
Iš Panevėžio kilusi auksinio balso savininkė 26-erių Indrė Grikšelytė pramogų pasaulį ištyrinėjusi skersai ir išilgai.
Televizijoje jos veidas ėmė šmėžuoti dar vaikystėje, o prieš keletą metų ji nesunkiai užkariavo „X faktoriaus“ gerbėjų širdis. Smalsių aplinkinių žvilgsnių neretai nulydima panevėžietė sako dėmesio nesivaikanti – dainuoti ji nori ne dėl šlovės, o dėl klausytojų emocijų, kurios užvaldo ir pačią atlikėją.
Retai į gimtąjį Panevėžį užsukanti Indrė, kaip ir daugelis jaunų žmonių, gyvena nuolatinio bėgimo ritmu. Dabar, anot jos, pats produktyviausias laikas siekti svajonių ir užsibrėžtų tikslų. I. Grikšelytė atvirauja, jog vienas jos didžiausių malonumų – kelionės, tad tam, kad galėtų nevaržoma pažinti pasaulį, juokiasi turinti užsidirbti.
Nuo pat mažų dienų scenoje besisukanti atlikėja ketverius metus buvo paskendusi kitoje televizinės virtuvės pusėje – ėjo rinkodaros projektų vadovės pareigas. Dabar jos gyvenime pučia permainų vėjai: pramogų verslo užkulisių persisotinusi jauna moteris netrukus pradės darbus kitoje kompanijoje, tačiau nuo rinkodaros subtilybių nenutols.
Koja kojon su kasdieniais darbais iki šiol žengia ir muzika. Indrė neslepia džiaugsmo, jog net ir dirbant septynias dienas per savaitę – po darbų, vakarais ji skuba mokyti dainuoti kitus, o savaitgalius dažniausiai tenka paaukoti koncertinei veiklai – labai organiškai pavyksta suderinti visus užsiėmimus.
Spinduliuojanti energija ir nuolat besišypsanti panevėžietė tik pritariamai linkteli, jog tokiame ritme išpešti bent akimirką laiko sau nėra lengva. Dažniausiai poilsio akimirkomis ji skaito knygas, gamina maistą, pažiūri filmą ar serialą.
„Man labai svarbu ir sportuoti. Ne dėl to, jog reikėtų griežtai palaikyti formą, man tiesiog patinka Tailando bokso, „crossfit“ treniruotės. Jose smegenys pailsi nuo viso triukšmo aplink“, – sako I. Grikšelytė.
Fiziškai aktyvi Indrė stengiasi būti dar ir dėl to, jog scena pareikalauja daug jėgų. Neretai po pasirodymų nulipa permirkusiais drabužiais, šlapiais plaukais.
Akylai prisižiūrinti atlikėja ypatingą dėmesį skiria pagrindiniam darbo įrankiui – balso stygoms. Net ir karščiausią vasaros dieną retai pasitaikys galimybė pamatyti Indrę besimėgaujančią šaltais ledais ar vartojančią gazuotus gaiviuosius gėrimus.
Muzikalumas genuose
Muziką Indrė laiko didžiąja savo laime bei aistra ir bijo įsivaizduoti gyvenimą be natų, skambesio. Ar netveria džiaugsmu, ar norisi skradžiai žemėje pradingti – ji visuomet atsigręžia į muziką.
„Būna, sapnuoju košmarus, jog netekau balso, ir atsikeliu verkdama. Man muzika labai svarbi. Tai nėra vien darbas, tai yra ir saviraiška, emocijų, būsenos visuma. Tėvai sako, jog gimiau turėdama norą dainuoti. Dar nemokėjau kalbėti, bet jau atkartodavau reklamas, jas niūniuodavau“, – pasakoja Indrė.

Grikšelių šeimoje muzikalumu gali pasigirti visi: mama, tėtis, vyresnioji sesė. Panevėžiečiai netgi turėjo kapelą, tad ir Indrė kiek paūgėjusi tapo jos dalimi, ir, kaip pati sako, jau tada ėmė gyventi muzika. Pašnekovės įsitikinimu, muzikalumas, ritmo pojūtis galėjo būti atsineštas iš senų senovės – muzikai neabejingi buvo ir jos proseneliai, seneliai tiek iš mamos, tiek iš tėčio pusės.
Skatindami atsiskleisti dukros talentą, tėvai ją nuvedė į modernaus džiazo studiją, pas mieste žymų vokalo mokytoją Gendrių Jakubėną. I. Grikšelytė dabar laimina tokį jų žingsnį ir svarsto, jog šis pasirinkimas leido jai būti žingsniu priekyje.
„Iš karto galėjau dainuoti Frenką Sinatrą, Dianą Ross. Kitaip tariant, galėjau rinktis pasaulinio lygio kūrinius kaip „New York, New York“ ar „Chicago“, važinėti į tarptautinius konkursus. Tuo metu Muzikos mokykloje būčiau dainavusi apie katytę ar gaiduką“, – mano Indrė.
Išlaisvino iš baimių
Indrė pabrėžia, jog tokiu būdu buvo išugdytas jos muzikos skonis ir suvokimas. Iki šiol ji yra aktyvi džiazo festivalių, koncertų lankytoja.
„Ką klausydavau tada, kai vadovas duodavo kompaktinę plokštelę, dabar aš stengiuosi apsilankyti tų atlikėjų koncertuose, pamatyti juos gyvai – yra likę tam tikrų sentimentų“, – sako I. Grikšelytė.
Scenoje it žuvis vandenyje besijaučianti jauna moteris sako, jog tokia patirtis jai davė labai daug. Pirmiausia – išlavino oratorystę, padėjo įveikti auditorijos baimę.
„Tiek mokykloje, tiek universitete niekad nebuvo jaudulio ką nors pristatyti, žinodavau, jog vis tiek kaip nors išsisuksiu, žmonės man nekėlė baimės. Kur kas didesnė problema būdavo surinkti medžiagą“, – juokiasi pašnekovė.
Įgijusi vertingos patirties, Indrė drąsiai planuoja ir savo būsimų vaikų ateitį. Šypteli per prievartą liepsianti pamėginti muzikuoti, vaidinti, lankyti skaitovų užsiėmimus ar debatus.
„Jeigu tokia veikla netampa didžia tragedija ir nesukelia didelio streso, ašarų, tuomet reikia pratintis“, – šypsosi Indrė.
Žino pinigų vertę
I. Grikšelytė anksti suprato pinigų vertę. Pirmąjį honorarą užsidirbo būdama vos dešimties.
„Pinigai man svarbūs nuo mažens, nes žinau, ką reiškia dainuoti keturias valandas tam, kad gautum 50 litų“, – sako atlikėja.
Dėdama centą prie centro, susitaupė reikiamą sumą ir nusipirko atlenkiamą telefoną su spalvotu ekranu. Vėliau norai keitėsi. Vienuoliktoje klasėje pavyko susitaupyti pinigų ir nuosavam automobiliui.
„Tėvų pinigų neprašydavau. Visada turėjau savų, tad pirkdavau tai, ko paaugliškai įsinorėdavau: drabužių, įvairių daiktų“, – pasakoja Indrė.
Su bėgančiais metais ir įgyjama patirtimi honorarai ėmė augti, o pasirodymų trukmė – mažėti. Indrė puikiai pamena laikus, kai dirbdavo abiturientų išleistuvėse ir aštuonias valandas pakaitomis dainuodavo populiariausias lietuvių ir užsienio autorių dainas iki pat paryčių.
Metą, kai švintant pasiekdavo namus, ji laiko juoda, tačiau labai vertinga patirtimi.
Išimtis – rusiška muzika
Įvairiaspalvė patirtis suformavo ir pačios Indrės požiūrį į pramogų pasaulį. Savęs ji griežtai nelaiko įnoringa atlikėja, nes iš asmeninės patirties žino, kaip sunku organizatoriams patenkinti visų užgaidas.
„Galiu persirengti tualete, už sukabintų striukių, o ateidama dar ir pasistatyti savo aparatūrą. Nesijaučiu superžvaigžde. Net jeigu ir turėčiau tokį statusą, nežinau, ar ko nors panašaus reikalaučiau. Man visuomet norisi žmogiško bendravimo“, – sako I. Grikšelytė.

Tam tikras sąlygas ji taktiškai padiktuoja. Sako nesanti rusiškos muzikos gerbėja, be to – nemoka šios kalbos, tad niekada neatliktų panašių kūrinių.
Nors kartą yra tekę įrašinėti pritariančiuosius vokalus rusų kalba.
„Man sakė, kaip tariami žodžiai, o aš užsirašinėjau“, – dabar prisiminusi nusijuokia panevėžietė.
Indrė atkreipia dėmesį, jog dažnai aplinkiniai turi susidarę klaidingą nuomonę, esą dainininko darbas labai lengvas: atvažiuoji, padainuoji, nusišypsai ir lengva ranka pasiimi pinigus. Viskas, anot jos, kitaip.
„Reikia pasiruošti koncerto programą, ją adaptuoti, ruošti naujus kūrinius. Vienuose klubuose labai populiari ritmrnbliuzo muzika, kituose – disko, kitur reikia šiuolaikinių dainų. Reikia ne tik pasiruošti tekstus, bet ir pasirūpinti įvaizdžiu – makiažu, plaukais, atnaujinti garderobą. Atlikėjas turi būti kaip tas šviečiantis eglutės žaisliukas – estetiškas, ryškus“, – sako I. Grikšelytė.
Šlovė prarado patrauklumą
Indrės santykis su muzika beveik visuomet buvo sklandus. Visgi lemtingas lūžis neaplenkė.
Pasukusi į popmuzikos veiklą kartu su žinoma Lietuvos grupe DAR, panevėžietė gyveno itin įtemptu ritmu. Maždaug penkerius metus ją lydėjo nesibaigiantys koncertai visoje šalyje.
Ilgainiui nutiko taip, jog lipant į sceną reikėjo nenoromis spausti šypseną žiūrovams. Besikartojantis repertuaras, nugludinti judesiai, ta pati spindinti apranga atlikėjos nebedžiugino.
„Jutau nuovargį, todėl nusprendžiau išeiti iš grupės. Rutina privertė jaustis, jog ne progresuoji, o regresuoji, tampi šabloniškas. Pagalvojau, jog tokiu atveju geriau iš viso nedainuoti arba tai daryti dešimčiai žmonių“, – atvirauja Indrė.
Ir iš tiesų – jai kur kas maloniau savo dainas skirti mažesniam gerbėjų ratui. Sako tuomet galinti matyti bene visų klausytojų akis ir jausti jų emocijas. Dargi įtikti mažai auditorijai yra kur kas sunkiau nei jūrai pasilinksminti norinčių žmonių.
„Žmonės mėgsta teisti. Aš tikrai nesu toks žinomas veidas, kad kiekvienas gatvėje mane pažintų, niekada neturėjau noro būti žvaigžde. Būna, jog per pasirodymą matai, kaip žvilgsniu tavęs klausia: na, ir ką tu man dabar parodysi? Kodėl čia esi tu, o ne kuri nors kita?“ – pramogų pasaulio užkulisius praskleidė patyrusi atlikėja.
Tuomet, sako, reikia rimtai pasukti galvą, kaip prieiti prie kiekvieno: žodžiais, šiltu žvilgsniu ar specialiu kūriniu.
Nors dažniausiai Indrė nesunkiai randa kelią į klausytojų širdis, pasitaiko, jog pasibaigus koncertui ir pati jaučia, jog ne iki galo pavyko užmegzti ryšį.
„Pati sau kartelę keliu labai aukštai. Jeigu dainuoju vakarėlyje, noriu, kad visi šoktų šlapi. Man labai patinka sukurti žmonėms šventę, kai jie šoka, dainuoja – linksminuosi kartu“, – sako I. Grikšelytė.












cia tuo ir garsi,kad rusiskos muzikos neatlikineja?Apie toki Mineda esu girdejaes,deja,apie sia ,,garsia zvaigzde”,pirmasyk paskaiciau