Baristė kavą paskanina optimizmu

Trumpam dingusi iš kavos mėgėjų akiračio 23-ejų baristė Goda Krivickaitė ir vėl stojo prie baro Panevėžyje. Ne tik gardžiu, aromatingu gėrimu, bet ir nesuvaidinta šypsena lankytojus pasitinkanti ir išlydinti mergina nuoširdumu sužavi ne vieną.

Aukštaitijos sostinėje šiltu bendravimu kavos mėgėjus papirkusi ir ne tik verdama skania kava, bet ir užkrečiamu optimizmu spėjusi išgarsėti Goda prasitaria: su šypsena žengti per pasaulį pasirinkusi ne šiaip sau – tokią ją padarė patirti sunkumai.

„Mus supa labai daug gražių asmenybių, bet dažnai nuleidžiame galvas ir tai praleidžiame pro akis. Šis darbas privertė pamatyti kiekvieną žmogų“, – sako ne vienerius metus kavos ruošimo pasaulyje besisukanti panevėžietė.

Vos prieš porą mėnesių pakeitusi darbo vietą, Goda džiaugiasi, kad ir vėl jaučiasi kaip antruose namuose. Pozityvumu spinduliuojanti šviesiaplaukė negali atsistebėti, kodėl į jos naują darbo vietą perėjo ir dalis senųjų klientų.

„Kavinės yra tam tikras kultūros centras – čia neateis žmonės, kurių galvose tūno blogos mintys. Nors kartais galime pavydėti kitiems miestams, turintiems populiarių prekių ženklų, bet kartu ir laimime, nes Panevėžyje vyrauja jaukios kavinukės, šeimyniški verslai. Kavinėse kuriama atmosfera kaip šeimoje, tad atitinkamai elgiasi ir klientai“, – svarsto panevėžietė.

Nesunku G. Krivickaitei kiekvieną sutiktąjį palydėti šilta šypsena, maloniai aptarnauti, nuoširdžiai palinkėti geros dienos – juk, sako, viskas sugrįžta, o dažniausiai – dar ir su kaupu.

„Kartais pasitaiko, ateina žmogus – liūdnas ar suirzęs, užsisklendęs – bandai su juo maloniai pasisveikinti, atsisveikinti ir kartais nieko neįvyksta, jis nieko neištaria. Bet po trečio karto nusišypso, o po penkto, žiūrėk, pasisveikina“, – šypteli Goda.

Užgrūdino sunkumai

Apsišarvavusi kantrybe G. Krivickaitė sutinka ir pasitaikančius sunkumus. Nuoširdumu ir gera nuotaika spinduliuojančios merginos neaplenkia ir juodos dienos. Goda šypteli: nei mažesnių, nei didesnių nesėkmių ji nesiruošia hiperbolizuoti, tačiau taip jau yra, jog savos bėdos kiekvienam atrodo didžiausios.

„Vieną dieną tiesiog nusprendžiau aiškiai susidėlioti akcentus, į ką turėčiau atkreipti dėmesį. Juk kiekviena diena turi tiek gero, tiek ir blogo – atsimename tai, į ką daugiau susikoncentruojame“, – mano G. Krivickaitė.

Mergina pripažįsta ir pati iki galo nesuvokianti, kas ir kaip padeda išsilaikyti kartais įtraukiančio chaoso siautuly. Svarsto, jog didžiausias jos mokytojas – įvairūs iššūkiai.

„Kuo daugiau jų yra buvę, tuo labiau vertini malonias smulkmenas, iš ko ir susideda gyvenimas: šypsenas, žvilgsnius, nuoširdų, šiltą bendravimą. Gyvenimas labai gražus ir aš noriu atsiminti šias, nors ir trumpas, akimirkas“, – sako baristė.

Per visą pokalbį nuo Godos veido nedingsta šypsena. Taip buvo ne visuomet. Anot panevėžietės, patyrus įvairių sveikatos negalavimų, jai teko ganėtinai anksti suaugti, kitaip susidėlioti vertybes, pradėti vertinti smulkmenas, kurios verstų keltis iš lovos.

„Gaila, bet iki kol mums kažkas nesuduoda per nagus ir nepriverčia sustoti, tol neišmokstame tam tikros pamokos. Ir man pamokos atėjo per sunkumus, nemalonius dalykus. Tik nusprendžiau į viską pasižiūrėti iš kitos pusės – juk nebūčiau tokia, kokia dabar esu: neturėčiau pagrindo po kojomis, stiprios psichologijos, tiesiog nebūčiau tokia laiminga“, – sako Goda.

Tenisas liko praeity

Nuo pat mažų dienų intensyviai stalo tenisą žaidusiai merginai dėl sveikatos negalavimų teko to atsisakyti. Bet įgūdžius Goda sako galinti pritaikyti ir dabar – strateginis, loginis mąstymas padeda dirbant prie baro, kavinę apgulus žmonių srautui.

Palikusi sportą, ji dar labiau išlaisvino kūrybišką prigimtį. Namuose neretai įsivyraudavęs kūrybinių dirbtuvių šurmulys – mama darželyje vaikams vesdavusi dailės pamokas, o jai ruoštis mielai padėdavusi ir Goda. Nenuostabu, jog ir pati užsikrėtė noru kurti, įgyvendinti galvoje knibždančias idėjas, projektus.

„Apie tai mažai kas žino, tačiau didžiausia mano svajonė – juvelyrinių dirbinių krautuvėlė. Pati užsiimu papuošalų gamyba. Draugai kartais juokiasi primindami, jog kai kitų vaikų tėvai dovanodavo žaislus, man pirkdavo lituoklius, reples“, – šypteli.

Panevėžietė ryžtasi išbandyti save visur. Dirbdama kavinėje ji sutinka įvairių, spalvingų žmonių, kurie ir į merginos pasaulį įneša širdžiai malonių naujovių: kviečia fotografuotis, netgi stoti priešais vaizdo kamerų objektyvus.

„Šiose situacijose nepasitikiu savimi – bandau nuo tos minties atkalbėti ir jos sumanytojus. Tačiau porą kartų pabandžiusi, save stengiuosi įtikinti, jog visas galimybes gyvenime reikia išnaudoti“, – juokiasi G. Krivickaitė.

Save ji laiko racionaliąja ir ramiąja šeimos grandimi. Kur kas labiau išdykęs vaikas buvo porą metų vyresnis brolis Laurynas. Sesę ir brolį iki šiol sieja itin stiprus meilės ir rūpinimosi vienas kitu ryšys.

Draugai kaip iš kosmoso

Vyresnėlį Goda kartkartėmis aplanko Vilniuje. Pati studijuoja Mykolo Romerio universitete, paskutiniame ištęstinių komunikacijos ir kūrybinių industrijų studijų kurse. Tad brolis, nori to ar ne, sesers draugijos sulaukia per kiekvieną sesiją.

Godos pasirinkta sritis, anot jos, itin plati, susijusi su kūryba bei plačiu mąstymu.

Nors galėtų gyventi sostinėje, panevėžietė renkasi likti gimtajame mieste. Prisipažįsta kartais pasidairanti ir į Vilnių – ten kur kas didesnė pasiūla sričių, kuriose norėtų suktis. Visgi ryšiai su Aukštaitijos sostine yra sutvirtinti sunkiai nutraukiamomis gijomis.

„Apie mūsų miestą sklando įvairių kalbų, tačiau aš viską stengiuosi vertinti pozityviai. Matau, kaip Panevėžys keičiasi, nors ir iš lėto. Daugėja jaunų šeimų, miestas jaunėja ir turi labai daug potencialo“, – atkreipė dėmesį Goda.

Jos nuomone, jaunimo noras įgauti atitinkamos patirties, pasisemti žinių ir ieškoti savęs išvykstant iš Panevėžio nėra prastas variantas. Bet juk viską galima bandyti suderinti – taip, kaip derindama studijas ir darbą, elgiasi ji pati.

Prieš pradėdama dirbti bariste, Goda dirbo sekretore, vaikų aukle. Juokauja, jog į kavos pasaulį pasuko visai atsitiktinai – tiko lankstus darbo grafikas, jauki darbo atmosfera, šeimą primenantis kolektyvas.

Tačiau visų labiausiai G. Krivickaitė džiaugiasi darbe galinti užmegzti vertingų ir ilgaamžių pažinčių. Neseniai ji atšoko ir klientų, susipažinusių jos darbovietėje, vestuvėse.

„Vadinu juos „iš kosmoso“ nusileidusiais draugais. Dėl tokių akimirkų, kai kartais nė nežinai žmogaus vardo, bet jauti nepaaiškinamą šilumą, ir norisi dirbti“, – sako baristė.

Kavos – su saiku

Dabar, kai kava jau tapusi Godos kasdienybe, linksma prisiminti, jog prieš tapdama bariste kava visiškai nesižavėjo ir gerdavo ją retai.

„Kai pradėjau dirbti, tapo labai įdomu gilintis į detales, technikas, pupeles, regionus, kavos skonius“, – sako G. Krivickaitė.

Anot jos, pradėjus domėtis, atsiveria platus kavos pasaulis. Ir dabar Goda sutinka tokių, kurie stebisi, jog skirtingos pupelės turi skirtingą poskonį: šokolado, riešutų, uogų ar net pomidorų.

„Žmonės klausia, ar tai priklauso nuo pridėtinių dalių. Toks buvo ir mano suvokimas“, – šypteli Goda.

Savęs kofemane ji nelaiko. Anot merginos, net ir užkietėjusiai baristei nevalia padauginti šio aromatingo gėrimo.

„Susitikus su draugais, pokalbio dingstimi tampa kava. Darbe ji atlieka tam tikro ritualo funkciją, savotišką atmosferą kuria ir kavos aromatu alsuojančios sienos. Namuose kartu su mama geriame arbatas, kad neatimčiau kavos puodelio magijos. Gyvybiškai svarbų vaidmenį kava turi ir tada, kai į vieną supuola darbai bei bemiegės naktys prie knygų“, – sako G. Krivickaitė.

Leisdama ilgas valandas kavinėje, ji pastebėjo, kaip kinta klientų įpročiai. Anot baristės, kavos mėgėjai pradėjo itin vertinti pupelių kokybę, mažiau geria desertinės kavos, puikiai atstojančias gabalėlį torto.

Dabar žmonėms kur kas svarbiau pajausti tikrąjį kavos skonį, tad dažniausiai ant lankytojų staliukų atsiduria juodos kavos su pienu ar kapučino puodelis.

Goda pastebi, jog vis dar yra tokių, kurie panašiose vietose lankosi tik dėl mados – juk tai irgi savotiškas būdas atkreipti į save dėmesį, surinkti patiktukų socialinėse erdvėse.

Tačiau ir tokia mada, G. Krivickaitės nuomone, į gera: prie kavos atsiranda apie ką pasikalbėti.

„Tobulėja ne tik bendravimo, bet ir kavos gėrimo kultūra. Dirbdama galiu stebėti žmones: ką mąsto, apie ką šneka, kaip elgiasi. Matau tik labai kultūringus, kupinus idėjų, šviesius klientus. Turime šviesią ateitį“, – įsitikinusi Panevėžio jaunoji baristė.