Krekenavietį Joną Tėvainį ne tik tarybiniais laikais, bet ir dabar visi aplinkiniai pažįsta kaip “visų galų meistrą”. Nors aštuoniasdešimt ketverių metų vyriškis pastaruoju metu batsiuvyste, siuvimu bei kalvyste – amatais, kuriuos gerai išmano, – beveik neužsiima, medinių kryžių, suvenyrų, sviestamušių, kubilų ir kitko, ko gero, turi visi jo gatvės kaimynai. Per savo gyvenimą meistras tvirtina padaręs daugiau kaip 30 įvairių kryžių, o kitų mažų daiktų – nė nebesuskaičiuotų.
Uždirbti neišeina
Kadangi dirbdamas kolūkio statybose kūrybai laiko beveik nerasdavo, tik išėjęs į pensiją J.Tėvainis visiškai galėjo atsiduoti labiausiai pamėgtam užsiėmimui – gaminti medinius dirbinius. Tiesa, jų dabar, įkopus į devintąją dešimtį, tik sau bepavyksta pasidaryti, bet užtat meistro žmona Genovaitė gali pasidžiaugti, kad vyro rankų darbas namuose – labai juntamas.
Per praėjusią Kaziuko mugę, miesto penkių šimtų metų jubiliejų, nagingus kūrinius ponas Jonas siūlė panevėžiečiams. Prie jo su savo darbeliais buvo prisijungęs ir anūkas Žygimantas. Amatininkas apgailestauja, kad dabar žmonės ne itin perka rankų darbo gaminius: tvirtina, jog jie brangūs. “Uždirbti dabar nieko neišeina, nors darbo įdėti tenka daug”, – teigia pašnekovas.
Paprastai pasiseka iš pirmo karto
Ypač daug vargo stalius prisimena turėjęs, kol išmoko padaryti statinaites su mediniais lankais, kokie buvo daromi senovėje. Vargo tai vargo, bet savo pasiekė, todėl turi kuo pasididžiuoti. J.Tėvainis tvirtina retai kada padarantis broką – dažniausiai jam gaminys pasiseka iš pirmo karto. Neatsakingai dirbti pensininkas sako nemokantis, todėl pirmiausia kruopščiai pasidaro šablonus, kopijas. Pavyzdžiui, kryžių prie namų krekenavietis išdrožė nusižiūrėjęs jį iš nuotraukos. “Turiu aš ir knygą, joje yra daugybės kryžių pavyzdžiai: ji man labai praversdavo”, – tvirtina meistras.
Kaip sako Genovaitė Tėvainienė, vyro ilgai maldauti, kad pagamintų ką namams, jai netenka. Paprastai, anot moters, kai ji paprašo, jis netrukus ir padaro: kambarius puošia vyro rankų darbo gėlių stovai, lentynų ornamentai, veidrodžio rėmai, išradingas įdėklas, skirtas dujų balionui užmaskuoti. Prieš kelerius metus J.Tėvainis žmonai padarė ir puikią skrynią, tokią kraičiui dėti seniau būtų norėjusi turėti kiekviena panelė.
Teko įkalbėti
Nuo sutuoktinio nagingumu neatsilieka ir ponia Genovaitė. Jos namuose – pačios siūtos ir siuvinėtos užuolaidos, lyg mozaika iš ryškių spalvingų gabalėlių pasiūti užtiesalai, kilimai ir kilimėliai, mezginiai. Kukli namų šeimininkė savo darbų niekada tvirtina nereklamuojanti, kitiems nemėgstanti rodyti. Tuo ir mūsų dienraščio korespondentai įsitikino – moterį tiesiog teko įkalbėti, kad pademonstruotų, ką gražaus yra padariusi. Pasidomėjus, kiek laiko užtrunka G.Tėvainienė, kol pasiuva pakankamai didelį, iš mažų gabaliukų sudėliotą raštuotą kilimą, krekenavietė tikina to nė negalinti pasakyti, nes, anot jos, siuva po truputį, kai tik atranda laiko.
Pasak pašnekovės, medžiagos siuviniui įsigyti šiais laikais, kai visur pilna “skudurynų”, nėra sudėtinga – jos gali prisirinkti įvairiausios. Visų pirma ponia Genovaitė teigia apsvarstanti, kokio rašto rankdarbio jai reikia, kaip derins spalvas, tik paskui ieško medžiagų. Marginti ji sako išmokusi to prisižiūrėjusi per televizorių, pati bandydama.
Siūdavo madingus batus
J.Tėvainis staliaus amato pasakoja mokęsis iš kaimyno. Batsiuvystės – iš savo tėvo. “Oi, kokių madingų lakuotų batų panelėms prisiūdavau, nusipirkęs iš Šiaulių odos!” – prisimena vyriškis. Namiškiams ir dabar senolis pataiso batus, jei šie suplyšta. Sau pensininkas neseniai pasisiuvo odinę kepurę, ją papuošė karakuliu, o anūkams, jei reikia, visada prisiuva pirštinių.
Aštuoniasdešimtmetis džiaugiasi, kad jo sūnus Saulius irgi pasekė tėvo pėdomis, turi bendrovę, kuri iš natūralios medienos gamina originalius sendintus baldus, iš kitų labiausiai išsiskiriančius savo puošyba. Ir Sauliaus sūnus Povilas, ir dukters sūnūs Gediminas ir Žygimantas, pasak senelių, taip pat mėgsta krapštytis dirbtuvėje, ypač pastarasis. “Žiūrėk – jis į senelio dirbtuves ir įlindęs: ruošiasi Kaziuko mugei, daro visokias grožybes. Ir jam sekasi”, – nė kiek tuo nesistebi G.Tėvainienė.
Skiepija vaismedžius
J.Tėvainis apgailestauja, kad dabar jaunimas ne itin noriai mokosi jo pamėgto amato. Seni meistrai, anot pensininko, beveik visi išmirė, o jauni, pamėginę staliaus darbų, bodisi, jog daug reikia dirbti. Pats krekenavietis tvirtina visko išmokęs, nes dirbti netingėjo. Ir tekinimo stakles pats pasidarė, ir kai kuriuos įrankius. Be to, nei gėrė, nei rūkė, todėl ir laiko užtekdavo. “Kartą, būdamas vaikas, pamėginau užrūkyti, bet paskui ilgai pykino. Nuo to karto daugiau nebandžiau”, – patikina pašnekovas.
Besikalbant su meistru, aštuoniasdešimtmetis prasitaria ir apie kitą savo pomėgį – sodininkavimą. Pasirodo, krekenavietis moka tinkamai skiepyti vaismedžius ir sode turi ne vieną skiepytą obelį. Įdomu, kai ant kiekvienos paskiepytos šakos, vyriškio tvirtinimu, užauga vis kitokie obuoliai.
10 metų už vyrą jaunesnė ponia G.Tėvainienė savo sodyboje teigia dar neužleidžianti pozicijų kartu gyvenančiai dukrai ir aplinkos įvaizdžiu rūpinasi pati. Jos silpnybė – darželyje žydinčios gėlės. “Gal tai ir esu senamadiška, bet aplink namą užveisti pievelės nenoriu. Mėgstu, kai kieme žydi gėlės”, – pabrėžia šeimininkė. O kad kiemas būtų gražesnis, šeimininkas jame dar padarė savo darbo lesyklėlę, mediena išgražino šulinį, pastatė tvorelę, o prie jos – lesyklą. “Kad ir paukščiai namelį turėtų”, – paaiškina J.Tėvainis.
Angelė Valentinavičienė
tel. 511223, angele@sekunde.com
