Savo kūryba dalijasi J. Miltinio gimnazijos kūrėjai.
Augustė Rakauskaitė (11 kl.)
„Pastaruoju metu kyla noras rašyti apie nuostabų ryšį su konkrečiu žmogumi, gamtos reiškinius bei… kasdienybę, kurią stengiuosi paversti ypatinga.“
Žiemos menininkai
Užklokime pasaulį baltu sniegu,
Taip sustabdydami laiką. Juk neskubu –
Tegul sušals ir užmigs čia gyvybė,
Nes šito paveikslo dar niekas negyrė.
Nupieškime save, pasirinkę nematytą spalvų paletę,
Ir išaugs utopija iš svajonių ir sniego audros.
Juk teptuko šio niekas dar nėra palietęs,
Skriskim Pegasu, ir tegul harmonija čia apsistos.
Prižadinkim miegančias gražuoles – ledines gėles,
Supilkim aukštus kalnus, raskim mėlynus miškus.
Briskim per užpustytą pievą, vaizduotėj rinkim žoleles…
Bet ak, mano mielas, žmogaus ant šio lapo vis dėlto nebus.
Ištirpo sniegas, nuplovė dažus…
Ir nuplukdė menininkus, pasauliui per mažus.
Aš tavo mėnulis
Tylią naktį netikėtai pro langą pažvelgęs pamatysi tu mane –
Mažą, baltą mėnulėlį juodam danguje.
Nors ir matomės viliojančią naktį ne vieną,
Paslaptingai stebiu tave netgi giedrą dieną.
Galbūt pasaulis versis aukštyn kojomis,
Gal miške staugs vilkai, apakinti šio malonaus baltumo,
Aš tau užmerksiu akeles ir palydėsiu į sapnų karalystę,
O jei tau bus baisu, atnešiu žibančių žvaigždžių ramumo.
Mėnulis keičia formą – skyla, lūžta, vėl atgimsta,
O mano pavergta širdis dėl tavęs vieno tik nerimsta.
Jonė Bieliūnaitė (11 kl.)
„Nuo pat mažens aš mėgau ir mėgstu piešti, rašyti ir užsiimti įvairiais meniniais darbais. Mano kūryba keičiasi kartu su manimi. Dabar ji padeda ne tik nusiraminti, suprasti save, bet ir, be abejo, ieškoti atsakymų į nesibaigiančius klausimus.“
Ašarų lietus
Verkia dangus,
Verkia už mus.
Pakeičia spalvą
Ir atveria sielą.
Išplauna skausmus,
Atgaivina džiaugsmus.
Verkia dangus,
Verkia už mus…
Jausk!
Pats išlieki jausmus!
Išverki skausmus.
Tegul ašaros kris Ir gaivins tavo sielą.
Neprašyki lietaus – Atsiverki pats sau.
Jei tikrai išdrįsi,
Kaip dangus pražysi.
Kodėl… Kodėl?
Kodėl mes bijom ištrūkti
Iš savo pačių suvaržymų?
Kodėl nuolat bijom pažeisti
Kitų taisykles ir įstatymus?
Kodėl vis bijom būti pirmi?
Paskutiniai taip pat nenorim?
Vidurys netenkina irgi?
Gal save taip surasti mes norim…
Jovita Marcinkevičiūtė (11 kl.)
„Kūryba man tarsi nesibaigiantis siūlų kamuoliukas, kuriame yra įvairiausių mazgelių, tačiau juos atpainiojusi suprantu, kad niekada nenorėčiau nustoti kurti.“
Žodžio galia
Manai, gali sakyti ką tik nori?
Bet ar tu kartais pagalvoji,
Kiek gali reikšti vienas žodis,
Užklupęs netikėtai tartum gruodis?
Sustingdo jis į ledą karštą širdį,
Atimdamas net menką viltį
Sulaukti žmogiško „Atsiprašau“,
Išgirst „Ne taip aš pasakiau“.
Jeigu tau žodis tiktai ginklas,
Kitam jis gali būti skausmo tinklas,
Įkalinantis gruodžio tyloje,
Pasmerkęs skęst jausmų sūkuryje.
Karoliukai
Susipynę tarp siūlelių
Ir margų margų juostelių
Karoliukai vėl prabilo
Ir naujas damas pamilo.
Nuo dulkelių nors aptemę
Ir žavingai jau pasenę
Daug istorijų sudėjo,
Kol damas jie apkalbėjo.
Bet juk jie tik karoliukai –
Tie mergaitiški žaisliukai,
Išbyrėję skrynioje,
Paliktoj vaikystėje.
Gintarė Petruokaitė (9 kl.)
„Kūryba man yra būdas bent trumpam pabėgti nuo rutinos ir nuobodaus pasaulio. Bekurdama atsiduriu savose istorijose. Jos duoda peno vaizduotei, kuri tikrovę perkuria pagal mano norus.“
Mirties pasaka
Baltai išsipuošusi Mirtis
Atsliūkino netikėtai.
Tačiau ne sielos atėjo ji pasiimti,
O tik papasakoti
Apie tai, kaip jai sunku,
Kaip negali klausytis raudų.
Raudų artimųjų,
Kurių mylimam metas atėjo.
Kokia ji vieniša!
Nepaliesta laiko tėkmės
Vis gyvena ir blaškosi,
Blaškosi, taip pat kaip ir aš.
Tačiau tikroji tiesa,
Kad aš esu Mirtis.
Tai nuo mano sielvartingo prisilietimo
Miršta meilė širdyje tyriausioje.
Skausmas
Manai, kad lengva,
Blaškytis tarp realybės ir sapnų?
Nerasti išėjimo,
Springti ašara karčia?
Tai mano mintys,
Trukdančios kvėpuoti.
Jos dvelkia žeme ir kapinių vėjais,
Apsigaubusiais skausmo apsiaustais.
Argi gali širdis mylėti,
Kai sužeista daužosi krūtinėj?
Bet ne, ji jau nebesidaužo –
Tai tik vėlė iš rūko šaukiasi paguodos.
Ugnė Gasaitytė (12 kl.)
„Menas yra vienas svarbiausių dalykų gyvenime. Be muzikos, tapybos ir rašymo aš nebebūčiau aš. Mane nuo perfekcionizmo gelbėja tik necenzūruotos mintys, akordai bei dažai.“
Išvakarės
Gal šią naktį viskas pasikeis,
Gal šią naktį saulė nusileis
Kaip vakar vakare…
Gal šią naktį niekas nebeteis,
Gal šią naktį niekam nebereiks
Slapstytis nuo akių
Žmonių svetimų.
Pabūk,
Pagaudyk žvaigždę krintančią,
Nebėk,
Juodos nakties ieškodamas,
Palauk
Kelių, rytinės saulės randamų.
Juk laikas niekur nepabėgs,
Viskas greitai nesikeis,
Kol esame čionai,
Dar neikim į tenai..
Gal dar kartą pakartot,
Gal dar kartą paspėliot,
Kas bus ateityje,
Rytoj vakare,
Pasislėpus baltame rūke.
Laiškas tam, kurio širdis jauna
(Eilėraštis apie jaunimo siekį kažko daugiau, norą pakeisti pasaulį, prisiimti atsakomybę į savas rankas, nes be mūsų pačių pastangų mes nenuveiksim nieko)
Mes eisim, eisim tolyn,
Kur žvaigždės rodo kelią į namus.
Kalbėkim tyliai, nes medžiai atsibus.
Dangus toks mėlynas ir gražus.
Ir laisve kvepia rankos, kylančios viršun.
Nuskinkim debesis ir vėl mums giedra bus.
Paimk į delną saulę, įkvėpk žmonėm vilties,
Nes mūsų šis pasaulis – jis mūsų ateitis.
Mes skriejam, skriejam aukštyn,
Pabėgę nuo pasaulio. Mes ne vieni.
Atverkim langus ir viskas pasikeis –
Svajonių pilnas tavo kambarys.
Keliauk į tolį, jau niekas nebeteis,
Jei pasirinksi laisvę dėl širdies.
Susipažinki su tokiu kaip ir tu,
Gyvenk ir džiaukis vasara kartu.
Pabaigos pradžia
Nužydėjo gėlės krištoliniuos induos –
Rudens spalvų svajonės pildos.
Knyga jau guli užversta
Ir saulės jau seniai nėra.
Ir baisūs šūksniai nuaidėjo:
„Žiema juk dar neprasidėjo!“
Dreba lapai dar vis nesušalę,
Ramios mirties prisiragavę.
Likimas greitas – nepabėgsi,
Nuo nerimo nepasislėpsi.
Melodijos šiaurinio vėjo
Taip graudžiai šiandien suskambėjo.
Ir vėl ateis tamsi naktis –
Minčių pilnos dienos baigtis
Ir dreba rankos, skaudžiai kyla,
Uždaro langus – dar vis lyja.
Paauglystė
Sunku gyventi, kai tu jaunas.
Ne vaikas, bet ir ne studentas.
Dar ne suaugęs, bet kažkoks mutantas,
Tas, kur per pertraukas mobilų kraunas.
Mokykloj visiškas „bardakas“,
Tik pažymiai ir stresas matos.
Aplinkui žmonės slampinėja,
Kitus vaikus apkalbinėja.
Apsimetam labai suaugę,
Pilnametystės nesulaukę.
Gyvenam mes lyg melodramoj,
Bet patys grįžę verkiam mamom.
Bet kai paklausia, kaip mums sekas,
Mes tylim ir kažko vis laukiam.
Gal pagyrimo ar blogesnio žodžio,
Nes mes nesvarbūs esam ponams.
Senoliai mūs rimtai nepriima,
Iš mūsų juokias kiaurą dieną.
Bet ir saldainių nebeduoda,
Nebent Velykų ar Kalėdų proga.
Tai tenka mums sėdėt ir laukti
Dar pora metų, kad gyventi
Galėtume civilizuotai
Ir pagaliau tikrai gyvuoti.
Vika Zemeliauskaitė (10 kl.)
„Džiaugiuosi, kai jaunas žmogus eina per pasaulį nesislapstydamas, eina su savo mintimis ir idėjomis, su savo tiesa, išsaugodamas galimybę skrieti į – KŪRYBOS – erdvę, į tolimą laiką. Ši mintis mane aplankė galvojant apie savo naująją mokinę Viką, kurią sutikau tik šiais mokslo metais, ji mane pradžiugino savo slapčiausiomis kūrybinėmis mintimis. Dalinuosi…“ – apie jaunąją kūrėją rašo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Virginija Milaševičienė.
Ilgesys
Kažkada močiutės apgaubta
Švelni šilko skara
Paglostys mane čia,
Kur triukšmo nebėra.
Nematyt vaizdų telefone,
Nematomam ryšių tinkle.
Pajutus šypseną veide
Pasakau, močiut, aš čia!
Aš atsimenu Tave,
Su žila žila galva,
Kai apklodavai mane
Pasakų sūkuryje.
Jaunystės džiaugsmas
Šios vasaros naktys
Su vėjeliu prabėgdamos,
Laimingos kaip šuns akys,
Šeimininko širdies glostomos.
Didžiuosiuose Grįžulo Ratuose
Tarp gausybės žvaigždžių
Paskendau šniokščiančios jūros dugne,
Mėlyje Tavo akių.
Noras
Juk neklauso ji nė vieno,
Protingiausia tiktai ji.
Ašaros kapt nuo kiekvieno,
Kuris baudė ją dar vis.
Dienos tapo sunkios, niūrios,
Net jei nematai tu jos.
Ašaros blaškos kaip jūros
Bangos pasiklydusios.
Kas čia kaltas, ką išbarti?
Klausinėja jos kiekvienas:
Čia kalčiausia aš pati –
Ir mano noras vienas…
