Metų pabaigai skaitytojams siūlome ypatingą atlanką. Toks ir turėtų būti paskutinis šventiškas šio jaunųjų kūrėjų projekto 2018 metų akordas.
Dometa – penktokė iš „Vilties“ progimnazijos, mėgstanti dar ir iliustruoti savo eilėraštukus.
Būtent metų pabaigoje visada nustebindavo ir dabar išlaikė savo tradiciją K. Paltaroko gimnazijos jaunieji kūrėjai. Pristatome septintokės Ugnės Misevičiūtės ir ne pirmus metus dalyvaujančios mūsų projekte dvyliktokės Viltės Zaveckaitės poeziją.
Dometa Pauliukaitė (5 kl.)
Mama Vilma apie Dometą: „Nori suspėti viską: sportuoti, dainuoti, rašyti, groti. Energiją išlieja grodama būgnais, širdį atveria solo dainavimo pamokose, o rašo, kai nebegali ištylėti.“
Kalėdų slapukas
Kas tyliai sliūkina prie eglės
Ir deda dovanas vaikams?
Kas galėtų čia šnabždėtis
su elfukais ir dar elniais dideliais?
Kam kiekvienas šventą naktį
Paliekam vaišintis pienu ir sausainiu?
O atsikėlę Kalėdų rytą,
jau randam pilną maišą dovanų!
Dramblys
Stambus ir aukštas
tas mano gyvūnas.
Pilkas ir rudas
jo didelis kūnas.
Atlėpusios, didelės,
švelnios jo ausys
atstoja man pagalvę,
kur miegas skaniausias.
Bėda tik viena
kankina visus –
Kas bus, kai užaugs
Ir netilps į namus?
Ugnė Misevičiūtė (7 kl.)
Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijos mokytoja Milda Rastenienė: „Ugnei kūryba – tai galimybė išsakyti savo jausmus, viltis, svajones, baimę ar pyktį. Eilėraštis prasideda nuo minties, frazės ar paprasčiausio jausmo.“
Kreipdamasi į skaitytojus, jaunoji poetė teigia, kad „…kiekvienas žodis, kurį perskaitysite, ne tik mano ir apie mane, jis taip pat ir Jūsų, apie Jus…“
***
Lašas po lašo
Lašas po lašo
Lašas po lašo
Krinta man į delnus
Švytėdami amžinybe
Ir sukurdami begalybę.
Jie laša
Man į delnus
Ir girdo boružes, gimusias iš saulės spindulių…
Gimusias gyventi.,
Gimusias kvėpuoti…
Boružes, kurios
Atnešė rytą į mūsų gyvenimus,
Ir lašas po lašo
Pripildė delnus…
***
Jaučiu, kaip virpi,
Tolimas tamsos atspindy,
Aš bijau tavęs,
O tu – manęs.
Bet nebijok,
Greitai mes vienas kitą prisijaukinsim
Ir būsim nakties vaikai,
Vieni miegančiame mieste.
Ir tuomet aš pamėginsiu
Paliesti tave…
Neišsigąsk!
Tik kartą
Ir labai atsargiai,
Lyg miegantį lobį…
Ir vieną akimirką
Viskas bus taip poetiška,
Kitą – išauš rytas…
***
Pasaulis auga,
O aš –
Vis tokia maža.
Todėl taip dažnai rašau apie save.
Vartoju žodį „aš“
Net dažniau, negu derėtų,
O juk galvot apie kitus reikėtų…
Tačiau atleiskit man,
Nes viskas, ką galiu jums duoti,
Tai vien tik aš,
Tai vien tik mano eilės gruodį,
Ir tik rasa nuo mano delno.
Nesitikėkite, prašau, jūs jokio pelno.
Nes nepelninga aš.
Ir viskas, kuo galiu apdovanoti,
Tai vien tik aš pati
Ir liūdnos eilės gruodį…
***
Reikia sustoti,
Sulėtinti tempą,
Nutildyti mintis,
Įkvėpti jausmams gyvybę,
Kad galėtum paliesti amžinybę,
Kad išgirstum begalybę
Ir pilnatvę…
Atsistoti atvira siela
Ir juoktis
Juoktis juoktis juoktis
Ir verkti laimingomis ašaromis.
Jausti šviesą
Ir pačiam būti šviesa…
***
Aš dėmėmis išmėčiau šį pasaulį,
Užauginau čia palmę
Ir kelias upes,
Paleidau paukštį pro vartus į saulę
Ir supyniau strazdui plunksnas į kasas.
Laikau apglėbus vakarą.
Skaičiuoju saujoj krintančias žvaigždes.
Ir kekėmis raškau aš pasakas
Nuo žydinčios apsnūdusios obels.
Esu aš tik akimirka pasauliui,
Tik lašas jūros vandeny,
Bet jei visi lašai nesvarbūs,
Tai argi jūra besvarbi?
***
Mano delnuose kapsi
Mėlynos žvaigždės,
Įkaitusios nuo kosmoso erdvės.
Jose matau kažką savo
Ir kažką svetimo.
Nelygu, kaip pažiūrėsi…
Aš matau jose Tave
Ir save,
Ir mus visus.
Jos kažkokios keistos
Lyg amžinybės,
Tačiau tokios trapios…
Ar privalo jos būti tokios trapios?
Kodėl negali kapsėti sau
Ilgai, tvirtai ir amžinai?
Taip, kad netektų susižeisti
Joms subyrėjus
Į šukes…
Viltė Zaveckaitė (12 kl.)
I
Pilnatis išvaikė kurmius
Baltosiomis lazdelėmis vedami
jie braidžiojo po naktį
Užlopyti, bejusliai
Pilnatis nubraižė nesikertančius kelius
Nesusidūrė su kolibriais, lėkusiais atbulomis
Prasilenkė su gegutėmis,
Pamiršusiomis lizdus
Pilnatis nugrimzdo.
Ir štai, instinktyviai
Panirome į dramblio kailį
Ir pribaigėme gulinčias skruzdes
II
Nustumi
Į aklinus tunelius
Suglamžytus
Įsčių vaisius
Ir jų sodininkes,
Atkąstas ir pamestas
į purvinus šulinius
Nugramzdini
Po tiltais
Tu brėži paraštes
Sučiupęs ranka aidus,
Tu patieki
Kodėl
tiek metų
tylėjo
III
Auginami dykumose
Jie laidojami pražydus
Į cinko karstus
Guldomos jų galvos
Jau trupina
Sotaus alkį
IV
Apsiausta rūko bastausi
Tarp berniukų, mėtančių kamuolį
Aklinos nakties gūdumoj
Voratinkliai parklupdo
Ir vis tiek,
Mana avis kažkur čia
V
Vyras iš penkto buto
Jaukino žalčius.
Prieš sugrįždamas namo,
Persirengdavo automobilyje.
Vyras iš penkto buto
Buvo glamonėjamas virvių.
Jis ardė bičių avilius
Ir laistė medų.
Vidurvasario rytą,
Kai varpų gaudesys
Užgimė jo ausyse,
Sirenų dainos nutilo.
VI
Kai varnai bučiuoja pečius
Ir pelenai glosto akis,
Jauniausioji duktė
Basomis kojomis,
Lydima jonvabalių liepsnų
Kyla ant taburetės
Paliesti dangų.
VII
Leisk sugerti šešėlius
Ir permirkti kaktusų miškuos.
Leisk išpurtyti kupranugario naštą
Ir išdžiovinti strazdo giesmę.
Leisk išlyginti pagalvėles, susiglamžyti
Ir įlįsti į stebuklingą ratą.
Mergaitė baksnoja kitapus stiklo.
Šiandien vilkės mūsų nepenės.
VIII
Pagal Yuri Eremin, Silver Print, 1920
Išgirsti žolės alsavimą
Ir pajusti virpantį orą.
Išleisti lokius pasiganyti
Ir liesti spurdančias viršūnes.
Klausyti nutrūkusių kasečių
Ir įsiurbti stirnos žvilgsnį.
Susistabdyti.
IX
Pagal Chris Steele-Perkins, Wolverhampton, 1970
Pentesilajos globotinės šokių aikštelėje
Pamiršta Orfėjo giesmę.
Prožektorių šviesos apnuogina
Kaminkrėčių pirštus.
Jos išspardo randus,
Ir įsisiuva gervių sparnus.
Strėlės jų nelies.
X
Pagyvenusi moteris,
Drabstanti paskui save duonos trupinius.
Rami avis, tylinti pjaunama.
Kojotams ji –
Dar viena išplaikstyta aguona.
XI
Eiti atbulomis.
Tik tiek užtenka, kad
Jaunasis Parsifalis
Perleistų kepurę su varpeliais.
XII
Dėl tavęs einu skęsti
Dvylikos aukurų dūmuose
Bet vis tiek,
Viduriuose įsitaisiusių
Vapsvų geluonys nenuraškyti.
XIII
Septynios plaukų garbanos
Krenta nuo tavo galvos.
Apkaltas vario mazgais
Netenki savitvardos.
Nutrūksta pančiai,
Sėlinančio liūto žingsniai
Persmelkia tave.
XIV
Išnešioti neadresuotus laiškus
Ir pasiųsti savų avių ganyt vilkus
Į vagonus sustumti nuščiuvusį orą
Ir sukarpyti baltinius
Sulesti spengiančią tylą.
XV
Lūpomis srūva deguonies gurkšnis.
Sučiaupiu jį tau.
Akiduobėse įsivėlę drugiai,
Reikalaujantys vis didesnės vatų dozės.
Lūpomis srūva deguonies gurkšnis.
Sučiaupi jį man.
XVI
Sesei
Basnirčia pasitinki
Ir batraiščius užriši.
Adatų kilpose sukinėjiesi
Ir kedrų vystoma leidiesi.
Driekiasi baltųjų povų plunksnos.
Jos kutena tave.
XVII
Dar kartą įsižnybiu,
Bet vardo savo neskaitau.
Perplėšiu rūbus,
Skutuosi galvą.
Sausomis akimis nuaudžiu
Išvirkščią megztinį.
Rauda Leukadės uola.
XVIII
Jų dešimt pagalvėlių
Remezų lizdus užkaišo.
Ir akacijų plantacijas kutena
Vos dešimt jų pagalvėlių.
Vis dešimt pagalvėlių jų,
Kai kupranugariai pravirksta,
Kairiaisiais skruostais srūva.
XIX
Dar nors dieną – šią dieną – turiu
Nutylėti apie jūrą, virtusią dykuma
Ir išsirauti iltinį dantį.
Turiu dar šią dieną
Popierinėms gėlėms numegzti,
Sužaisti šešėlių teatrą,
Vokams panardinti.
XX
Antilopės ragais apsistumdo,
Bizonai puola galynėtis,
Šikšnosparniai apsikandžioja.
Atsitraukia.
Nepasiveja.
Nepribaigia.
