Kultūros srityje besidarbuojantys trys broliai –
Remigijus, Rolandas ir Gvidas Viliai net patys negali paaiškinti, kaip atsitiko,
kad jų gyvenimo istorijos – tarsi tris kartus pakartota viena.
Visi baigė Panevėžio J.Švedo pedagoginę muzikos mokyklą, vėliau – Muzikos akademiją, net su savo antrosiomis pusėmis susipažino labai panašiomis aplinkybėmis. Muzikai tapus jų gyvenimo būdu jai broliai yra itin išrankūs.
Visi trys tvirtino galintys klausytis tik gerų, sielai tikrą atgaivą teikiančių įdomių kūrinių. Viliai šmaikštavo: nors gimėme ne kartu, bet jaučiamės trinukais.
Brolių ne tik pomėgiai ir darbas panašūs: ne vienas maloniai nusišypsojęs ir pasisveikinęs su vienu iš Vilių nustemba nesulaukę atsako.
Senaties terminas nesibaigęs
Gvidas ir Remigijus Viliai juokavo: esame dvynukai, tik 6 metų skirtumas maišo. Jauniausias ir vyriausias broliai tokie panašūs, kad gatvėje dažnai jiems tenka nustebti, kai sveikinasi visai nepažįstami žmonės. Ypač tokių nesusipratimų padaugėjo ponui Gvidui prieš metus pradėjus dirbti miesto Savivaldybės Kultūros ir meno skyriuje.
“Einu mieste, žiūriu – nepažįstamas žmogus į mane įsistebeilijęs. Paskui sako, oi, kaip Remigijus “išmandrėjo”, – pasakojo Gvidas. Broliai tvirtina, nors, kaip ir visi berniūkščiai, mėgdavo išdaigas, tačiau galvos skausmu tėvams nebuvo. O ir peštis nebuvo dėl ko – esant tokiam metų skirtumui ir pomėgiai skiriasi. “Iš tiesų negalime nieko pasakyti – perduos policijai, o jei senaties terminas dar nesibaigęs”, – apie krėstas išdaigas juokais kalbėjo Remigijus. Abu broliai panevėžiečiai vieningai patvirtino, kad iš jų trijulės ramiausias – vilnietis Rolandas. “Lengviausia blogiausiai kalbėti apie tą, kurio šalia nėra”, – šypsojosi Remigijus ir Gvidas.
Šešeriais metais už Gvidą vyresnis Remigijus juokavo, kad per tuos darbus nėra laiko net jaunylį brolį paauklėti. Metus netgi vienoje gatvėje gyvenę broliai prisipažino per tą laiką tebuvo susitikę tik porą kartų. “Bet per šventes susieinam – nesame dar visai sulaukėję”, – tvirtino Viliai. Vis dėlto abu panevėžiečiai dažniau nei vienas su kitu susitinka su Vilniuje gyvenančiu Rolandu. “Kai arti – visada sunku. Kuo toliau – tuo lengviau susitikti. Čia taip pat, kaip į darbą: kai arti, dažniausiai vėluojama. O štai į paskaitas Šiaulių universitete niekada nesu pavėlavęs”, – tvirtino Gvidas.
Vienas miesto, kitas – rajono savivaldybėse besidarbuojantys broliai tikino konkurencijos nejaučiantys. “O mums nėra dėl ko konkuruoti – darbovietės juk atskiros. Savivaldybėje nuo 1992-ųjų dirbdamas pergyvenau daug partijų ir politinių veikėjų. Tačiau nors patirties daug, bet žmonės, kaip ir laikai, keičiasi – nėra tradicinių atsakymų į klausimus. Kultūra – ne blynus kepti. Joje – kaip medicinoje – visi žino, kaip reikia gydyti, bet kažkodėl vis tiek į Vilnių rimtai susirgę važiuoja”, – pažymėjo Remigijus. Tačiau Gvidas vyresniajam broliui paprieštaravo: konkurencija yra tarp visų, net tarp vyro ir moters. Nenuostabu, jei ji egzistuoja ir tarp brolių.
Namus prižiūri triušis
Muzika Remigijui – ne tik gyvenimo būdas. Visai pagrįstai ją galima pavadinti piršle: abu su žmona Jūrate – pianiste, Panevėžio konservatorijos dėstytoja – mokėsi Panevėžio J.Švedo pedagoginėje muzikos mokykloje, vėliau – studijos dabartinėje Muzikos akademijoje. Tačiau Jūratė akademiją baigė greičiau – Remigijui porą metų teko sugaišti tarybinėje armijoje. Juodviejų 17-metis sūnus Laurynas – J.Balčikonio gimnazijos gimnazistas – jau baigęs muzikos mokyklą ir, pasak tėčio, ieško savo gyvenimo. Remigijus juokavo, kad jų šeima – tradicinė lietuviška, kurioje lemiamas balsas atitenka žmonai. Jis nepamiršo paminėti ir dar vieno svarbaus nario jų namuose – dekoratyvinio balto triušio. “Panašus į katiną, tik tyli. Triušis pas mus prižiūri namus. Gaila, kad šiukšlių nemoka išnešti”, – juokavo R.Vilys.
Dirbantis keliose darbovietėse Remigijus neslėpė: jau norisi vieno gero darbo. Dabar, anot jo, ne tik dirbdamas, bet ir miegodamas ieško naujų idėjų. “Tik žmona jas man mažina. Ji vis ragina pradėti dirbti tiek, kad užtektų laiko ir pagyventi”, – apie savo antrąją pusę kalbėjo R.Vilys. Remigijus juokavo, jog jaunėliui – mokslų daktarui – nepavydi, nes ir pats planuoja trečią aukštąją baigti. Be Muzikos akademijos diplomo, baigtos dar Vilniaus pedagoginiame universitete edukologijos magistro studijos, o šiuo metu dar tęsiamos kultūros vadybos ir politikos nuotolinės studijos Dailės akademijoje. “Leninas liepė mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis, Europos Sąjunga pasirinko šūkį mokytis visą gyvenimą. Jei jau atlyginimo normalaus nėra, bent šiuo atžvilgiu būsiu europietis”, – šmaikštavo Remigijus. Tačiau, kaip pripažino dirigentas, mokėsi jis visada tiek, kiek reikia – kad galėtų pereiti į aukštesnę pakopą. R.Vilio šeima turi savo susikurtas tradicijas – kartkartėmis išsiruošia į kokį nors gerą koncertą Vilniuje, o per atostogas su draugų kompanija baidarėmis patraukia Lietuvos upėmis. Jau du sezonus visi trys Viliai įspūdžių semiasi išvykę paslidinėti į kalnus. Tiesa, šiais metais tokia pramoga žmonai baigėsi pakankamai skausmingai – sugipsuota ranka.
Kolekcionuoja įspūdžius
Remigijus žvelgdamas į jauniausią brolį Gvidą juokavo: du broliai protingi, trečias – mokslų daktaras. Miesto Savivaldybės Kultūros ir meno skyriaus vyriausiasis specialistas, KTU Panevėžio instituto, Šiaulių universiteto Muzikos teorijos ir pedagogikos katedros dėstytojas, saviveiklininkas Gvidas Vilys teigė neįsivaizduojantis, kaip ištvertų nieko neveikdamas.
“Kad netinginiaučiau, prisiimu daug darbų. Iš tiesų darbas – gyvenimo ramstis. Nežinau, ką daryčiau, jei turėčiau laisvą mėnesį”, – kalbėjo Gvidas. Kultūros srityje besidarbuojančio trečiojo brolio net laisvalaikis neatsiejamas nuo meninės veiklos – Viliai muzikuoja šeimyniniame kolektyve “3×2” bei Linos vadovaujamame folkloro ansamblyje “Raskila”. G.Vilys – netradicinis kolekcininkas. Kultūros specialistas tvirtino kolekcionuojąs… įspūdžius. “Kitoms kolekcijoms trūksta laiko ir pinigų – vis dėlto reikia rinkti, dėlioti”, – tokį pasirinkimą paaiškino Gvidas. Pasak jo, įspūdžiai – iš viso gyvenimo, norint jų pasisemti visai nebūtina traukti į užsienį užsimerkiant prieš tą, kas yra visiškai čia pat.
“Galima aplankyti užsienį, bet patirti tą patį, ką ir nuvažiavus į lietuvišką kaimą – ten kartais pamatai neįtikėtinų dalykų”, – įsitikinęs G.Vilys. Pasak jo, teigti, kad Lietuvoje nėra nieko įdomaus, būdingiausia vilniečiams. Tačiau tokių išrankiųjų pasiteiravus, kur lankęsi, šie tesugeba išvardyti tradicines vietas: Klaipėda, Trakai, Palanga, tarsi tai – visa Lietuva. Tačiau, pasak Remigijaus, viskas, kuo jie gyvena, yra kultūra. “Juk viskas ir yra tik fizika ir kultūra. Visa kita – reliatyvu”, – įsitikinęs R.Vilys.
Gvido gyvenimo istorija tarsi atkartota sekant vyresnėlį. Antrąją pusę jauniausioji Vilių šeimos atžala surado Lietuvos muzikos akademijoje. Bestudijuodamas joje būsimasis dėstytojas įsižiūrėjo aukštesniame kurse besimokančią iš matymo pažįstamą panevėžietę Liną – dabartinę Kraštotyros muziejaus etnokultūros skyriaus specialistę. “Kai kartu mokaisi, atsiranda ir daug bendrų reikalų”, – kaip klostėsi artimesnė pažintis mįslingai nutylėjo Gvidas. Rudenį 8-erių metų bendro gyvenimo sukaktį švęsiantys Lina ir Gvidas namuose apie darbą kalbėti vengia. “Prisikalbame apie jį per darbo dieną. Žinoma, tokių temų sunku išvengti – vis dėlto bendruose meno kolektyvuose dalyvaujam”, – pasakojo Gvidas. Po darbų į namus sugrįžtančio G.Vilio laukia ne tik žmona su dviem dukrelėmis – šešiamete Uršule bei greit tik antrąjį gimtadienį švęsiančia Tekle, bet ir baltas bei, pasak pono Gvido, kurčias kaip bato aulas žmonos numylėtinis katinas. G.Vilys neslėpė, kad iš muzikos pelnytis duoną nusprendęs ne be brolių įtakos. “Visada būna taip – kai blaškaisi, geriausia rinktis, kai matai pavyzdį”, – pripažino ponas Gvidas.
Muzika – kaip bacila
Vilniuje gyvenantis ir Vaikų muzikos mokykloje dėstantis vidurinis brolis Rolandas prisipažino: muzika jų giminėje – kaip sparčiai plintanti bacila ar narkotikai, be kurių išgyventi nebeįmanoma. Rolandas su žmona Rita – mokslinio instituto darbuotoja – susipažino taip pat per muziką. Pakviestas į vilniečių “Vaivos” ansamblį padėti pagroti skudučiais R.Vilys ir sutiko ten kankliuojančią Ritą. Ponas Rolandas neslėpė: žmonai, vienuolikmetei dukrai Dominykai ir devynmečiam sūnui Domantui laiko nebestinga tik dabar. “Penkerius metus vaikų “Ugnelės” ansamblyje dirbau. Štai tada tikrai visiškai nebuvo laiko artimiesiems”, – pripažino vidurinis brolis.
Rolandas iš Vilių trijulės išsiskiria aistra žvejybai. “Labai mėgstu žvejoti. Šis pomėgis atėjo iš vaikystės. Bet mano žvejybos tikslas – ne laimikis, o pabūti gamtoje. Viską metęs galiu išvažiuoti į gamtą su meškere, bet – ne žiemą”, – apie pomėgį pasakojo R.Vilys.
Išaugo veikiami tautodailės
Trijų muzikų mama tautodailininkė audėja Irena Vilienė neslėpė pasididžiavimo sūnumis. “Mes nebuvome tokie muzikalūs, tik visa širdimi mėgome saviveiklą. Nenorėdami vaikų palikti gatvėje stengėmės įtraukti ir juos. Patys mėgdami dainą, šokį ir sūnus leidome į muzikos mokyklą”, – pasakojo ponia Irena. Anot jos, vaikai užauginti tarsi tautodailės dirvoje: Gvidas moka ir pinti, ir austi labai gražias juostas, kiti audimo paslaptis taip pat nuo vaikystės perpratę. Mama prisiminė, jog mokykloje jos vaikai buvo niekuo nuo kitų nesiskiriantys mokiniai. Remigijui auklėtoja buvo numačiusi vienintelį kelią – į profesinę mokyklą. Vis dėlto tėvų ir sūnaus atkaklumo dėka tokių mokslų pavyko išvengti. “Pagalvojau, kad vis dėlto groti lengviau nei vinis kalti. Nors dabar kartais atrodo ir kitaip”, – prisipažino Remigijus. O mama iki šiol saugo tuomet auklėtojos rašytą charakteristiką, kurios taip ir neišdrįso nunešti į J.Švedo pedagoginę muzikos mokyklą. Anot I.Vilienės, sūnums buvo keliamas vienintelis reikalavimas – pabaigti šią mokyklą, o toliau – kaip patys panorės. Mama tikriausiai niekada nepamirš džiaugsmo, sužinojus, jog Remigijus sėkmingai įstojo į Muzikos akademiją. “Pirmus metus jam besimokant negalėjau patikėti, kad tai – tiesa”, – dabar su šypsena prisiminė mama. Rolandas, pasak jos, ruošdamasis studijoms akademijoje kelis mėnesius kasryt keldavosi 6 val. ir grodavo. Gvidas, tvirtinęs, jog po J.Švedo pedagoginio mokslo aukštumų nebesieks, šiuo metu pats valgo dėstytojo duoną ir juokauja esąs tikras kirvis. “Visas sultis iš studentų išspaudžiu”, – prisipažino G.Vilys.
Inga Kontrimavičiūtė
tel.(8-655)04720, inga@sekunde.com
