Lietuvos kariuomenės savanorio Povilo Varevičiaus dukra,
dabar jau pensininkė Valerija Cemnolonskienė – iš tų senosios kartos
inteligentų, kuriems Vasario 16-oji – viena iškiliausių švenčių. “Apmaudu, kad
Lietuvos valstybės atkūrimo dieną užgožia įsimylėjėlių diena. Dar būtų nieko,
jei apie meilę kalbėtų ir rašytų gražiai”,- kalbėjo 35-erius metus geografijos
mokytoja dirbusi ponia Valerija.
Ji “Sekundei” pasakojo, kad kaskart Vasario 16-ąją ji mintimis sugrįžta prie savo tėvo – Lietuvos kariuomenės savanorio Povilo Varevičiaus. Senos nuotraukos ir atmintyje išlikę šilti prisiminimai nukelia į tuos laikus, kai Povilas Varevičius, tada dar devyniolikmetis, motinai nežinant savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę.
Atlygio nesitikėjo
Povilo Varevičiaus tėvas buvo knygnešys Jokūbas Varevičius, caro laikais žandarų persekiojamas už lietuviškų knygų platinimą. Dėl nuolatinio caro valdžios dėmesio jis buvo priverstas palikti Lietuvą ir išvykti į Ameriką. Lietuvoje P.Varevičius paliko šeimą – žmoną ir penkis vaikus.
Vėliau vienas iš sūnų nuvyko pas tėvą. 1919-aisiais – Lietuvai itin svarbiais ir neramiais laikais, bijodama, kad sūnaus Povilo jėga nepaimtų į rusų kariuomenę, motina sūnų išsiuntė pas tetą į Sidabravą. Kaip nustebo šeima, kai pažįstami pasakė, jog devyniolikmetį Poviliuką, apsivilkusį Lietuvos savanorio uniformą, matė Kėdainiuose. P.Varevičius dalyvavo mūšiuose už Lietuvos laisvę. Savanorio uniformos jis nenusivilko iki pat 1940-ųjų, kai Lietuva tapo Sovietų Sąjungos dalimi.
Bebaimis savanoris, pasibaigus kovoms už nepriklausomybę, tarnavo orkestrantu. Nuo 1929-ųjų jis – 4-ojo Mindaugo pėstininkų pulko, įsikūrusio Pajuostyje, orkestrantas, vyresnysis puskarininkis. P.Varevičius buvo gabus muzikantas, puikiai valdė net keletą pučiamųjų instrumentų. Savanorio dukra ponia Valerija pasakojo, kad su kariuomenės orkestru tėvas dalyvavo dainų šventėse, be karinio orkestro prieškariu neapsiėjo nė viena nepriklausomos Lietuvos šventė.
“Savanoriais tapę žmonės Lietuvą gynė nesitikėdami atlygio. Ne tai jiems buvo svarbiausia”,- sakė P.Varevičiaus dukra. Lietuvos kariuomenės savanoriai buvo pagerbti, kai Lietuva minėjo nepriklausomybės dešimtmetį. Tuomet P.Varevičius buvo apdovanotas Savanorių bei Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio jubiliejiniu medaliais ir Vyčio kryžiumi. “Žinau, kad tėvas buvo apdovanotas keturiais medaliais. Tačiau kur jie – nežinia. Vieną jų, darydami remontą, radome pas tetą Piniavoje. Jis buvo antrame aukšte po spaliais”,- pasakojo ponia Valerija.
Kaip ir visiems savanoriams, taip ir P.Varevičiui, valstybė dovanojo žemės sklypą netoli Paežerių. Panevėžietis gautąją žemę pardavė ir nusipirko sklypą Vilties g. Ten netoli savo tėvo namų savanoris pasistatė namą. Dabar toje vietoje – daugiabučiai.
Tarp savanorių – ir daugiau panevėžiečių
P.Varevičius bendravo su kitais jaunystę kovojant už šalies nepriklausomybę paaukojusiais kraštiečiais. Vienas jų – Piniavoje gimęs Juozas Čerkesas. Jis Lietuvos kariuomenės savanorio uniformą vilkėjo 1919-1920-aisiais. Prieš tapdamas savanoriu, J.Čerkesas bolševikų buvo pasodintas į kalėjimą. Vos iš jo išėjęs, garbingas Panevėžio krašto sūnus nedvejodamas pasirinko kareivio savanorio dalią. Vėliau jis dirbo Panevėžyje advokatu. Įvairiuose laikraščiuose rašė feljetonus ir korespondencijas.
Kovos už Lietuvos šviesią ateitį P.Varevičių suvedė ir su panevėžiečiu Petru Būtėnu. Jis Lietuvos kario milinę dėvėjo ketverius metus. Kariuomenės neapleido ir pasibaigus kovoms – buvo kareiviu ir kariuomenės valdininku. 1923-iaisiais savanoris pradėjo dirbti Panevėžio gimnazijoje mokytoju. P.Būtėnas žinomas kaip vadovėlių autorius, puikus tautosakininkas. Jo publikacijos buvo spausdinamos įvairiuose Panevėžio krašto laikraščiuose.
Visą gyvenimą lydėjo muzika
Lietuvą užgrobus bolševikams, pasak savanorio dukros, į šeimos gyvenimą įsisuko nerimas. “Prasidėjus trėmimams, tėtis dažnai nenakvodavo namuose. Ir mes – keturi jo vaikai – kartais nenakvodavome namuose”,- neramius metus prisimena ponia Valerija. Pasak dukros, P.Varevičius buvo geras žmogus ne tik šeimai, bet ir aplinkiniams. “Mirus mamai jaunėliui broliukui buvo vos ketveri. Tačiau nepamenu, kad mums būtų ko trūkę. Visi baigėme aukštuosius mokslus”,- sakė ponia Valerija. Ji šypsodamasi prisiminė, kad nuo tėčio nei ji, nei sesuo nė karto negavusios mušti. “Kliuvo tik broliams, bet reikėjo juos nubausti – nieko tėčiui nesakę iškeliavo į kaimą pas močiutę. Buvo karo metai – maža kas vaikams gali atsitikti”,- pasakojo savanorio dukra.
Po karo Povilas Varevičius dirbo įvairiose miesto įmonėse, tačiau ilgiausiai išdirbo Lietuvos aklųjų draugijos Panevėžio gamybos mokymo kombinate – iš šios darbovietės išėjo į pensiją. Širdžiai mielo užsiėmimo – muzikos Lietuvos kariuomenės savanoris nepamiršo. Jis grojo aklųjų kombinato, cukraus fabriko, linų, mėsos kombinatų orkestruose. Jį gerai pažinojo visų orkestrų muzikantai ir vadovai. Ponia Valerija puikiai pamena, kad per tėvo vardadienį jį pasveikinti visuomet prie namų atvykdavo orkestras. “Nors mes, vaikai, buvome labai smalsūs, bet iki šiol man mįslė, kada ir kaip per tėčio varduves prie namų atsirasdavo ąžuolo lapų vainikas”,- šypsojosi “Sekundės” pašnekovė.
Nepriklausomybės diena nepamirštama
P.Varevičiaus dukra pasakojo, kad net sovietmečiu savanorio šeima nepamiršdavo itin brangios Lietuvos valstybės atkūrimo dienos – vasario 16-osios. “Mūsų namuose ant sienos buvo Vytis. Nepasakyčiau, kad svarbią datą minėdavome kaip nors ypatingai, tačiau tądien pietūs visuomet būdavo iš trijų patiekalų – tais laikais to kasdien negalėdavome sau leisti”,- sakė ponia Valerija. Prieškariu Nepriklausomybės atgavimo šventė jai asocijavosi su dūdų orkestru – pagrindine miesto gatve į senąjį teatro pastatą žygiuodavo karinis orkestras, paskui jį sekdavo būrys vaikų. “Jausdavome, kad ši diena – ypatinga”,- kalbėjo Lietuvos kariuomenės savanorio dukra.
Savanoris P.Varevičius Anapus išėjo 1976-aisiais. Ramygalos g. kapinėse garbaus panevėžiečio kapą prižiūri dukterys Valerija ir Regina, sūnūs. Žvakelę kovotojui už šalies laisvę užžiebia suaugę septyni savanorio anūkai.
Rasa Šošič
tel. (8-655)04727, rasa@sekunde.com
