Gruodžio 25-ąją, per krikščioniškas Kalėdas,
devyniasdešimtąjį gimtadienį atšventusi panevėžietė žydų bendruomenės narė Bronė
(Brocha) Maksimičeva – pakankamai stipri ir energinga, gerą humoro jausmą
turinti moteris. Jau dveji metai, kai ponia Bronė po kojos lūžio be vaikštynės
paeiti negali, bet jai optimizmo gali pavydėti daugelis.
Juokauja esanti šventa
Nors, kaip tvirtina senolė, Panevėžyje dar gyvena vienintelis iš trijų likęs gyvas jos jauniausias sūnus Volodia, yra anūkų, jubiliejų ji pasakoja pažymėjusi be artimų žmonių: miesto Socialinės paramos centro ir Panevėžio žydų bendruomenės nariai dabar jai yra artimiausi žmonės, padedantys ir džiaugsme, ir bėdoje, nes sūnus, anot motinos, jau prieš kurį laiką jos yra atsisakęs, nelanko.
B.Maksimičeva juokauja ir pati nesuprantanti, kaip ji, patyrusi insultą, infarktą, daug sukrėtimų, sugebėjo išgyventi tiek metų. “Tikriausiai mane žemėje laiko Dievas. Jis priimti pas save nenori, nors ir prašau – matyt, neturi vietos tokiems, kaip aš. Ir vis dėlto esu dėkinga jam, kad iš manęs tokiame amžiuje neatėmė nei proto, nei atminties. Šiaip ar taip, bet save galiu vadinti šventa – juk esu gimusi Kalėdų dieną”, – juokiasi jubiliatė.
Linki tokios pat senatvės
Savo sūnui moteris tikina atleidžianti viską, bet to, kad jis išsižadėjo motinos ir brolių, niekam nepaaiškinęs nė mažiausios priežasties, ji niekada nepamiršianti. “Galėčiau bylinėtis su jaunėliu, kurio šeimą visokeriopai rėmiau iki pat pensijos, dėl išlaikymo, tačiau nenoriu to – per daug būtų skaudu. Aš jam linkiu tokios pat senatvės, kaip mano: galbūt tada suprastų, jog elgėsi neteisingai”, – greitai baigia apie sūnų kalbą ilgaamžė.
Pašnekovė teigia apsipratusi su tuo, jog pati gali tik atsistoti, bet ne vaikščioti. Senolės tvirtinimu, atsisakė kojos – tarsi pranešė jai, jog savo atbėgiojo. Kadangi kojos dabar liepia sėdėti, ji sėdinti ir, kaip sakoma, kukuojanti. Ant nieko dėl tokios negalios ponia Bronė nepyksta, nes, kaip yra įsitikinusi, su Aukščiausiuoju ginčytis nevalia. “Jei taip atsitiko, vadinasi, taip reikėjo. Galbūt kada nors gyvenime buvau neteisi ar turiu kentėti už savo vaikus”, – be jokios pagiežos daro išvadą B.Maksimičeva.
Labiausiai dėkinga bendruomenės pirmininkui
Žydų bendruomenės pirmininką Genadijų Kofmaną panevėžietė drąsiai sako galinti vadinti savo angelu gelbėtoju, nes tik jo dėka dabar moteris nesijaučia vieniša: pirmininkas pasirūpino, kad ji turėtų vaikštynę, per šventes gautų labdaringų maisto paketų, o svarbiausia – skyrė iš bendruomenės žmogų, kuris ja rūpinasi. Į namus ateinančią socialinę darbuotoją poniai Bronei paskyrė ir miesto Socialinės paramos skyrius, bet ji, pasak pašnekovės, tegali pabūti labai trumpai.
Kaip tik besišnekučiuojant su ilgaamže ir Socialinės paramos skyriaus darbuotojai besiruošiant išeiti, pasigirdo durų skambutis. “O, pamaina keičiasi”, – žvilgtelėjusi į valgio gaminti atėjusią žydų bendruomenės narę šyptelėjo buto šeimininkė.
Būdavo šokių iniciatorė
Prisiminusi tas dienas, kai kojos jos dar klausė, devyniasdešimtmetė pasakoja ne tik daug prisibėgiodavusi, bet ir mėgdavusi pašokti. Pobūviuose, anot senolės, ji dažniausiai būdavusi šokių ir linksmybių iniciatorė, o kai augino vaikus ir dirbo, kasdien nuo geležinkelio stoties iki Klaipėdos gatvės pėsčiomis eidavo. Jubiliatė šokti retkarčiais tvirtina neatsisakanti ir dabar – per bendruomenės pobūvį net ir sėdėdama ratukuose sugebėjo pasikraipyti. “Nuo seno turiu tokį kvailą įprotį: kai vyksta vaišės, man lyg kas gerklę užriša – nieko nesinori valgyti. Taigi tą kartą, pasižiūrėjusi į laikrodį ir nustačiusi, kad visi jau valandą kemša, o man nėra kas veikti, pamaniau: kiek galima valgyti. Ir sušukau: “Maestro, muziką!” Paprašiusi, kad mane pastumtų į salės vidurį, pradėjau šokius”, – vaizdžiai ir su humoru papasakoja žydė.
Ji džiaugiasi, kad, bendruomenei pradėjus vadovauti G.Kofmanui, Panevėžio žydai ne tik ėmė linksmintis, švęsti šventes, bet ir gavo susibūrimams reikalingas patalpas. Anksčiau, pasak moters, tautiečiai Panevėžyje rinkdavosi gal tik kartą per metus, niekas per daug nė nežinojo, kad mieste esama žydų.
Žudė tok todėl, kad buvo žydai
Dabar savo tautos tradicijų B.Maksimičeva teigia jau ne visada besilaikanti, nors jų nėra užmiršusi. Kad tai patvirtintų, išsilavinusi senolė išsamiai papasakoja žydų tautos pavergimo Egipte istoriją, paaiškina, kaip atsirado macai, kuriuos žydai vietoje duonos valgo visą savaitę per savo Velykas – Pesachą. Pašnekovė turi ir tautos naudojamą kalendorių, skaičiuojantį jau 5766-us metus nuo pasaulio sukūrimo. Jame pažymėti ir rugsėjo mėnesį žydų švenčiami Naujieji metai – Roš-ha-šana, ir visos kitos tradicinės šventės.
Pamiršti savo prigimties devyniasdešimtmetei neleidžia ir visai tautai svarbi karo metų žydų genocido istorija, dėl kurios moters širdyje likusi žaizda visam gyvenimui. Pykčio ji nejaučia, tačiau negali pamiršti, kaip po karo grįžus į gimtąją Baltarusiją jai teko stovėti prie atkastos duobės, kad atpažintų ką nors iš saviškių. “Kai priėjau prie duobės ir žvilgtelėjau į ją, patyriau didžiulį siaubą. Duobėje, kartu su kitais žydais, lyg gyva, prisispaudusi prie duobės krašto, stovėjo viena iš mano seserų, rankomis apkabinusi tris savo mažus vaikus. Visi jie buvo užkasti gyvi. Šito negaliu pamiršti. O juos nužudė tik todėl, kad buvo žydai”, – ašarą nubraukia ponia Bronė.
Nuosava buvo tik karvė
Sunkiai pakeliamas ilgaamžės skausmas suprantamas, nes per karą buvo nužudytos septynios jos seserys su šeimomis. Gyva liko tik motina ir sesuo Liza. Tėvo panevėžietė neteko būdama šeštoje klasėje. Po jo mirties visa šeima, anot pašnekovės, buvo pasijutusi lyg valtyje be irklų viduryje jūros: nuosavą turėjo tik karvę, o visa kita buvo nuomota. Pašnekovė buvo jauniausia šeimoje ir, kaip pati teigia, pagal ūgį – pati mažiausia. “Kadangi buvau paskutinė, tėvai, matyt, pritrūko medžiagos man pagaminti”, – čia pat niūrią gaidą sąmoju pakeičia B.Maksimičeva.
Deja, visus vargus devyniasdešimtmetė didvyriškai iškentė, baigė aukštąjį mokslą, užaugino vaikus. Leningrado instituto Veterinarijos fakultete įgijo veterinarijos gydytojo išsilavinimą ir net 45 metus dirbo pagal šią specialybę. Bet ji sako turinti ir šaltkalvio-derintojo, siuvėjo diplomus. Dvejus metus mokėsi ekonomikos mokslo. Už ilgametį darbą Panevėžio geležinkelio sanitariniame padalinyje, vadovavimą jam ir atsidavimą B.Maksimičeva yra gavusi medalį.
Apsisprendimą lėmė turgaus kainos
Į Lietuvą po karo, kurį ji su šeima praleido evakuacijoje Penzos srityje, kur buvo išsiųsta iš Karelijos – Medvežegorsko, moteris sako atvykusi ieškodama skalsesnės duonos savo vaikams. Juos, vyrą paėmus į armiją, o paskui jam mirus, augino viena. Turėdama galimybę pasirinkti arba Panevėžį, arba Radviliškį, arba Šiaulius, ponia Bronė prisimena rinkusis Panevėžį nė nepamačiusi kitų dviejų miestų: kai tik išvydo, jog Panevėžio turguje maisto kainos kur kas mažesnės nei Baltarusijoje, čia ir nusprendė pasilikti. Vėliau senolė sukūrė ir antrą šeimą, jos vyras Fiodoras buvo net 30-ia metų už ją vyresnis. Abu pašnekovės vyrai buvo rusai.
Gyvendama Lietuvoje moteris susirado lietuvių draugių, pamažu išmoko lietuvių kalbos, nors ja kalbėti net ir dabar nelengvai sekasi. Ypač painiojosi panašūs žodžiai, tokie kaip “laikrodis” ir “laikraštis”. Skaityti lietuviškas knygas, anot jos, šiek tiek lengviau.
Jei ne negalia, ilgaamžės tvirtinimu, ji ir dabar visur eitų, dalyvautų, bandydama praskaidrinti savo vienatvę. Deja, kol yra taip, kaip yra, tenka dienas, kai lieka viena, leisti taip, kad tik galva ir rankos kuo nors būtų užimtos. “Nors “šmutkių” spintoje turiu užtektinai, ėmiau ir rankomis, be siuvamosios mašinos, pasisiuvau sau suknelę. Mėgstu žiūrėti televizorių, skaityti. Jei galėčiau vaikščioti, niekas manęs nesulaikytų. Ir pas jus pati būčiau atėjusi”, – užtikrino senolė “Sekundės” korespondentei.
Angelė Valentinavičienė
tel. 511223, angele@sekunde.com
