasirengimą šiam žingsniui. “Vieni jų dar bando taisyti pašlijusius santykius su globotiniu, kreipiasi į psichologus, mūsų skyriaus specialistus, o kiti pasinaudoja lengviausia išeitimi – atsikrato vaiko”,- sakė D.Simonaitienė. Net ir ieškantieji pagalbos, pasak vedėjos, paprastai tai daro pernelyg vėlai. “Į specialistus kreipiasi globėjai, nebegalintys kontroliuoti situacijos, kai pažeisti jau visi – suaugusieji ir vaikas”,- apgailestavo D.Simonaitienė.
Kol kas dar nenusivylė
Rajono Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Nijolė Stakytė teigė galinti lengviau atsidusti – pernai nebuvo atvejo, kad globėjai būtų pasigailėję savo žingsnio. “Pamenate, ne taip seniai kalbėjomės apie tai, kad rajone niekas nenori globoti likimo valiai paliktų vaikų? Situacija pamažu keičiasi į gerąją pusę. Prieš Kalėdas atsirado žmonių, panorusių meile ir šiluma apgobti svetimus vaikus. Aš jiems be galo dėkinga. Kol kas nė vienas iš tapusių globėjais nenusivylė savo pasirinkimu – jų šeimose apsigyvenę vaikai tiesiog sužydėjo”,- džiaugėsi maloniomis permainomis N.Stakytė. Visi globėjai – išsilavinę, dirbantys žmonės, puikiai suvokiantys, kad vaikas – ne tik džiaugsmas, bet ir atsakomybė.
Praeitų metų rudenį tris vaikus į savo namus parsivežė Kopūstų šeima iš Ničiūnų. Šeima globoja ikimokyklinio amžiaus mažylius. “Ryžtis šiam žingsniui labai sunku. Šeima 3 metus yra mūsų institucijos, socialinių tarnybų akiratyje. Tarsi veidrodyje matomi šeimos santykiai. kelias į vaiko širdį – netrumpas. Vaikus reikia labai mylėti”,- pabrėžė rajono Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja.
Reikia atiduoti visą save
Už Paįstrio, Teberešiškių kaime įsikūrusios Grigaliūnų šeimynos mama ponia Gražina svetimus vaikus globoja jau du dešimtmečius. “Dar nebuvo atvejo, kad mūsų namuose vaikas nepritaptų”,- tvirtino G.Grigaliūnienė. Ji sakė nesuskaičiuojanti, kiek tikrųjų gimdytojų atstumtų vaikų gyveno šiuose namuose. Beje, visi net nemokyti ponią Gražiną vadina mama, paklausti apie globėją, vaikai tik gūžčioja pečiais – jie nežino, ką šis žodis reiškia.
Tą dieną, kai šeimynoje lankėsi “Sekundės” korespondentai, namai ūžė tarsi bičių avilys – apie G.Grigaliūnienę sukiojosi mažyliai, iš mokyklos parėję vyresnieji, nuolat laukiami svečiai – studijuojantys ir seniai pilnamečiai globotiniai. “Čia – jų namai, kur visada gali sugrįžti”,- tuo nė kiek nesistebėjo ponia Gražina.
Ji neslėpė, kad ne visi globotiniai – juos šeimynos mama vadina dukromis ir sūnumis – auksinio charakterio. Krizės, aštrūs žodžiai, neapgalvoti, netgi šokiruojantys vaikų poelgiai – visa tai ne kartą patyrė ir ponia Gražina, tačiau nė karto jai nekilo mintis viską mesti ar “sunkaus” charakterio vaiko atsikratyti.
Nebetikėjo, kad ją gali mylėti
Prieš porą metų Grigaliūnų šeimynoje apsigyveno paauglė Vilija (vardas pakeistas). Vaikų namai, globėjai, vėl vaikų namai. “Pas mus patekusi mergaitė jautėsi tarsi išgąsdintas žvėrelis. Ji pavydėjo mano dėmesio kitiems, dėl to netgi kildavo nesusipratimų. Ją žeidė kiekviena pastaba, kildavo jos ir kitų vaikų konfliktai. Aš tave myliu, Vilija,- nežinia kiek kartų kartojau mergaitei šiuos žodžius. Aiškinau, kad tik abi kartu galime pasiekti rezultatų. Dabar ji labai nori mokytis. Tai – nelengva, nes daug kas praleista, bet viliuosi, kad ryžto Vilijai pakaks”,- apie paauglę pasakojo G.Grigaliūnienė.
Kad kantrybė, meilė ir tikėjimas vaiku duoda rezultatų, rodo ir “sunkių” globotinių mamai rašyti laiškai. “Nenoriu, kad kentėtum dėl manęs ar kito vaiko. Būk tokia visada, nes mums labai reikia Tavęs kiekvieną akimirką. Tu – lyg auksas, lyg perlas. Ar supranti savo vertę? Visko būna, visko dar bus, tačiau žinok – mes Tave mylime, nors kartais taip ir neatrodo”,- taip į ponią Gražiną Kovo 8-osios proga kreipėsi ta pati Vilija. Tikruosius namus atradusi paauglė laišką pasirašo labai paprastai – dukra Vilija.
Iš kitos šeimynos pas Grigaliūnus apsigyvenęs vaikinukas buvo nesuvaldomas. “Pastebėjau, kad ne jis manęs klauso, bet aš jo. Per šeimynos susirinkimą – o jie vyksta kiekvieną savaitgalį – pasakiau: jei jau taip blogai, gali duoną pats užsidirbti, esi pilnametis. Pamenu, kaip išeidamas trinktelėjo durimis. Tai – ne pirmas toks jo trinktelėjimas – išeidavo dažnai. Dabar buvo atvažiavęs, turi šeimą. Parodė mano anūkėlę. Tikino daug ką supratęs ir meilę, rūpestį, švelnumą, kurį patyrė būdamas čia, stengiasi įskiepyti savo dukrelei”,- apie istoriją su laiminga pabaiga pasakojo šeimynos mama.
Atsiprašyti – ne nusižeminimas
G.Grigaliūnienė teigė galinti tik užjausti tuos vaikus, kurie, neprigiję šeimoje, grįžta į vaikų namus. “Jų širdelėse – jausmų audra ir begalinis nusivylimas suaugusiaisiais”,- įsitikinusi šeimynos mama. Šiuo metu šeimynoje gyvena aštuoni vaikai, neskaitant jau suaugusių, tačiau nuolat pas mama, mamyte, mamuku vadinamą ponią Gražiną sugrįžtančių suaugusių ir savo šeimas jau turinčių vaikų. “Paslapties, kaip sutarti su vaiku, nėra. Tiesiog reikia matyti kiekvieną, jeigu įžeidi – atsiprašyti, gerbti juos ir labai mylėti”,- kalbėjo G.Grigaliūnienė.
Ji nemano, kad geriausi globėjai – savo vaikus auginantys žmonės, ir tvirtino, jog pažįstanti puikių žmonių, kurie svetimais vaikais rūpinasi puikiai neturėdami savų. Svarbiausia, pasak G.Grigaliūnienės, ne daryti iš vaiko to, ką pats norėtum matyti, o atsižvelgti į globotinio norus. “Yra mergaičių, kurių į tvartą nė varu nenuvarytum, o kitiems smagu dirbti ūkio darbus. Prievartos čia negali būti”,- akcentavo ponia Gražina.
Mamai pritarė jau armijoje atitarnavęs Žanas ir studentė Sonata. Mergina sakė, kad pas Grigaliūnus augo nuo penkerių ir nė neįsivaizduoja namų, geresnių už šiuos. Žanas pamena, kad jam teko pakeisti globėjus. Pas Gražiną atsidūrė, nes norėjo būti kartu su broliu. “Buvo sunku, augau mieste, o čia kaimas – prisitaikyti ir priprasti nebuvo paprasta. Vaikai, kurie jau buvo kartą apgauti, jaučiasi siaubingai ir nebetiki juos išdavusiais suaugusiaisiais”,- sakė jaunuolis.
Rasa Šošič
tel. (8-655)04727, rasa@sekunde.com
