Manantieji, kad lietuviški obuoliai – geriausi,
skaniausi, neužteršti chemikalais ir sveikiausi, kai kurie mūsų šalies
vartotojai tarsi velnias kryžiaus bijo pirkti Lenkijoje, Olandijoje, Ispanijoje
bei kitose Europos Sąjungos (ES) valstybėse užaugintųjų. Tačiau gali atsitikti
taip, kad prie šios “baisybės” prisidės dar viena: Lietuvos prekybos centruose
bus pradėta prekiauti obuoliais, užaugintais tokiuose mums vis dar egzotiškose šalyse, kaip Iranas, Turkija ar net Kinija.
Labiausiai nukentėjo Baltijos šalių sodininkai
2003-ieji Europos Sąjungos šalių sodininkams dėl ilgos sausros buvo labai nepalankūs. Todėl 2004 metais tikėtasi daug didesnio derliaus. Deja, sausros padariniai pasijautė ir šiemet – bendras Europos Sąjungos obuolių derlius padidėjo tik trimis procentais. Ši vasara vėl buvo išskirtinė – lietingas periodas tęsėsi du, kai kur beveik tris mėnesius. Tokios sąlygos labai apsunkino panaudoti apsaugos priemones nuo grybinių ligų. Todėl obuolių kokybė yra daug prastesnė net ir pagrindiniuose obuolių auginimo regionuose – Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje, Lenkijoje. Palyginti su praėjusiais metais, didžiausi teigiami pokyčiai pastebėti Vengrijoje ir Italijoje. Net 71 proc. didesnio derliaus laukta Graikijoje, bet tai ne dėl didesnių sodų plotų, o dėl ypač prasto 2003 metų derliaus. Rimčiausi nuostoliai užfiksuoti Baltijos šalyse – arktinis oras sušaldė iki 70 procentų derliaus, ir Ispanijoje, čia derlius mažesnis beveik 20 proc.: turėjo įtakos šaltas ir lietingas oras per sodų žydėjimą. Didžiausios obuolių augintojos Europos Sąjungoje – Lenkija, Italija ir Prancūzija. Jau kelinti metai daugiausia obuolių skinama Lenkijoje. Tačiau šios šalies statistika skaičiuoja ir mėgėjiškų sodelių – sodybinių sklypų, sodų bendrijų – derlių. Todėl desertinių obuolių auginimo faktiškos lyderės vis dar lieka Italija ir Prancūzija. Šiemet Lenkijoje prognozuota priskinti rekordinį derlių, tačiau dėl obelų ligos, rauplių, prognozuotas derlius sumažėjo iki 2,3 milijono tonų.
Pradėjo kilti vaisių kainos
Po ilgos depresijos obuolių rinkoje pradėjo kilti vaisių kainos. Didmeninės kainos Bodenso regione, Vokietijoje, pasiekė 0,6 euro, o Pietų Tyrolyje obuolių kaina pašoko iki net iki 0,8 euro už kilogramą. Europos Sąjunga, kasmet išaugindama maždaug 10 milijonų tonų obuolių, yra antroji obuolių augintoja po Kinijos. Bet eksporto apimtimi atsilieka ne tik nuo tos šalies, bet ir nuo Jungtinių Amerikos Valstijų. ES, priėmusi įvairias direktyvas savo vaisių rinkai apsaugoti, susilaukė tokios pačios aplinkinių šalių reakcijos – jos taip pat stengiasi sumažinti Europos Sąjungos eksportą. Tokia situacija turėtų keistis, nes iki šiol importas į ES yra beveik dvigubai didesnis negu eksportas: 2002 – 2003 metais importuota 801 tūkst. t, eksportuota – 474 tūkst. tonų, 2003 – 2004 metais atitinkamai 860 ir 430 tūkstančių tonų.
Lietuva mėgino ir vis dar mėgina apsisaugoti nuo nuo pigių lenkiškų obuolių, o ES sodininkai kuria įvairias priemones visos Sąjungos vidaus rinkos apsaugai. Vienas iš pasiūlymų, sugriežtinus cheminės apsaugos priemonių panaudojimą ir susiaurinus leidžiamų pesticidų sąrašą, uždrausti importuoti vaisius, apdorotus neregistruotais ES šalyse chemikalais. Taip gerokai sumažėtų įvežtinių vaisių iš Kinijos ir Pietų pusrutulio šalių. Išsiplėtusioje Europos rinkoje obuolių augintojams darosi ankšta. Ypač bijomasi pigių obuolių iš naujųjų Sąjungos narių. Kadangi kainų skirtumai, auginimo sąnaudos dar greitai nebus vienodi, visų augintojų tikslas – surasti naujų kelių eksportui.
Baltarusija kuria ambicingus sodininkystės planus
Viena didžiausių ir garsiausių vaisių augintojų Europoje Ukraina jau prieš kelerius metus prarado turėtas pozicijas. Šioje valstybėje 1995 – 1998 metais buvo skinama kasmet per vieną milijoną tonų, o dar anksčiau – maždaug du milijonai tonų. Šalyje išaugintų obuolių kiekis ir toliau kasmet mažėja. Ukraina, turėdama nuostabias gamtos sąlygas vaisiams auginti, neišsprendžia organizacinių klausimų – seni sodai jau nebeproduktyvūs, naujiems veisti nėra lėšų, o įveistiems prižiūrėti trūksta pinigų, jų neužtenka ir cheminės apsaugos priemonėms. Iš 19 tūkstančių hektarų sodų mažiau kaip 30 procentų yra įveisti su žemaūgiais poskiepiais. Koks yra Ukrainos žemės potencialas, parodo kelių pavyzdinių sodų derliai – kasmet skinama po 45 – 60 tonų iš vieno hektaro obuolių. Tačiau buvusi eksportuotoja jau kelinti metai priversta vežtis obuolius iš kitų šalių.
Ambicingus sodininkystės planus kuria Baltarusija. Planinės ekonomikos šalis iki 2010 metų yra numačiusi įveisti net 11 tūkstančių hektarų naujų sodų. Tiesa, kaip būdavo ir anksčiau, planai gali likti tik planais. Nuo šių metų Baltarusijoje obuolių realizavimo problemos nėra – visus užaugintus sėkmingai suvalgo Rusija. Baltarusijoje kol kas brangiausiai parduodami rudeniniai obuoliai. Todėl bent 20 procentų derliaus, baltarusių manymu, turi sudaryti ‘Auksis’ ir ‘Slava peremoržcem’ veislių obuoliai. Baltarusijos sodininkystė turi perspektyvas, nes yra remiama valstybės. Kol kas sodai nespecializuoti, įeinantys į didelių ūkių sudėtį ir savo pelną atiduodantys kitoms šakoms išlaikyti. Sodinami sodai su vidutinio augumo poskiepiais, o intensyvi sodininkystė neplečiama vien dėl lėšų stygiaus.
Rusija, 2003 metais nuskynusi rekordinį derlių, šiemet taip pat jo sulaukė nemažo. Tačiau net ir dvigubai padidinus auginimo apimtis, Rusija vis tiek liktų šalimi importuotoja. Rusijos problemos panašios į Ukrainos. Nėra lėšų sodininkystei plėtoti, neužtenka jų ir tinkamai sodų priežiūrai. Daugelio ekspertų manymu, rauplių epidemija Rusijoje obuolių derlių sumažino 0,5 – 0,7 milijono tonų.
Turkija ir Iranas – būsimi obuolių auginimo centrai
Turkija ir Iranas turi milžinišką potencialą tapti vienais iš svarbiausių obuolių augintojų. Jau šiuo metu šios šalys kasmet priskina po 2,3 – 2,5 milijono tonų obuolių. Irane užauginamų obuolių savikaina yra dar mažesnė nei Kinijoje. Ir tik nesukurta infrastruktūra, saugyklų trūkumas, augintojų ir eksportuotojų neorganizuotumas, pasenusios technologijos bei veislės riboja jų įsiveržimą į pasaulinę obuolių rinką.
Tarp stipriausių sodininkystės konkurentų yra ir Kinija. Nors daug ko pasiekta, prognozuojama, kad iki 2010 metų obuolių derlius šioje šalyje didės 40 procentų. Kinija šiuo metu užkariauja visas rinkas. Kinijos obuoliai nugali ne tik dėl pigumo, bet ir dėl puikios išvaizdos. Jie pigūs dėl pigios darbo jėgos – už dieną darbininkas gauna tik du JAV dolerius – ir todėl, kad sodininkai yra atleisti nuo bet kokių mokesčių valstybei. Jei keisis mokesčių politika, kinų vaisiai labai pabrangs. Kita problema ta, kad pramonė užima žemės ūkiui tinkamas žemes ir tolesnė sodų plėtra bus komplikuota. Kinų sodininkams taip pat kuo greičiau reikia surasti ir pradėti auginti naujas veisles, nes ‘Fuji’, kuri sudaro beveik 60 procentų visų išauginamų obuolių, gali vieną kartą prarasti populiarumą. Kinijoje beveik neveikia kokybės kontrolės sistemos. Ir vieną kartą prekybos tinklams pareikalavus, kaip dabar reikalaujama iš Europos šalių augintojų, kinų vaisiams bus užkirstas kelias į ES rinką. Jei nebus produkcijos saugumo, pakavimo, veislių politikos ir rinkodaros pokyčių, naujų šiuolaikinių saugyklų ir auginimo technologijų, Kinija gali netekti užimtų pozicijų pasaulinėje obuolių rinkoje.
Parengė J.Pukšta
