Miesto centre – atviras benamių prieglobstis

„Namai namučiai – nors ir po smilga“, – byloja lietuvių liaudies išmintis. Ši patarlė, regis, giliai atmintin įstrigo prieglobstį krūmų lapijos pavėsyje, kone prestižinėje vietoje, pačiame Panevėžio miesto centre, suradusiems elgetoms.

Visai ant Nevėžio upės kranto, greta pėsčiųjų tako į Skaistakalnio parką tarp krūmų šmėžuoja nemažai įtartinų daiktų, panašių į buitines atliekas. Tokia buveinė gerai matoma išvažiuojant iš prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelės į J. Basanavičiaus gatvę.

Čia saugų prieglobstį Nevėžio upės fone atradę nuolatinės gyvenamosios vietos neturintys asmenys. Kiek jų glaudžiasi lapais apžėlusiuose krūmuose, nėra aišku. Tačiau iš kartoninių dėžių lakštų, ištiestų po visais krūmais, akivaizdu, jog vietos užtektų vienam ar dviem gyventojams. Čia pat mėtosi vienkartinės maisto dėžutės, nešvarūs apatiniai drabužiai, o ant storesnės šakos išdidžiai užkabinti tamsūs moteriški kailiniai. Tačiau sulaukti žiemos, net ir turint nuo nemenko šalčio apsaugančius apdarus, panašu, nepavyks. Tokia kaimynystė Panevėžio centro gyventojų nedžiugina.

Drausminti neturi galios

Apie miesto centrinėje dalyje išaugusius laikinuosius namus Panevėžio miesto savivaldybės Teisės ir viešosios tvarkos skyriaus vedėja Daiva Svirelienė sakė išgirdusi tik iš „Sekundės“ korespondentų. Vedėja patikino, jog tokie palaikiai statiniai, išdygę ant bendrojo naudojimo žemės, bus įvertinti specialistų ir likviduoti.

„Savivaldybė neturi jokių svertų kontroliuoti elgetaujančius asmenis. Elgetavimas nepatenka į tvarkymo, švaros taisyklių aprašą“, – teigė D. Svirelienė.

Informacijos apie benamių suręstas laikinas nakvynės būstines kitose miesto vietose D. Svirelienė tvirtina irgi neturinti. Į skyrių yra kreipęsi tik gyventojai, kurie skundėsi nepageidaujama elgetų draugija kavinėse ar prekybos centruose.

„Šių objektų valdytojai dažniausiai samdo apsaugos darbuotojus, kurie ir sprendžia vidaus klausimus, kaip tvarkytis kavinėse, parduotuvėse“, – aiškino vedėja.

Anot vedėjos, skundų dėl elgetų Savivaldybė dažnai nesulaukia. Šiais metais, pavasarį, gautas vos vienas pranešimas, esą viename iš miesto prekybos centrų vaikšto iš pažiūros į elgetą panašus asmuo, kuris sėdi ant bendro naudojimo pirkėjams skirtų suolelių ir savo iš toli juntamu, nosį riečiančiu kvapu gąsdina lankytojus.

Pasak D. Svirelienės, tokiais atvejais reikėtų kreiptis ne į Savivaldybę, o tiesiogiai į parduotuvės administraciją.

Panevėžiečiai tolerantiški

Dar viena Panevėžio gyventoja pernai kreipėsi į Savivaldybę prašydama pagalbos dėl nekviesto svečio, naktis leidusio daugiabučio laiptinėje. Vedėja įsitikinusi, jog greičiausiai kažkas iš kaimynų vis pagailėdavo nelaimėlio ir pasakydavo lauko durų užrakto kodą.

„Suprantama, jog vaikai benamio išsigąsta. Tą kartą patariau, jog jeigu dar sykį tas žmogus pasirodys, skambintų į policiją ir jie elgetą, jeigu šis trukdo, prineša į laiptinę savo ryšulių, išvežtų į nakvynės namus“, – pasakojo D. Svirelienė.

Rimčiau kovoti su elgetaujančiais asmenimis Panevėžio savivaldybė kol kas nesiruošia. Nors draudimai elgetauti šalia bažnyčių, turistinių objektų ar prekybos centrų galioja ne viename šalies mieste, sekti išbandytais pavyzdžiais Aukštaitijos sostinėje neskubama.

„Panevėžiečiai labiau tolerantiški, galbūt sunkiau gyvena, tad kitaip reaguoja ir į išmaldos prašymus, vadovaujasi moraliniais principais. Jeigu žmogus klūpi, prašo, tai ir duoda, pagelbėja, nes nežino, kada ir pats gali atsidurti tokioje situacijoje“, – svarsto D. Svirelienė.

Jos nuomone, didesni miestai, Vilnius ar Kaunas, kovojantys su elgetavimo problemomis, mato dar ir kitą medalio pusę. Ten vargetos ne tik pasirenka tokį gyvenimo būdą, bet ir vykdo gana sėkmingą verslą.

„Elgetavimo procesas didmiesčiuose peraugęs ir į verslą, sunkiai gyvenantys žmonės iš to pelnosi. Ten daugiau atvykstančių turistų, galbūt dėl šios priežasties miestams ir teko įvesti tam tikrus saugiklius“, – mano Teisės ir viešosios tvarkos skyriaus vedėja.

Svečiuose neužsibūna

Panevėžio socialinių paslaugų centro vyriausioji socialinė darbuotoja Danguolė Sabulienė patikino, jog elgetaujantiems asmenims Panevėžio nakvynės namų durys yra visuomet atviros. Šiuo metu juose gyvena dvi dešimtys gyventojų, dauguma jų – vyrai, neįgalūs, mėgstantys papiktnaudžiauti alkoholiu.

Dar tiek pat vietų yra laisvų, o prireikus nakvynės namuose būtų galima apgyvendinti ir daugiau nepriteklių bei skurdą patiriančių asmenų. Tačiau atrodo, jog tokio poreikio mieste nėra.

Įvardyti tikslią priežastį, kodėl elgetos mieliau renkasi šaltį ir gatvę, o ne šiltą nakvynės namų lovą, D. Sabulienė negali.

„Yra labai daug žmonių, kurie neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, bet neina gyventi į tokias įstaigas, renkasi gyvenimą gatvėje, miške ar prie upės. Jų nepriviliosi niekuo. Net jeigu atveža pas mus, jie kartais vieną naktį pernakvoja ir vėl išeina, vėl gyvena tą patį gyvenimą“, – tvirtino socialinė darbuotoja.

Pasak jos, nakvynės namuose atsiduria įvairių gyvenimo negandų patyrę asmenys. Vieniems jų koją pakiša nelaiminga meilė, darbo praradimas, neteisėtai vykdyta veikla, dėl kurios neteko namų ir santaupų, kiti grįžta iš įkalinimo įstaigų ir negali socializuotis, treti – turintys žalingų įpročių, mėgstantys lošti.

„Vertinti, dėl kokių priežasčių čia patenka žmonės, yra labai sudėtinga. Kiekvienas žmogus – vis kitokia istorija ir kartais tos istorijos yra labai skausmingos“, – sakė D. Sabulienė.

Dažnai benamių nakvynės namuose nesulaiko niekas, net ir galimybė pusę metų, o esant svariai priežasčiai ir ilgiau, gyventi šiltai ir saugiai. Vos naktį nakvynės namuose praleidę nelaimėliai neretai kitą naktį nebeapsilanko – grįžta į tą pačią, jau sava tapusią aplinką, nesvarbu, koks metų laikas už lango.