Panevėžietė Ona Vežikauskienė lapkričio 26-ąją atšventė
patį didžiausią gyvenimo jubiliejų – 100-o metų sukaktį. Žinomo knygnešio Jokūbo
Varevičiaus, nuo caro žandarų kurį laiką besislėpusio Amerikoje, dukra,
labiausiai mėgusi svečiuotis pas dukterėčią Aldoną Kazlaučiūnienę šalia Piniavos
esančiame Skynimų kaime, švęsti jubiliejaus į gimtinę jau nebuvo parvykusi. Šiuo
metu ligos patale gulinti šimtametė dienas leidžia, o ir gimtadienį atšventė pas
dukterį Liuciją Jurbarko rajone, Skirsnemunėje, ir nebeturi galimybės
apsilankyti ten, kur yra jos ir tėvų šaknys, kur ji garsėjo kaip šmaikšti pasakotoja, dainų ir eilių kūrėja.
Senolės menas – Mokslų akademijos archyvuose
O.Vežikauskienės sesers dukra Aldona Kazlaučiūnienė tvirtina, kad jos teta jai paliks šviesų ir gražų prisiminimą apie save – senolė stebino ne tik sugebėjimais, bet ir paprastumu, darbštumu, meile grožiui, gamtai. Tautosakininko Vytauto Skuodžio surinktos ir 1972 metais Panevėžyje knygele išleistos giminaitės išdainuotos eilės, kurias moteris yra išsaugojusi iki šiol, jai neleidžia pamiršti to, kad teta buvo šviesus, mokytas žmogus, vertas, kad jos atminimas būtų bent šiek tiek įamžintas.
Pašnekovės teigimu, knygelė – ne vienintelis liudijimas apie jos giminaitės sugebėjimus. Lietuvos mokslų akademijos archyvuose, anot panevėžietės, yra saugomas O.Vežikauskienės įdainuotos dainos. Beje, tautosakininkas V.Skuodis yra užrašęs net 500 įvairiausios senolės pateiktos tautosakos – dainų, eilėraščių, pasakojimų.
Aukojo Lietuvai atkurti
“Teta nuo ryto iki vakaro galėdavo be atokvėpio kalbėti, pasakoti arba dainuoti. Savo sukurtiems žodžiams ji greitai pritaikydavo melodiją. Be to, daugelį stebino jos sugebėjimas galvoje ilgai išsaugoti per eilę metų išgirstas istorijas, dažniausiai sudėliotas eiliuotai ir su humoru”, – prisimena A.Kazlaučiūnienė. Pašnekovės brolis Antanas turi išsaugojęs įrašą, kuriame jo teta su lengvu rimu ir įdomiai, nenuobodžiai pasakoja istorijas, kurių veikėjai – jos šeima, giminaičiai, pažįstami.
Kaip pasakoja A.Kazlaučiūnienė, jos tetos šaknys į Panevėžio žemę yra įaugusios gana giliai: dar senosios senelis Jokūbas prie raudonos bažnyčios turėjo pasistatęs namą. Jo abu sūnūs – Jokūbas ir Juozas – buvo knygnešiai, o O.Vežikauskienė – knygnešio Jokūbo dukra. Jokūbą Varevičių jo giminaitė prisimena kaip labai šviesų ir už mokytą Lietuvą kovojusį žmogų. Net išvykęs į Ameriką ir ten daug dirbdamas, jis savo uždarbį skyrė ne tik gausiai šeimai išlaikyti, bet ir paaukojo Lietuvai atkurti. Bostone jis yra pastatęs bažnyčią, kurioje vargonininku dirbo ir jo vyriausias sūnus, irgi Jokūbas, jį tėvas dar 13-metį išsivežė į užjūrį.
Karstelio neprireikė
Anot A.Kazlaučiūnienės, jos teta gimė gausioje šeimoje: knygnešys Jokūbas Varevičius turėjo 10 vaikų. Deja, iš jų užaugo tik penki. O pati teta vaikystėje patyrė keistą įvykį: kai sirgo šiltine, tėvas netikėjo, kad dukra pasveiks, ir buvo jau sukalęs jai karstelį. “Įdomu tai, kad teta Ona pasveiko, o karstelis buvo panaudotas kaip kiaulių lovys. Brolis Povilas paskui dar ilgai pasveikusią seserį erzindavo, primindamas jai skirtą dirbinį”, – neįprastą įvykį pasakoja ponia Aldona. Moteris priduria, kad ne tik teta, bet ir dėdė Povilas buvo įdomus žmogus – jis garsėjo kaip muzikantas, draugavo su Mykolu Karka.
Meninių gabumų, panevėžietės teigimu, turėjo ir O.Vežikauskienės motina. Ji buvo balsinga giedotoja, dainininkė, turėjo stiprų soprano balsą. Gabumus šimtametė veikiausiai bus paveldėjusi iš savo tėvų. Pašnekovės brolis Antanas Kadžys mano, kad O.Vežikauskienės ilgaamžiškumas, ko gero, irgi paveldėtas genais, nes jos senelis mirė sulaukęs 105 metų.
Kiti giminaičiai – senolės broliai ir seserys, pasak A.Kazlaučiūnienės, išmirė jau senokai, maždaug prieš 30 metų. Ilga senatve neteko džiaugtis ir šimtametės vyrui Antanui. Jį ilgaamžė palaidojo irgi seniai.
Į Žaliąją nukakdavo pėsčiomis
Ponia Aldona prisimena, kad teta Ona pagimdė 5 vaikus, iš kurių dabar yra gyvi trys: dvi dukros ir sūnus. Teta, A.Kazlaučiūnienės tvirtinimu, didžiąją savo gyvenimo dalį paskyrė vaikų ir namų priežiūrai, o šeimos išlaikymu daugiausia rūpinosi jos vyras. “Saviškiams ji pati ir primegzdavo, ir prisiūdavo, visus vaikus išleido į aukštuosius mokslus, nes ir pati šiek tiek mokslo buvo ragavusi – baigė keturis mokyklos skyrius. Turtų ji nesusikrovė, nes jų nevertino. Gyveno savo tėvo statytame name Smėlynės gatvėje – jį mano senelis pasistatė grįžęs iš Amerikos. Už nuopelnus Lietuvai gavęs 8 hektarus žemės, joje senelis įkurdino mano tėvus. Ta žemė prie Piniavos dabar priklauso man ir mano broliui”, – pasakoja pašnekovė.
Būtent A.Kazlaučiūnienės sodyboje Skynimų kaime ilgaamžė, anot jos dukterėčios, labiausiai ir mėgdavo svečiuotis. Iš ten ji pėsčiomis nueidavo į Žaliąją, uogaudavo, grybaudavo, gėrėdavosi gamta. O teritoriją aplink namus taip sutvarkydavo, kad ji pasikeisdavo neatpažįstamai: pati privilkdavo akmenų, juos dailiai išdėliodavo, pasodindavo gėlių. Daržus taip kruopščiai išravėdavo, kad nė žolytės nerasdavai. “Kadangi mano mama jau buvo mirusi, ji man atstodavo ją. Visas vasaras, kol buvo pajėgi, mano sodyboje praleisdavo. Mėgdavo keltis labai anksti, sakydavo, kad neišgirsti lakštingalų čiulbesio, gegutės kukavimo ar nepamatyti tekančios saulės yra didelė netektis”, – dalijasi prisiminimais apie giminaitę ponia Aldona.
Pastaruoju metu su teta moteris teigia besimatanti rečiau, tačiau, ko gero, vienintelė iš savo giminės saugoja jos kūrybą, žavisi ja ir trokšta, kad O.Vežikauskienės vardas nebūtų pamirštas. A.Kazlaučiūnienė sako niekada nepamiršianti giminaitės šmaikštumo, kartais netgi kandumo, gilaus proto ir stebėtinos atminties.
Angelė Valentinavičienė
tel. 511223, angele@sekunde.com
