Beliko kelios dienos ir buvusius Beždžionės metus pakeis
skardžiabalsio, ryškiaplunksnio Žaliojo Gaidžio metai. Šis kiemo valdovas –
lyderis vištų pulke, pirmas skubantis pasveikinti naują dieną paukštis –
atsidurs dėmesio centre. Ir nors įprasta, jog gaidžiai – neperauklėjami peštukai
bei karštakošiai, sukantys sparną apie ne vieną, vis dėlto tikimasi, kad
2005-ieji bus laimingi visiems, ne tik gimusiems po Gaidžio ženklu.
Ypač palankios lemties ateinančiais metais tikisi iš protėvių paveldėjusieji Gaidžio pavarde. Reikia tikėtis, kad tiems, kurių pirmtakai galbūt ne veltui pelnė paukščio peštuko vardą, vis dėlto turėtų padėti nepaaiškinamos jėgos. Panevėžyje tokią neįprastą, tačiau lietuvišką pavardę turinčių žmonių ne taip ir mažai. Dauguma jų – jau garbaus amžiaus. Ir nors Gaidžio pavardė ne vienam sukelia malonią šypseną, ją turintieji tvirtino viena: ne pavardė žmogų daro garbingą, ir visiškai pagrįstai didžiuojasi šaukiami šio kiemo šeimininko vardu.
Siūlė keistis
pavardėmis
73-ejų metų panevėžietis Zigmas Gaidys juokavo: esu jau nusenęs gaidys, bet turiu vištytę ir gaidžiuką, todėl pavardė neišnyks. Be to, ir pono Zigmo brolis susilaukė dviejų vaikų – dukters ir sūnaus. Vyriškis teigė per netrumpą gyvenimą nepatogumo dėl šiuo metu dviprasmiškas mintis jaunimui sukeliančios pavardės niekada nejutęs. “Lapė, Gaidys, Vanagas, Kiškis – lietuviams būdingos ir įprastos pavardės. Didžiuotis tokiomis reikėtų”, – patikino ponas Zigmas. Jo nuomone, svarbiausia – mokėti save atskleisti ir realizuoti. “Jei žmogus nesugeba būti naudingas, nė gera pavardė nepadės”, – įsitikino 40 metų vairuotoju išdirbęs pensininkas. Vyriškis pasakojo darbovietėje buvę du panašiomis pavardėmis: vienas Gaidys, kitas – Gaidelis. “Aš buvau menkesnio sudėjimo už Gaidelį, tai visi juokaudavo, kad turime pavardėmis pasikeisti”, – prisiminė ponas Zigmas.
Gaidžio savybių buvęs vairuotojas teigė negalintis prisitaikyti: ne karštakošis, atsargus, pirmiausia apgalvojantis, o tik paskui padarantis. Vis dėlto Z.Gaidys prisipažino, kaip ir dera šio paukščio pavardės savininkui, mėgstąs lyderiauti. “Jei darbas patinka – mėgstu ir pavadovauti”, – juokėsi ponas Zigmas. Tačiau šeimoje Gaidys visgi nusileidžia poniai Gaidienei, šią pavardę turinčiai jau 27-erius metus. Ir nors ponas Zigmas pajuokavo esąs jau nusenęs gaidys, tačiau šypsodamasis pridūrė: ne visai dar nusiraminęs ir plunksnas pasikedenantis. “Jaučiuosi, kad dar patinas esu. Moterų dėmesys ir dabar malonus”, – pokštavo vyriškis.
Gaidžio savybės tik
padeda
Iš jau suaugusių vaikų Z.Gaidys dėl tokios išskirtinės pavardės priekaištų teigė negirdėjęs. “Gal kartais ir būdavo nepatenkinti, bet niekada to nėra pasakę”, – džiaugėsi.
Pono Zigmo 25-erių sūnus Saulius tvirtino savo pavardės nesureikšminantis. “Tik vaikystėje, pradinėse klasėse sulaukdavau pasišaipymų, bet vėliau – nebe”, – patikino vaikinas. Gaidžio savybių šio vaikino charakteryje surasti galima ne tiek jau mažai: užsispyręs, atkaklus, lyderiaujantis – ne veltui šešerius metus irklavo kanoją. Tačiau sportininko karjerą dėl metų teko baigti. Tos pačios savybės vaikinui padėjo įgyti ir Kauno technologijos universitete magistro laipsnio inžinieriaus technologo diplomą.
Saulius juokaudamas prisipažino, jog gaidžių noras pasipuikuoti puošniomis plunksnomis, pakedenti jas prieš dailiosios lyties atstoves ir jam nesvetimas. “Žinoma, išvaizda man svarbi – nesusitvarkęs į gatvę neišeičiau. Tačiau nesistengiu, kad mane pastebėtų – esu linkęs į klasikinį, bet ne konservatyvų stilių”, – tvirtino vaikinas.
Save optimistu laikantis Saulius kitais metais linkėjo visiems tapti linksmesniems. “Ir pats tikiuosi geriau gyventi, ir kitiems to linkiu. Būkime tikri europiečiai – ne tokie pikti ir mažesni pesimistai nei dabar”, – kalbėjo vaikinas.
Gaidienės pavardė gražesnė
Panevėžietė 81-erių metų Albertina Gaidienė teigė, jog ši pavardė jai gražesnė už buvusiąją Vaitaitytės. Moteris prisiminė, jog prieš pasiryždama tekėti už savo išrinktojo Adolfo Gaidžio nubraukė ne vieną ašarą. “Verkiau ištekėjusi ir maniau: jei gyvenimas bus blogas – lįsiu į upę”, – pasakojo ponia Albertina. Tačiau vyras pasirodė esąs visai nepanašus į peštuką gaidį. Pasak senutės, jau į Amžinybę išėjęs jos gyvenimo palydovas buvo ypač geros širdies. “Vyrą nuostabų turėjau – niekada žmogaus nėra užgavęs, – braukdama ašarą kalbėjo A.Gaidienė ir pridūrė: – Aš pati pikta buvau”. O sunkų, kaip pati sako, jos charakterį nulėmė įtampos kupinas gyvenimas: kadangi brolis pasitraukė į mišką, trejus metus šeimai teko slapstytis bandant išvengti tremties, tačiau 1954-aisiais vis dėlto buvo ištremti. Sibire ponia Albertina ir sutiko savąjį žmogų – poną Adolfą.
Į Lietuvą Gaidžiai sugrįžo ne dviese – parsivežė aštuonių mėnesių sūnelį, pakrikštytą, kaip ir tėtis, Adolfu. “Dėl savo pavardės nekreipdavau dėmesio, bet, rodos, niekas ir nepašiepdavo”, – tvirtino ponia Albertina. Apsigyveno Gaidžiai Panevėžio rajone, Oželių kaime. Čia gimė ir dukra Birutė Gaidytė, kuriai likimas lėmė gyvenimą susieti su kitu paukščiu – Vanagu.
Ramūs ir darbštūs Gaidžiai
Pasak ponios Birutės, iš Gaidytės virtusios Vanagiene, jų šeima Panevėžyje jaučiasi tarsi atskirta nuo giminės – visi Gaidžiai nutūpę Dzūkijoje, Varėnos rajone. “Tėvelis kilęs iš labai gausios šeimos, tad pusbrolių ir pusseserių būrys tikrai didelis. Bet Panevėžyje gyvename tik mudviejų su broliu šeimos”, – pasakojo B.Vanagienė. Anot jos, Panevėžio Gaidžiai iš visos giminės išsiskiria ir savo gyvenimo būdu – jie vieninteliai miestiečiai, visi kiti, kaip ir dera gaidžiams, ūkininkauja kaime. “Per mūsų vestuves iš tėvelio pusės gal tik šeši į puotą atvažiavo – negalėjo Gaidžiai savo ūkių palikti”, – apgailestavo ponia Birutė. Moteris prisipažino pati savęs, gyvenančios kaime, neįsivaizduojanti. “Vyras, kilęs iš Uliūnų, susituokus vis ragino kraustytis gyventi į kaimą, bet aš niekaip nesutikau”, – neslėpė buvusi Gaidytė.
B.Vanagienė teigė pastebėjusi, jog jų giminės Gaidžiai išskirtinai ramūs žmonės. “Nors gaidžiai – peštukai, bet pas mus tokių išsišokėlių nebuvo ir nėra. O tėvelis garsėjo kaip darbštus ir nuoširdus žmogus. Dirbo siuvėju, darbe už visus daugiau pasiūdavo, todėl ir lyderiu buvo”, – prisiminė moteris. Atrodo, jog lyderiavimas – visos Gaidžių giminės savybė. Ponia Birutė prisipažino ištekėjusi už Vanago pirmaisiais santuokos metais stengėsi būti šeimos galva. “Bet vyras taip pat nebuvo linkęs man pasiduoti”, – pasakojo apie Vanago išdidumą žmona. Vis dėlto per 20 bendro gyvenimo metų Gaidytė ir Vanagas “susigiedojo” ir vienas kitam vadovauti nebesistengia.
Gaidys ir Vanagas tapo bičiuliais
Dėl savo paukštiškos pavardės ponia Birutė tvirtino nemalonumų niekada neturėjusi. “Tik anksčiau dažniau klausinėdavo, ar Klaipėdos dramos teatro aktorius Gaidys man ne giminaitis. Iš tiesų jokių giminystės ryšių tarp mūsų nėra – jungia tik išskirtinė pavardė”, – teigė moteris. Ponia Birutė neslėpė susipažinusi su vyru mėgdavusi “užlenkti” dėl jo pavardės. Tuo labiau jog vyras, pasak buvusios Gaidytės, labai didžiuojasi Vanago pavarde – tikras jos patriotas. “O man iš tiesų jokio skirtumo nėra – būti Gaidyte ar Vanagiene – abi lietuviškos, gražios pavardės”, – patvirtino ponia Birutė. Pasak jos, ir abiejų pusių giminės sutaria labai gerai. “Gal kad ir vieni, ir kiti Sibire yra buvę”, – svarstė moteris.
Pasak ponios Birutės, praėjusieji Beždžionės metai Gaidžiams nebuvo labai sėkmingi. Vis dėlto ir 2005-ieji, pasak B.Vanagienės, jai nežada laimės. “Horoskopai sako, kad man sektis pradės tik nuo lapkričio”, – apgailestavo moteris. Tačiau, pasak jos, visiškai pasitikėti įvairiais pranašais neverta, tuo pati įsitikino: prieš keletą metų vienos ekstrasensės pranašystės taip ir neišsipildė. “Ir sau, ir kitiems linkiu sveikatos – ji yra svarbiausia. Kadangi mano pažįstami Gaidžiai – ramūs žmonės, reikia tikėtis, kad ir Žaliojo Gaidžio metai mūsų bendrapavardžiams taip pat bus ramūs ir geri”, – tikisi moteris.
Dešimtukas už … pavardę
A.Gaidienės anūkas, ponios Birutės sūnus Mantas, Vilniaus pedagoginiame universitete studijuojantis filosofiją, prisiminė, kad dar besimokant vidurinėje moksleiviai nepiktai pasijuokdavo, esą jis iš paukščių – vanagų ir gaidžių – giminės kilęs. Tik mokytojai žavėdavosi išdidžia jo pavarde. O kartais M.Vanagą pašaukdavo sakalu ar ereliu. Tačiau vaikinas tvirtino dėl tokių gražių pravardžių nuoskaudos niekada nejautęs. Dabar Mantui būti Vanagu kartais netgi naudinga. “Net dėstytojai pasako: tavo tokia pavardė, net dešimtuko dėl to negaila”, – džiaugėsi vaikinas. O ateinančiais metais M.Vanagas visiems, ne tik turintiesiems paukščių pavardes, linki ne tik tradicinių dalykų – laimės, džiaugsmo ir pinigų, bet ir truputėlio skausmo. “Jo nepajutę nesuprasime, kas iš tiesų yra ta laimė”, – įsitikinęs vaikinas.
Inga Kontrimavičiūtė
tel.(8-655)04720, inga@sekunde.com
