Jau 21-erius metus Panevėžyje su lietuve žmona Romualda
gyvenantis dailininkas iš Latvijos Zigfridas Zoltneris tvirtina jaunystėje nė
netikėjęs, kai jam pažįstama būrėja išbūrė santuoką, po kurios teks išvykti
gyventi į užsienį. Tuomet pamanęs, jog tai – tik nesusipratimas, dabar menininkas giliai yra įsitikinęs, kad kortos rodė tiesą.
Kai nori, viskas įmanoma
Kadangi išburtoji santuoka Z.Zoltneriui buvo antroji, vyriškis mano, jog būtent likimas jam lėmė tokį, o ne kitokį gyvenimą. Nors čia, Panevėžyje, į pensiją išėjęs menininkas labai pasigenda gimtojoje Rygoje įprasto tramvajų ir elektrinių traukinių triukšmo, prie gyvenimo Lietuvoje jis per daugelį metų jau priprato. Tiesa, po mirties menininkas norėtų, kad jo palaikai būtų kremuoti ir palaidoti ne Lietuvoje, bet Latvijoje.
Palyginti greitai pramokęs lietuvių kalbos, pašnekovas tvirtina: jos mokytis nebuvo sunku, nes lietuvių ir latvių kalbos – labai panašios. Be to, anot pono Zigfrido, jei nori būti sąžiningas toks šalies, kurioje gyveni, pilietis, galima išmokti daug ko. “Jei gyveni Izraelyje, įmanoma ir žydų kalbos išmokti – tik reikia to norėti”, – teigia Z.Zoltneris.
Pakeliui ketino išlipti
Su žmona lietuve, irgi dailininke, latvių menininkas pasakoja susipažinęs per dailės seminarus, kurie daugiausia buvo rengiami Latvijoje. Universitete dailininko specialybę įgijęs vyriškis jaunystėje prisimena pagal eskizus tapęs ant pano, jam teko dirbti geležinkelyje, restauruoti Rygoje kelio ženklus, o laisvalaikiu kūrybą tobulinti per dailininkų susiėjimus. Ponia Romualda visą gyvenimą dirbo dailininke apipavidalintoja, o per atostogas visada dalyvaudavo menininkų seminaruose. Nuolat susitikdami bendraminčių būryje abu ir patraukė vienas kito dėmesį.
Kuo konkrečiai Z.Zoltneriui patiko jo žmona, vyriškis dabar negali pasakyti. Bet kad traukte traukė vykti pas ją, gerai atsimena. “Buvome jau nebe tokie ir jauni, su pirmąja savo žmona buvau išsituokęs, kai nutariau vykti į Lietuvą. Prisimenu, autobusui, kuriame sėdėjau pasiruošęs kelionei į Panevėžį, privažiavus Bauskę, jau buvo kilusi mintis išlipti ir grįžti atgal į namus, tačiau vis dėlto persigalvojau ir surizikavau važiuoti iki galo. Su pirmąja žmona charakteriai nesutapo, o su Roma jie labai atitinka”, – nesigaili savo pasirinkimo pašnekovas.
Iš karto – penkios parodos
Sielai artimą žmogų suradęs menininkas Panevėžyje pasiliko ilgam: dirbo geležinkelio kelių ruože, UAB “Panevėžio gatvės”. Laisvalaikiu abu su žmona tapė urbanistinius darbus, natiurmortus, peizažus ir kt. “Mūsų darbai panašūs, tik mano gal kiek realistiškesni, – pabrėžia R.Zoltnerienė. – Anksčiau iš mūsų profesijos buvo nesunku verstis, paveikslai buvo labai perkami, tik dabar menininkams pragyventi iš savo darbo yra sunku. Jei ieškotume pirkėjų užsienyje, galbūt turėtume ir dabar daug norinčiųjų įsigyti mūsų kūrinius, tačiau mes savo darbų labai reklamuoti nemėgstame”.
Dabar, kaip teigia sutuoktiniai, mūsų mieste yra surengtos net 5 jų darbų parodas: J.Balčikonio gimnazijoje, Apylinkės prokuratūroje, kultūros centre “Linelis”, apskrities Mokesčių inspekcijoje ir Panevėžio pataisos namuose. Kai kur paveikslai eksponuojami jau daugiau nei mėnesį. Nemažai savo kūrinių Zoltneriai teigia dovanojantys artimiesiems, draugams, pažįstamiems. Ponia Romualda mėgsta daryti ir karpinius.
Papiktino žūklės apribojimas
Menininkas, be tapybos, turi dar vieną aistrą – žvejybą. Užaugęs prie Dauguvos upės, savo gyvenimo be meškerės jis sako neįsivaizduojantis. Beje, ir pašnekovo brolis yra profesionalus žvejys, Latvijoje turintis nuosavą vandens telkinio plotą, kurį išnuomoja žvejybai.
“Kadangi esu pensininkas, į žvejybą kas rytą einu kaip į darbą. Mane visi aplinkiniai pažįsta, žino, kad meškerioju prie pėsčiųjų tilto Nevėžyje. O ką tokiems seniams, kaip aš, veikti: arba Laisvės aikštėje ant suolelio, arba aludėje, arba prie upės su meškere sėdėti”, – įsitikinęs Z.Zoltneris. Vyriškį labai papiktino spaudoje paskelbtas miesto Savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimas: nuo 2005 metų sausio 1 d. numatoma apriboti mėgėjišką žūklę Nevėžyje. Jo tvirtinimu, jei dėl baltųjų amūrų, kurių beveik niekas nepagauna, ligoti pensininkai žvejai bus priversti atsisakyti savo pomėgio, bus didžiulė skriauda ir neteisybė. Žvejys netgi raštą yra parengęs, jis ketina prašyti valdžios pakeisti savo sprendimą.
Pasiūlė nueiti į turgų
Sąžiningai žvejodamas Z.Zoltneris tikina negalintis padaryti jokios žalos gamtai. Jis turi susimeistravęs įrankį, kuriuo įprastoje žūklės vietoje išsivalo žoles, o žuvis nuolat pats šeria: duonos kukuliais, virtomis kruopomis, specialiai joms pirktu jauku. Jei pastebi kokį įžūlų žūklautoją, žuvis Nevėžyje gaudantį “televizoriumi” (pačių pasidarytu rėmu su tinklu), jam pasiūlo 5 litus ir nueiti į turgų nusipirkti žuvies. “Sakau, jei esi toks alkanas, nueik į turgų, nusipirk strimelių, kad nebereikėtų tokiu būdu jų gaudyti”, – pasakoja žvejybos nuotykius pašnekovas.
Z.Zoltneris savo laimikį arba nesėkmę fiksuoja kiekvieną kartą: į sąsiuvinį surašo, kaip sekėsi žvejyba, kiek ir kokios žuvies pagauta. Paprastai nuo 3 ar 4 valandos nakties žvejoti išsiruošiančio mėgėjo laimikis dažnai būna gana menkas, tačiau pomėgio vyras neatsisako. Anot dailininko, užpraeitą vasarą pasisekė sugauti net kilogramo ir 800 gramų lyną, o praėjusią irgi buvo užkibusi neką mažesnė žuvis. Be lynų, Nevėžyje menininkas pagauna ir karšių.
Nesikalbėjo dvi savaites
Pagrindinis dailininko palydovas – šuo Kriksis (išvertus iš latvių k. – “Gabaliukas”). Augintinis, kaip teigia Z.Zoltneris, visada lydi jį, važiuojantį dviračiu į žvejybą, o ir šiaip yra labai geras ir ištikimas draugas. Kriksį pašnekovas sako nusipirkęs už 10 litų žemdirbių turguje. Nors dėl tokio pirkinio, kaip prisimena, žmona dvi savaites su juo nesikalbėjo, šuns jis niekam neatidavė. Taigi ir žmonai su šunimi teko apsiprasti. “Su Kriksiu susikalbu latviškai. Jis tik tokią kalbą ir supranta”, – pasakoja ponas Zigfridas.
Nors pašnekovas su žmona geriausiai susikalba rusiškai, savo kalbos ir papročių nepamiršta. Vyriškis pats net latviškų sausainių – “piparkukų” Kalėdoms moka pasigaminti. Jo namuose stovi ir puikus senovinis latviškas bufetas, parsivežtas iš mamos, jį, kas tik pamato, visi, pasak sutuoktinių, nori pirkti.
Latvį stebina kai kurios lietuviškos tradicijos, tokios kaip pasninko laikymasis, mirusiojo gedėjimas namuose jį apgiedant. “Pas mus, Latvijoje, tokių keistų papročių nėra”, – stebisi Z.Zoltneris.
Angelė Valentinavičienė
tel. 511223, angele@sekunde.com
