Mokytoja Emilija Gedraitienė: „Veronika – unikalus reiškinys. Ji džiaugiasi gyvenimu, atradimais, jausmais ir nori tuo dalytis per kūrybą. Gera, kai naujas kūrinių pliūpsnis keičia jos mintis, kartais net per daug spontaniškai. Salomėja Nėris jaunajai kūrėjai atrodo kaip jos didžioji Mūza.“
Mokytoja Danguolė Smalinskienė: „Veronika meniškos prigimties, atkakli, ryžtingo būdo gimnazistė, ieškanti savęs ir per kūrybą, ir per jos raiškų skaitymą. Kūrybai būdingas asociatyvus mąstymas.“
Veronika Palionytė (12 kl.)
Tu mano
(Skiriama Salomėjai Nėriai)
Aš taip tave mylėjau
Ir saugojau savoj širdy,
Nors niekinga jiems esi,
O aš tiktai balta beprotė.
Tu angelas esi manasis,
Kurs saugo mano širdį.
Aš pykstu, keikiuos, niekinu,
Bet širdim – myliu:
Apgint nuo priešų negaliu Tavęs,
Nes per maža esu šioj žemėj,
Nors širdis man vis dūžta, dūžta,
O tu tvirta esi.
Aš lyg krislelis druskos jūroj,
O gal lietaus lašelis debesy…
Aš pažadu: mylėsiu, ginsiu, saugosiu Tave,
VIENINTELE TU MANO,
Aš būsiu laisvė tavo.
Mano meilė mano meilei
Tu neapgausi vėl manęs.
Tos tamsios akys tavo
Ir tavo ašaros, širdis…
Ir siela tavo akmeninė –
Fotoaparato blykstė –
Aš Tavo Marionetė tik.
Ir taip jau visą amžinybę
Gyveni tu su manim,
Darai, ką nori,
Rėki, pyksti, myli,
Ir šauki tu ant manęs.
Tau mano ašaros ir meilė,
Siela ir širdis. Ir rūpestis,
Bet jokio atsako nėra.
Kodėl mane verti sielotis
Dėl meilės amžinos,
Kurią užpildai savuoju skausmu
Prie amžino Brodvėjaus.
Ten meilę palikau:
Ir muziką, ir laimę,
Ir garsą, ir natas…
…………………….
Viską, ką dar turi
nelemtas žmogus.
Aš save žudau
Nesvarbu, mano ar tavo dūmas plaučiuos.
Jis kartus, toks svaiginantis,
Keliantis juoką ir baimę tamsos.
Man tai daugiau nei meilė:
Meilė svaigina, bet ne taip aukštai –
Ji greitai baigiasi, o atminimas – niekada.
Tai tik dūmas… Tas dūmas žudo mane
Taip iš lėto, bet laimingai.
Kaip ir meilė žudo. Tik ji staiga:
Nespėji susivokti, o tavęs jau nebėra.
Atleisk tu, tuščias žmogau,
Kurio dūmai prisiminimuose žudo mane.
Laimę gali nusipirkti
Laimę gali nusipirkti-
Ji kainuoja tik 2 eurus ir 95 centus:
Štai atskleidžiau banalią laimės kainą,
Tą tikrą. Taip vyksta
Viskas, kas yra tikra ir… netikra.
Viskas taip keista ir nemalonu –
Po to tave pykina prisiminimai,
O tu vis tiek laimingas.
Laimingas nuo minties,
Kad laimę visgi įpirkai.
Pajuskit
Išnykti negaliu,
Pamiršt taip pat.
O kas lieka man tuomet.
Ar kas galės padėt.
Nei rankų aš neturiu,
Kojų taip pat nėra –
Esu tik dūmas.
Dūmas, kurio net nematyti.
Šioj žemėj mane nešioja.
Bet kam taip stengtis?
Aš niekaip negaliu suprasti
Ir niekam gi nesu aš reikalingas.
Esu tuščia, kiaura, nematoma esybė:
Nei girdėti, nei matyti, bet…
Bet dar gali pajust mane.
Dar gali.
Vaikystė
Dar prisimint vaikystę reikia,
Tokią margą ir laimingą,
Pilną juoko, negailestingą
ir genamą svajonių.
Dar aš juokiausi su ledais,
Kai bėgo jie ranka,
Kai bitės skraidė vis aplink,
O aš tik bėgau gėrio kupina.
Kai mama supo ant sūpynių,
Atmintį išliko jausmas,
Toks vaikiškas ir mielas,
Toks geras jausmas.
Sukursiu pasaką aš stebuklingą,
Ji bus apie mane:
Įrašysiu aš vaikystę –
Ji bus apie mus visus.
Ir vaikystę stebuklingą.
