Nuo vaikystės pamėgęs dviratį Ričardas Urbonavičius ir
dabar kiekvieną savaitgalį su draugais ar vaikų būriu, sėdę ant ekologiškiausios
transporto priemonės, miškų bei laukų keliukais keliauja po Lietuvą. Per dieną
sukaria po 48, 61 ar net 78 kilometrus. Netgi daugelį į namus uždarantis bjaurus
oras dviračių entuziastui – ne kliūtis: “Ervino” siautėjimą Ričardas su draugų
kompanija patyrė keliaudami po Kernavės apylinkes. Ne tik dviračių, bet ir
vandens, pėsčiųjų turizmą išbandžiusio R.Urbonavičiaus kelionių kolekcijoje –
daugeliui beprotišku atrodantis nuotykis: rugpjūtį iš Panevėžio per dešimt dienų
dviračiu numinta 1800 kilometrų į Olandijoje vykusią ekologinę stovyklą
“Ecotopia”. Per dieną nuvažiuodavęs ir po 150-250 kilometrų ištvermingasis
panevėžietis save laiko ne ekstremalu, o tik neatitrūkusiu nuo natūralios žmogiškosios prigimties.
Atsitiktinumas buvo lemtingas
“Ecotopia” stovykla, į kurią susirenka ekologinėm idėjom pritariantys žmonės iš viso pasaulio, organizuojama kasmet vis kitoje šalyje. Ši stovykla – dviračių žygio “Ecotopia bike tour” finišas. Praėjusiais metais jis prasidėjo Vienoje ir po 2 mėnesių finišavo Olandijoje šalia Gorienchemo miestelio. Šį kartą į stovyklą suvažiavo apie 500 dviračių entuziastų. 10 dienų visai nepažįstami įvairių tautų žmonės kartu gamina valgį, gyvena palapinių miestelyje, vakaroja prie laužo, parodo, ką moka įdomaus. Tokia stovykla po atviru dangumi – nemokama, pinigų prireikia tik maistui. R.Urbonavičius, nors kol kas dar nė karto nėra važiavęs žygyje, tačiau ši “Ecotopios” stovykla jam – trečioji: jau dalyvavo Estijoje, iki jos numinęs 600 kilometrų, bei Ukrainoje.
Ričardo kelionėje į Olandiją netrūko atsitiktinumų, jei, anot dviratininko, juos galima taip pavadinti: o gal būtent taip ir turėjo būti. Entuziastas planavo iki stovyklos važiuoti iš Štutharto, kurį turėjo pasiekti pavėžintas automobilių prekeivių, iš ten – dviračiu per Prancūziją, Liuksemburgą, Belgiją iki Olandijos. Vis dėlto likimas pakoregavo savaip. Prieš savaitę iki kelionės R.Urbonavičius Panevėžyje netikėtai gatvėje užkalbino vokietį turistą, kuris, pasirodo, iš Švedijos dviračiu grįžinėjo namo ir jau buvo nuvažiavęs 4000 km. Keliautojas pasirodė esąs iš tiesų įdomi asmenybė – 65-erių buvęs laivo kokas Manfredas dviračiu pasaulį maišyti pradėjo išėjęs į pensiją. Išlydėjęs vokietį Ričardas namuose taip pat nebegalėjo nusėdėti laukdamas, kada gi pagaliau į kelionę leisis pavėžėti žadėję prekeiviai. “Buvau kaip ant žarijų – susikroviau mantą ir 21 val. palikęs namus vienas pradėjau kelionę”, – pasakojo R.Urbonavičius. Dviratininkas neslėpė: pirmą kartą leidžiantis į tokį žygį ir dar vienam abejonių netrūko. Tuo labiau kad ir susijaudinę artimieji stengėsi atkalbėti nuo rizikingo žygio.
Glaudė miškai
Nors keliautojams paprastai siaubą kelia maršrutas per Lenkiją, tačiau Ričardas tvirtino, kad čia važiuoti buvo daug lengviau nei Vokietijoje ar Olandijoje. “Nemačiau ko bijoti – vairuotojai tokie tolerantiški, jog vien per mane susidarius kelių automobilių eilei nė vienas nepypsėjo, nepyko”, – pasakojo panevėžietis. Pasak jo, net ir turintys mašinas lenkai nevengia sėstis ant dviračių. “Jei namuose yra šaldytuvas, juk nereikia išmesti televizoriaus”, – Ričardas pacitavo kelionei pasiruošti padėjusio dviračių meistro žodžius. Panevėžietis, patyręs, kaip Vakarų keliuose gerbiami dviratininkai, teigė neįsivaizduojąs, kokį įspūdį iš Lietuvos išsiveža užsienio keliautojai.
Be to, Lenkija Ričardo simpatijas pelnė ir dėl išsaugotos natūralios gamtos – čia pat pakelėje į krūmus įvaręs dviratį keliautojas pailsėti priguldavo tiesiog po atviru dangumi. R.Urbonavičius džiaugėsi: Dievas pasiuntė gerą vėją į nugarą, saugojo nuo lietaus, todėl ir palapinės nebuvo būtinybės skleisti – pakako miegmaišio.
Pusdienis turko garaže
Panevėžyje prasidėję netikėtumai Ričardo neapleido ir kelionėje. 2 val. į Vokietijos sostinę įvažiavusį panevėžietį nustebino ypatinga naktinio miesto ramybė. “Praeivio paklausiau: kur čia žmonės nemiega. O jis: einam, sako, mano draugas kaip tik vakarienę ruošia”, – pasakojo R.Urbonavičius. Pasirodo, tas draugas – 50-metis turkas, vieną savo buto kambarį laikantis specialiai tokiems turistams. Vakarienei tuną su kiaušiniais kepęs svetingasis Vokietijos turkas maloniai pavaišino ir panevėžietį. Kad pamatytų berlyniečių kasdienybę, R.Urbonavičius turko pasiprašė pusdienį praleisti kartu. Tačiau Berlyno gyvenimą Ričardui teko stebėti… garaže, kuriame dirba svetingasis užsienietis. Berlynas – vienintelis panevėžiečio dėmesio kelionėje susilaukęs didmiestis. Išvažiavęs iš jo dviratininkas rinkosi maršrutą atokesnėmis vietovėmis. “Įdomu vieną du miestus pamatyti, paskui visi suvienodėja”, – įsitikinęs keliautojas. Kad nenuklystų nuo maršruto, Ričardas teigė stengiąsis laikytis kelių, nes dviračių takams nuo jų nusukus nesunku ir paklysti. Vakarų miestuose, kad nenukryptų nuo teisingo kelio, dviratininkas orientavosi pagal kompasą ir saulę.
Vis dėlto panevėžiečiui kelionėje nepavyko išvengti lietaus. Vokietijoje, netoli Olandijos sienos, kelio užklaustas vietinis gyventojas lietuvį perspėjo: artinasi audra. Patyręs keliautojas apdairiai pasiruošė – išsirengė iki marškinėlių. Tačiau netikėtumų išvengti nepavyko: nustojus lyti ir pasikeitus drabužius dangus vėl prakiuro. Olandiškas klimatas, kai valandą ramu, o 20 min. lyja – ne pats parankiausias keliaujantiems dviračiu. Be to, ši tulpių šalies vardą pelniusi valstybė stebino menka natūralia gamta: Ričardas palapinę poilsiui statydavosi vos 2 metrai nuo kelio – miškų ar bent krūmų pakelėje čia nepamatysi. Tvarka ir švara pasižyminti šalis stebino ir savo vienodumu. Pasak R.Urbonavičiaus, kaimeliai ir miesteliai tokie panašūs, jog vietinį gyventoją užrištomis akimis nuvežus į kitą vietą – vargiai atskirtų esąs ne namie: visur vienodų planavimų raudonų plytų namai su išpuoselėtais dekoratyviniais augalais išpuoštais kiemais, vandens kanalais plaukiojantys laiveliai. Dviratininkams sąlygos čia – idealios: jokių bortelių, duobučių. “Net naktį gali ramiai važiuoti ir būti užtikrintas, kad neužvažiuosi ant kokio daikto, pvz., ant nutrenkto katino, kas pas mus – ne naujiena”, – pasakojo panevėžietis.
Ar mes – Europai, ar ji – mums
Keliaudamas per Olandiją Ričardas turėjo progą paviešėti ekologiniame ūkyje. “Pirmiausia, ką jie daro, norėdami tokį turėti, atkuria natūralią gamtos pusiausvyrą: sėja pievą, sodina medžių, kad atsirastų vabzdžių, paukščių – susidarytų tinkamas mikroklimatas”, – pažymėjo R.Urbonavičius. Anot jo, aplankyto ūkininko didžiausias pasididžiavimas ir buvo užveista natūrali pieva. “Štai tada ir ateina suvokimas, kas iš tiesų ta Europa: ar ji mums, ar mes jai reikalingi, jei upė – tik mėlyna juostelė žemėlapyje, o iš tiesų betonu įrėmintas tekantis vanduo. Jei nesuvokiama, kaip galima gerti ne pirktą, o iš šulinio pasemtą ar iš čiaupo bėgantį vandenį, jei net nukritęs obuolys yra nevalgomas”, – dalijosi kelionės įspūdžiais dviratininkas. Nors ir kaip mes didžiuotumėmės esą europiečiai, vis dėlto Lietuva pasauliui vis dar yra terra incognito: Ričardui prisistačius, visi linksėdavo – a, Ryga. Vienintelis “Ecotopios” stovykloje sutiktas izraelietis žinojo, kad egzistuoja dar ir mūsų šalis.
Pristatė lietuvišką keramiką
Leisdamasis į 1800 kilometrų kelionę, be būtiniausios apie 30 kg sveriančios mantos – miegmaišio, dujinės viryklės, taip ir neprireikusio anglų kalbos žodyno, sauso vegetariško maisto, Ričardas pasiėmė ir molio. Iš jo stovykloje demonstravo ir kitus mokė molio dirbinių gamybos pagal lietuvių senąsias technologijas. Pasak keramiko, toks darbas niekam nebuvo keistas, ne taip, kaip prieš keletą metų toje pačioje stovykloje Ukrainoje trys ispanai, pirmą kartą gyvenime išvydę rankinį pjūklą, bandė perpjauti lentą. Šį kartą stovykloje viešėjo trys lietuviai, tačiau vienintelis Ričardas į ją atvyko ne atsitiktinai: mergina atsiųsta viršininko mokytis anglų kalbos ir viskuo nepatenkintas tranzuojantis jaunuolis.
10 dienų trukusią dviračių entuziastų stovyklą po atviru dangumi R.Urbonavičius užbaigė tuo, kuo ir buvo pradėjęs – dviračiu mynė dar 700 kilometrų iki Liubeko, iš jo – laivu iki Rygos. “Laivo greitis – kaip dviračio: 25 km/val. Būtų idiotiška skristi lėktuvu, kai po tokios kelionės, vidinio išsitaškymo gali ramiai sugrįžti ne tik namo, bet ir į save – visiška relaksacija”, – įsitikinęs panevėžietis.
Idėjinis dviratininkas
Pavasarį entuziastas su vaikų būriu vėl maišys Lietuvą: pasak Ričardo, keliaujant automobiliu nieko įdomaus nematai, tik dviratis suteikia galimybė išlandžioti painiausius, klaidžiausius miškų ir laukų kelelius bei užtikti grožiu pritrenkiančias gamtos kerteles. Tačiau ar ryšis dar vienai tokiai daugeliui beprotiškai atrodančiai kelionei į užsienį – kol kas abejoja. “Neapsimoka savo jėgas naudoti minant asfaltu, kad būtų galima pamatyti betoną”, – įsitikino Ričardas.
1800 kilometrų dviračiu nukeliavęs R.Urbonavičius save vadina idėjiniu dviratininku. “Turėjau ne vieną automobilį, kaip ir kiekvienas doras lietuvis, važinėjau po laužynus, bet, ačiū Dievui, visa tai mečiau”, – pasakojo entuziastas. Ričardas juokdamasis prisipažino iš chuliganiškų paskatų lengvai galįs nepadoriais gestais palydėti jo nepraleidžiančius vairuotojus. Aplankęs ne vieną Vakarų valstybę apie savąją, kur tolerancija kol kas tėra daugiau sąvoka nei realybė, panevėžietis yra ne pačios geriausios nuomonės. “Nesuprantu, kas per savižudžių tauta esame – atkeliavę iš Indijos prie Baltijos jūros po vieną bandantys išmirti”, – gana skeptišką požiūrį susidarė Ričardas. Beprotiškai kelionei ryžęsis vyriškis save laiko ne ekstremalu, kaip daug kam gali pasirodyti, o neatitolusiu nuo žmogiškosios prigimties. “Čia – ne aš ekstremalas, o žmonės, ekstremaliai bandantys sulįsti į butais vadinamus narvelius ir varantys vieni kitiems ant galvų, nes kitaip ir negali – taip tualetai suprojektuoti”, – pabrėžė R.Urbonavičius.
Inga Kontrimavičiūtė
tel.(8-655)04720, inga@sekunde.com
