Apie mums jau puikiai pažįstamą kūrėją Viltę Zaveckaitę pasakoja mokytoja Vida Gaušienė: „Subtilia menine pasaulėvoka Viltė išsiskiria iš jaunų žmonių aplinkos. Stebina noras prisijaukinti žodį, išsupti jį savo minčių klostėse ir kelis kartus perrašius – palikti tą pirmąjį, matyt, tikriausią. Taip auga Viltės kūryba, o svarbiausia – atrandama tobulėjimo kryptis.“
Viltė Zaveckaitė (12 kl.)
Deguonies balionėliai
Gurkšnis
Iki kito liko dar
Kažkiek pamojavimų
Prieš akis
Gurkšnis
Ir po to vėl
Sagas varsto
Ant platformos guldo
Gurkšnis
Surišu lipnia juostele
Alveoles ir dvylika
Deguonies balionėlių
Gurkšnis
Po treniruotės
ausys išvaržomis palieka
Bet po to vėl
Gurkšnis
Po platformos – muzoliai
Visiems gurkšniams plauname kojas
Gurkšnis
Nebylusis gurkšnis
Tarp akių įsivėręs
Dar penki gurkšniai
Gurkšnis
Keičiame balionėlį
Kraugeriai su pasimėgavimu
Kraugeriai su pasimėgavimu
O aš springstu akių sultyse
Moskitai čiumpa mane ir baksnoja
Smulkiomis adatėlėmis
Griebia už pakarpos
Išsupa savo glėby, kurio
smarvės, rodos, ilgai nepamirši
Tu save įstengsi pamiršti
Kraugeriai neleis tau atsikvėpti
Jie nardins tavo galvą skystose
juoko dujose
Ir ves tave skersgatviais į elektros
junginių skydelius, kur apsilanko tik
įtampa
po pasimatymo jie
užriš
Tau akis ir iškas mini duobę
Nukramsnos tavo kairės kojos pėdos nykštį,
nulaižys syvus ir paliks suvešėti
Nukramsnoję sultingiausius riebaliukus,
paliks tavo kūno popieriukus,
„kailiukus“ ir paprašys tavęs
Susirinkti.
Erškėčiai
Tos merginos, apsijuosusios
Betoninių tvorų spygliuotomis vielomis
Kiekvieną sykį peni tuos erškėčių krūmus
Juos lūpomis priglaudžia
Ir kviečia paglostyti
Jos serga erškėčiais
Erškėčiai įsirėžė į jų kūnus
Ištiesė šaknis
Įsipatogino
Ir tada erškėčiai plinta.
Merginos paima į rankas erškėčius
Ir laukia, kol jie suvešės.
Jos krykštauja
Baltomis guminėmis pirštinėmis apsimovusiomis
Jųjų rankomis čiupinėdamos.
Nors ir spygliai spjaudosi karčiais syvais
Jos nuolat sūpuoja erškėčius
Ir prisiglaudusios visai su(s)minga.
