Šiandien atlankas netikėtai spalvingas. Kaip rudens miškas.
Skaitysime Panevėžio „Saulėtekio“ progimnazijos jaunųjų kūrėjų Beatričės Banevičiūtės, Darijos Jagneraitės poeziją. Jų kūrybą pastebėjo lietuvių kalbos mokytoja Aušra Indriūnienė.
Beatričė Banevičiūtė (8 kl.)
„…apie Beatričę geriausiai galima spręsti iš eilėraščio „Coliukė“. Ji – ir mano skruzdėlytė, ir boružytė“, – meiliai autorę apsako mokytoja Aušra Indriūnienė.
***
Per žiemą aš spėjau pasiilgti
Pavasario žalumos.
Aš spėjau pasiilgti žiedų gausos
Ir dienos šviesesnės.
Pakilęs vėjas ir nupūsti obels žiedai.
Atrodo lyg snaigės šiltą dieną.
Augalų pražydėjimas prilygsta akvarele
Nutapytam baltam lapui.
Paukščiai sugrįžta –
Gal anksčiau, gal vėliau,
Nes žiema ne begalinė –
Po jos ateina pavasaris.
Pavasario džiaugsmas
Pralaužti ledai ir spalvų gausėjimas…
Kai rytą buvo balta, o dabar jau skverbiasi žolė.
Grįžtančių paukščių čiulbėjimas,
Ir saulės duotos šilumos laimė.
Pavasaris – spalvų duota puokštė.
Šiluma bei šypsena. Kur vakar upė šniokštė,
Tyvuliuoja vanduo, atspindėdamas saulę,
Kuri sušildo širdis ir žemę.
Man taip patinka šis metų laikas
Dėl vaizdo, garsų ir kvapų,
Kurie skatina žmones išeiti į lauką,
Pasimėgauti dienos ritmu.
Atsilik nuo pasaulio
Šiuo metu žmonės visur skuba –
darbas, mokykla, būrelis, namų darbai…
Kai kurie skuba vytis mados naujausios, muzikos ar veiklos.
O ar bandėt atsilikti nuo pasaulio?
Ne, tai nemadinga.
Kartais pravartu viską stebėti iš šalies.
Kartais tai tampa ramybės būsena
Dažnai prilygsta niekui,
O retai – veikla.
Kada paskutinį kartą mirkei kojas smėly,
O kada apšlakstei lediniu vandeniu?
Kada pagalvojai, kad laukia daug darbų?
Kada paprasčiausiai neklausei kitų?
Atsilik nuo pasaulio –
Įženk į tą pasaulį,
Kurio dar nesugadino žmonija.
Įmerk gležną kūną į upelį, leisk plūduriuoti.
Nusipink vainiką, nusiauki batus –
Žemė pasiilgo natūralumo.
Atsisėsk ant takelio, pažvelk į saulę.
Degina.
Paprasčiausiai nekreipk dėmesio,
Ką šalia žmonės sako – tuo tiesa irgi svarbi.
Sumaišyk viską, kas gera, ir atiduok
Žmonijai, paslaptingai pradingstant spalvose.
Atsilik nuo pasaulio.
Coliukė
Mažybinis vardas – Coliukė.
Coliukė Coliukė Coliukė.
Mergaitė, vadinama Coliuke.
Coliukė Coliukė Coliukė.
Ji mažytė, pypliukė –
Coliukė Coliukė.
Jos veidelis meilutis,
Kai akys išsiplėtusios stebi tave.
Jos kojytės madaruojasi ore.
Coliukė stebi dangų kieme,
Ant sūpynių medinių
Padarytų su meile.
Jos akys stebi kiekvieną varnėną,
Lyg matytų juos padangėj.
Ji moka džiaugtis gyvenimu,
Nors pagrindinė spalva – juoda.
Gaila, bet paaugus ji nebeturi to naivumo.
Pradingo kaip saulė dingsta naktį.
Bet juk saulė ir vėl nugali naktį?
Viltis sužimba vėl.
Gal Coliukė tiki ne be reikalo?
Darija Jagneraitė (9 kl.)
„Visi žmonės sako, kad reikia šypsotis. Bet ar jie pagalvoja, kad galbūt yra priežastis, dėl kurios žmogus vengia šypsenos. Kaip ir visi reikalauja iš žmonių kažką kurti. Tačiau kūryba turi ateiti su gyvenimo patirtimi. Šypsena yra didžiausia žmogaus vertybė. Nesvarbu, kaip prastai jaučiuosi – stengiuos šypsotis. Taip galiu padėti bent jau kitiems patirti tai, ko negaliu tuo momentu patirti pati“, – sako autorė.
Deimantas ašaroje
Nukrito –
Sudužo.
Nors neturėtų –
Tai juk deimantas.
Tačiau jis visas
Nebeblizgantis, nuskilęs.
Šaukiasi pagalbos
Lyg sūri ašara.
Krentant ji
Dūžta smarkiau –
Išnyksta.
Deimantą suklijuoti gali,
O ašarą?..
Ji juk iš tikrų jausmų…
Nežinomybė
Nuo tavęs ji atskirta trapia siena.
Vienas klaidingas žingsnis – ir ji ištrūks.
Nieko amžino nėra,
Laikas viso ko valdovas.
Kuris gydo ir žeidžia.
Labai skaudžiai.
Niekas jo nesustabdys,
Nebent ašaros tyrumo meilė…
Ji atrodo nuostabi.
Trūksta jos mūsų visų gyvenimuose.
Tačiau kai sutinki, ir turėti nebesinori.
Ją sustabdys tik mirtis,
Kurios niekas nekontroliuoja –
Nebent tavo gyvenimas.
***
Laikas skuba, lekia.
Galbūt todėl,
Jog vejasi mane.
Nesuprantu, ką padariau?
Kodėl jis nori pasiglemžti būtent mane?
– Nieko juk neskaudinau…
O kiti –
Tik naudojosi manimi.
Tikriausiai tai aš bėgu –
Bet ne nuo vėjo,
O nuo žmonių;
Išduodančių, išnaudojančių žmonių…
Mane įtraukė
Į didžiulio gūsio vidurį. Išsigandau.
Tuomet pasikeičiu.
Iš balto – į juodą.
Einu kartu su jais – išnaudotojais.
